Ar mąstančios mašinos geba mokytis geriau už žmogų? Filosofas, VDU Švietimo akademijos docentas Augustinas Dainys įsitikinęs: mąstančios mašinos negali geriau mokytis už žmogų, net jei dirbtinio intelekto technologijose kalbame apie algoritmus, kurie patys save koreguoja ir patys reaguoja į naujus įvykius. Net jeigu mąstančios mašinos ir mokosi, vis tiek tai vyksta pagal užduotą algoritmą.
Ar mąstančios mašinos geba mokytis geriau už žmogų? Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos docentas Augustinas Dainys įsitikinęs: mąstančios mašinos negali geriau mokytis už žmogų, net jei dirbtinio intelekto technologijose kalbame apie algoritmus, kurie patys save koreguoja ir patys reaguoja į naujus įvykius. Net jeigu mąstančios mašinos ir mokosi, vis tiek tai vyksta pagal užduotą algoritmą.
Pasak jo, programuotojas, kuris kuria robotą ar mąstančią mašiną, jau numato, kaip ji reaguos ir kaip veiks, į kokius įvykius atsižvelgs mašina. Ji mokosi taip, kaip yra užprogramuota mokytis, ir šia prasme galima sakyti, kad mąstančios mašinos horizontas yra uždaras, jau artikuliuotas esamų algoritmų.
„Jeigu, tarkime, paklausite, kuo skiriasi žmogus ir mašina, tai žmogaus kūrybingumas yra atviras, žmogus gali išrasti tai, ko dar niekados nebuvo, ir gali sumąstyti tokią mintį, kurios nesirengė mąstyti. O mašina visada mąstys taip, kaip yra užprogramuota mąstyti. Todėl galiu nuliūdinti dirbtinio intelekto entuziastus ir pradžiuginti žmogaus kūrybingumo entuziastus, teigdamas, kad žmogaus kūrybingumas yra neišsemiamas, mąstančios mašinos nepakeis nei kūrybingo mokytojo, nei kūrybingo mokinio“, – sako A. Dainys.
Mąstančios mašinos jau gali mokytis
Iš tiesų gyvename tokiais laikais, kai dirbtinio intelekto technologijos padarė didelį proveržį. Dalis filosofų mano, kad ateities filosofijos būvis – tai šių mąstančių mašinų aptarnavimas. Netgi kalbama, jog filosofija, kaip viduramžiais ji aptarnavo teologiją, taip mūsų laikais ji turėtų aptarnauti mąstančias mašinas, o žmogaus smegenų funkciją kurti filosofines mintis perims mašinos.
Pasak pašnekovo, įdomiausia tai, kad dirbtinis intelektas jau nebėra tiktai aklas sekimas algoritmais, kai, tarkime, programuotojas suprogramuoja, jeigu A, tai B, jeigu B, tai C, ir tada dirbtinis intelektas atlieka: jeigu A, tai C, ir seka įvairiais algoritmais. Vis dėlto dirbtinis intelektas ir mąstančios mašinos jau gali mokytis. Kalbama apie Bayeso teoremą, kuri aprašo tokią situaciją, kai kiekvienas naujas įvykis keičia sistemos būvį, ir tada sistema, atsižvelgdama į kiekvieną nutikusį įvykį, jau reaguoja atitinkamai, todėl mąstančios mašinos iš tiesų gali mokytis.
„Kūrybingas yra tas mokytojas, kuris ne tik dėsto vadovėlio algoritmus, bet gali pamąstyti ir dėstyti tai, kas neįeina į vadovėlio algoritmą. Šia prasme vadovėlio algoritmas – tai uždaras horizontas, kuris lemia įvairias žinojimo implikacijas, įvairius žinojimo išvedimus. Dirbtinis intelektas iš esmės veikia pagal vadovėlio algoritmą, jeigu taip vaizdžiai pasakytume. O kūrybingo mokytojo intelektas išeina anapus užduotų galimybių ir gali taip interpretuoti faktus, atsakydamas į mokinio klausimą, kaip neparašyta vadovėlyje. Ir tai būtent skiria žmogų nuo dirbtinio intelekto, kad jis, kaip jau sakiau, mąsto atviro horizonto sąlygomis“, pabrėžia dėstytojas.
Kūrybingumas primena mokymą plaukti
Paklaustas, kokį mokinį galėtume vadinti kūrybišku, pašnekovas sako, kad tai yra mokinys, kuris taip pat ne tik išmoksta vadovėlio algoritmus, bet, taikydamas vadovėlių ir mokytojų perteiktas žinias, žaidžia su faktais ir atranda naujų ryšių bei perspektyvų. Kūrybingas mokinys peržengia mašininio mokymosi („machine learning“) algoritmus ir išranda naujus žinių kontekstus, naujus žinių siejimo būdus. Pasak jo, su kūrybingumu yra kaip su mokymu plaukti: reikia įmesti mokinį į galimybių ežerą, ir jis turi mokytis plaukti.
„Žmogaus kūrybingumas siejasi su menu, o ne su technika, su gebėjimu naujai pažvelgti į dalykus, kaip dar niekas į tai nežvelgė, – akcentuoja A. Dainys. – Galima sakyti, kad toks gebėjimas yra įgimtas jaunuolio gebėjimas, kuris jį skiria nuo gyvūno, tačiau, suprantama, jog jis yra aktyvuojamas bei ugdomas. Mokinys įsisavina algoritmus. Ir jeigu mes kalbame apie kūrybišką mokymąsi, tai nereiškia, kad nereikia mokytis. Taip, vadovėlį reikia įsisavinti, tačiau mokinys neturi atsakinėti nuo šito puslapio iki šito, nuo šios teoremos iki šitos, bet mokėti kūrybingai taikyti žinias ir įvairiais kampais peržengti jau esamus algoritmus.
Savaime suprantama, kad geras pedagogas ugdo mokinio kūrybingumą ir gebėjimą mąstyti nestandartiškai. Iš viso žmogus turbūt yra vienintelė nestandartinė būtybė: gyvūnų elgesį lemia jų genai ir instinktai, mąstančios mašinos apspręstos algoritmų, o žmogus nėra nuo jų priklausomas, ir tai jau yra iš jo prigimties. Todėl kūrybingas pedagogas ir ugdo gebėjimą mąstyti nestandartiškai, ne sekti algoritmais, bet ieškoti ryšių tarp įvairių algoritmų. Tad kūrybingas mokinys perauga savo mokytoją, nes atranda naujų faktų ir žinojimo sąryšių, kurių neįžvelgė mokytojas“.
Kaip „Deep Blue“ pavyko įveikti Garį Kasparovą?
Žinome, kad superkompiuteris „Deep Blue“ 1996 metais laimėjo šachmatų varžybas prieš šachmatų didmeistrį Garį Kasparovą. Vadinasi dirbtinio intelekto mašinos gali pranokti žmogų?
Iš tiesų, pasak pašnekovo, jeigu įsivaizduosime, pavyzdžiui, šachmatų žaidimą – tai yra 8 langeliai prieš 8 – tai 64 galimybės. Šachmatų žaidimui būdinga tai, kad judama jau esamo uždaro horizonto rėmuose, tai yra 8 prieš 8 langelius. Suprantama, kai jau užduotas šachmatų žaidimo algoritmas, mašina gali įveikti didmeistrį, nes ji nejaučia nuovargio, jos netrikdo įvairūs žmogiškieji faktoriai, galbūt žmogus buvo pavargęs, neišsimiegojęs prieš varžybas ar jam ką nors skaudėjo. Šachmatų superkompiuteris šito nežino. Todėl jau užduoto lentos algoritmo atžvilgiu, jis tikrai gali būti efektyvesnis už šachmatų didmeistrį, tad šachmatų superkompiuteriui „Deep Blue“ ir pavyko įveikti Garį Kasparovą.
„Tačiau, kai kalbame apie filosofiją, apie žmogišką kūrybą, apie kūrybingą mokymąsi ar mokymą, tai turime galvoje būtent tai, kas peržengia užduotus algoritmus, užduotas galimybes ir balansuoja iš esmės ties žmogaus neapibrėžtumu, kai nėra užduotas šis iš anksto galimybių horizontas. Mes, filosofai, mąstome filosofines tikimybes, kurios peržengia iš anksto užduotus algoritmus“, – sako filosofas.
A.Dainys įsitikinęs, kad, pavyzdžiui, vaiko kūrybingumo nesimuliuos ir jo nepakeis joks dirbtinis intelektas, jokia mąstanti mašina, nes vaikas yra iš esmės kūrybingas.
Šios studijos leidžia laimėti du dalykus
VDU Švietimo akademijos Filosofijos ir etikos pedagogikos specializacijos studijose rengiami ugdyti jaunuoliai atviro tikimybių horizonto kontekste, jie mokomi elgtis ir mąstyti filosofinės tikimybės sąlygomis. Tad čia filosofija prieina prie pamatinio, esminio žmogaus kūrybingumo.
Kuo ypatingos Filosofijos ir etikos pedagogikos studijos Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje? A. Dainys sako, kad nors filosofija yra visuotinai gerbiamas mokslas, nes tai yra mokslų karalienė, teikianti raktus į Vakarų ir kitų pasaulio civilizacijų supratimą, tačiau ne visada galima filosofijos mokslą pritaikyti praktiškai.
„Filosofinė tikimybė yra tokia, kad, kaip buvo sakyta, peržengia įvairias pragmatikas. Tačiau šios VDU Švietimo akademijos Filosofijos ir etikos pedagogikos studijos leidžia laimėti du dalykus. Viena vertus, teikiamos filosofijos studijos, kita vertus, leidžiama įgyti „duoninę“ filosofijos ir etikos pedagogo specialybę. Dabar etikos ir filosofijos mokytojų atlyginimai verčia pavydžiai į juos žvelgti net universiteto docentus. Šiuo metu filosofijos ir etikos studijos yra įrašytos į universiteto programas, ir jos vyks. Yra didelis filosofijos ir etikos mokytojų poreikis, o ateityje tik augs. Todėl norėčiau jaunuolius pakviesti rinktis šią specialybę, nes tai yra būdas prisikasti prie Vakarų kultūros šaknų ir kartu įgyti „duoninę“ pedagogo specializaciją“, – jaunąją kartą ragina VDU docentas A. Dainys.
