Astronomai ilgai manė, kad Europos kosmoso agentūros palydovo „Gaia“ stebėta ypatinga žvaigždžių sistema yra įprastas atvejis, kai žvaigždė skrieja aplink juodąją skylę. Tačiau du astronomai užginčijo šį teiginį, atkreipdami dėmesį į įrodymus, kurie, jų teigimu, byloja apie kažką keistesnio.
Astronomai ilgai manė, kad Europos kosmoso agentūros palydovo „Gaia“ stebėta ypatinga žvaigždžių sistema yra įprastas atvejis, kai žvaigždė skrieja aplink juodąją skylę. Tačiau du astronomai užginčijo šį teiginį, atkreipdami dėmesį į įrodymus, kurie, jų teigimu, byloja apie kažką keistesnio – galbūt niekada anksčiau nematytą žvaigždžių tipą, sudarytą iš nematomos tamsiosios medžiagos.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Balandžio 18 d. jų dar nerecenzuotas tyrimas buvo paskelbtas išankstinių spaudinių serveryje „arXiv“.
Sistemą sudaro į Saulę panaši žvaigždė ir dar kažkas. Žvaigždė sveria šiek tiek mažiau nei Saulė (0,93 Saulės masės), o jos cheminė sudėtis taip pat labai panaši į mūsų žvaigždės. Jos paslaptingasis palydovas yra daug masyvesnis ir siekia maždaug 11 Saulės masių. Objektai skrieja vienas aplink kitą 1,4 astronominio vieneto atstumu, t. y. maždaug tokiu pat atstumu, kokiu Marsas skrieja aplink Saulę, ir apskrieja vienas kitą kas 188 dienas.
Kas galėtų būti tas tamsusis palydovas? Viena iš galimybių – juodoji skylė. Nors tai lengvai atitiktų orbitinių stebėjimų duomenis, tačiau ši hipotezė turi tam tikrų trūkumų. Juodosios skylės susiformuoja užgesus itin masyvioms žvaigždėms, o kad susidarytų tokia situacija, kartu su viena iš tokių monstrių turėtų susiformuoti į Saulę panaši žvaigždė. Nors toks scenarijus nėra neįmanomas, jam įgyvendinti reikia labai daug didesnių ir menkesnių sutapimų, kad šie objektai milijonus metų išliktų vienas kito orbitoje.
Tad galbūt tas tamsusis orbitinis palydovas yra kažkas daug egzotiškesnio, kaip kad svarsto mokslininkai naujajame tyrime. Galbūt, spėja jie, tai yra tamsiosios medžiagos dalelių sankaupa.
Tamsioji medžiaga – tai nematoma materijos forma, sudaranti didžiąją dalį kiekvienos galaktikos masės. Vis dar negalime tiksliai nustatyti jos sudėties. Daugumoje teorinių modelių daroma prielaida, kad tamsioji medžiaga tolygiai pasiskirsčiusi kiekvienoje galaktikoje, tačiau yra modelių, numatančių galimybę jai telktis pačiai apie save.
Viename iš šių modelių keliama hipotezė, kad tamsioji medžiaga yra naujos rūšies bozonas. Bozonai – tai dalelės, pernešančios gamtos jėgas; pavyzdžiui, fotonas yra elektromagnetinę jėgą pernešantis bozonas. Nors pagal dalelių fizikos standartinį modelį žinome ribotą bozonų rūšių skaičių, iš principo niekas netrukdo visatoje egzistuoti ir kitoms jų rūšims.
Tokie bozonai neperneštų jėgų, tačiau gebėtų įsiurbti Visatą. Svarbiausia, kad jie turėtų gebėjimą sudaryti dideles sankaupas. Kai kurios iš šių sankaupų galėtų būti žvaigždžių sistemų dydžio, o kai kurios – daug mažesnės. Mažiausi bozoninės tamsiosios materijos gumulėliai galėtų būti žvaigždžių dydžio – tokie hipotetiniai objektai vadinami bozoninėmis žvaigždėmis.
Bozoninės žvaigždės būtų visiškai nematomos. Kadangi tamsioji medžiaga nesąveikauja su kitomis dalelėmis ar šviesa, jas galėtume aptikti tik dėl gravitacinio poveikio aplinkai – pavyzdžiui, jei įprasta žvaigždė skrieja aplink bozoninę žvaigždę.
Tyrėjai pažymi, kad paprastas bozoninės tamsiosios medžiagos modelis galėtų sukurti pakankamai bozoninių žvaigždžių, kad toks „Gaia“ surinktų duomenų apibendrinimas būtų tikėtinas, o tariamą juodąją skylę pakeitus bozonine žvaigžde būtų galima paaiškinti visus stebėjimų duomenis.
Nors mažai tikėtina, kad iš tiesų buvo atrasta bozoninė žvaigždė, tyrimo autoriai ragina atlikti tolesnius stebėjimus. Svarbiausia, kad ši unikali sistema suteikia mums retą galimybę ištirti stiprios gravitacijos poveikį ir patikrinti, ar veikia Alberto Einšteino bendroji reliatyvumo teorija.
