Kai Jasonas M. Allenas nusprendė sudalyvauti vizualinio meno konkurse Kolorado valstijos mugėje, jis ne tik bandė laimėti – jis norėjo kai ką įrodyti. Jo darbas, pavadintas „Théâtre D'opéra Spatial“, buvo barokinė fantasmagorija. Tik po to, kai meno kūrinys užėmė pirmąją vietą, J. M. Allenas atskleidė, kad jis buvo sukurtas naudojant dirbtinio intelekto programą „Midjourney“.
Kai Jasonas M. Allenas nusprendė sudalyvauti vizualinio meno konkurse Kolorado valstijos mugėje, jis ne tik bandė laimėti – jis norėjo kai ką įrodyti.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
J. M. Allenas yra vaizdo žaidimų kūrėjas. Jo darbas, pavadintas „Théâtre D'opéra Spatial“, buvo barokinė fantasmagorija, vaizduojanti tris puošniai apsirengusias figūras, apšviestas didelio atviro lango šviesos. Tik po to, kai meno kūrinys 2022 m. rugpjūtį užėmė pirmąją vietą, J. M. Allenas atskleidė, kad jis buvo sukurtas naudojant „Midjourney“ – dirbtinio intelekto programą, galinčią tekstinius aprašymus paversti vaizdo failais.
Jo pergalė buvo sutikta kitų menininkų pasipiktinimu: jų manymu, jis nesilaikė taisyklių. Tai taip pat vertė sunerimti, kad tokie kūriniai kenkia jų amatui. Tačiau J. M. Allenas nematė reikalo atsiprašyti. Priešingai – jis džiaugėsi kilusiu pasipiktinimu. „Norėjau pasiųsti žinią, – sakė jis. – Menininkai teigė, kad tai niekada neįvyks, kad „dirbtinis intelektas niekada nesugebės padaryti to, ką darau aš.“ Bet dabar jis gali – jis laimėjo pirmąją vietą meno konkurse“.
„Turėtume daugiau kalbėti apie tai, ar mes leisime dirbtiniam intelektui užvaldyti mūsų gyvenimus“, – tikino jis.
Per kelis mėnesius, kai J. M. Allenas laimėjo konkursą, dirbtinio intelekto varoma kūryba išniro iš tolimiausių interneto pakraščių ir tapo pokalbio apie tai, kas yra menas, centru – ir ar tradiciniai menininkai bei visus jų gyvenimus tobulinti įgūdžiai vis dar turi ateitį.
Praleiskite bent kiek laiko internete ir tikrai susidursite su dirbtinio intelekto sukurtu menu. Tai vaizdai, dažniausiai yra sukurti vos per kelias sekundes, naudojant tokias programas kaip „Midjourney“, „Stable Diffusion“ ir „Dall-E-2“. Visai neseniai pasirodė ir eilėraščiai, dainų tekstai bei esė, parašyti ne žmonių, o „ChatGPT“ – pokalbių roboto, išmokyto naudoti milijardus iš interneto ištrauktų žodžių. Sausio mėnesį „Google“ atskleidė, kad sukūrė programą, galinčią tekstinius aprašymus paversti aukštos kokybės muzika.
Dirbtinio intelekto iliustracijos apima įvairius meninius stilius – nuo Picasso, Magritte‘o, H. R. Gigerio – ir gali imituoti teptuko potėpius arba, siekiant tikroviškumo, vaizdo efektus, kuriuos sukuria įvairių tipų fotoaparatai. Tiesa, yra keli apribojimai: dauguma programų yra sukurtos taip, kad atsisakytų generuoti pornografinius ar smurtinius vaizdus bei gyvų politikų ar visuomenės veikėjų atvaizdus. Robotai taip pat nesugeba įveikti kelių nedidelių iššūkių: visų pirma, jie komiškai prastai piešia rankas, dažnai vaizduodami jas su kreivais pirštais arba per daug pirštų. Tačiau tikimasi, kad tokios problemos bus išspręstos technologijoms tobulėjant.
„Net užkietėję dirbtinio intelekto pramonės veteranai negalėjo tiksliai numatyti, kaip greitai viskas pradės judėti, – sakė Abhishekas Gupta, Monrealio dirbtinio intelekto etikos instituto, ne pelno siekiančios organizacijos, stebinčios pramonę, įkūrėjas. – Kiekvieną kartą, kai mūsų nuostaba nuslūgdavo, gana dažnai sekdavo kažkas kita.“
Ekonominis nerimas dėl sparčiai besivystančių technologinių pokyčių pastebimas jau nuo pramonės revoliucijos pradžios, kai Britanijos tekstilės gamyklų darbuotojai maištavo prieš mechanizaciją, laužydami techniką ir kovodami su armija. Pasivadinę pagal apokrifinę figūrą Nedą Luddą, arba Karalių Ludą, siautėjantys darbuotojai buvo pavadinti luditais.
Per daugelį amžių žodis „luditas“ įgavo neigiamą reikšmę, nes technologinių šuolių bangos lėmė ne masinį nedarbą, o naujų pramonės šakų, geresnių darbo vietų ir aukštesnio gyvenimo lygio kūrimąsi. Klausimas, kylantis dirbtiniam intelektui kėsinantis į kūrybininkų darbą, yra ne tai, ar ši istorija kartosis, bet kaip šis procesas bus valdomas.
Funkcijų, kurios kažkada buvo laikomos išskirtinai žmogiškomis, automatizavimas verčia menininkus, inžinierius, teisininkus ir reguliavimo institucijas grumtis su didžiausiais meno filosofijos galvosūkiais, pavyzdžiui, kas yra menas, kam galima priskirti tokių kūrinių autorystę ir ar jie turi tokius nematerialius elementus kaip stilius, jausmas ar įkvėpimas.
Kūrybinė destrukcija
Paralelių su luditų judėjimu ilgai ieškoti nereikia. Tūkstančiai menininkų savo „Twitter“ paskyrose ar internetinėse meno galerijose skelbia užrašus „Do Not AI“ (angl. „Jokio dirbtinio intelekto“). Viena tokių platformų – „ArtStation“ – buvo taip priblokšta dirbtinio intelekto priešininkų memų, kad gruodžio pabaigoje ji juos uždraudė ir paskelbė, kad kompiuterių sukurti meno kūriniai netrukus turės būti specialiai žymimi.
Dirbtinio intelekto programas kuriantys žmonės pažymi, kad ne visi menininkai dėl to niurzga. „Nemanau, kad dirbtinis intelektas pakeičia menininkus, – teigė Emadas Mostaque’as, „Stability AI“, kuriai priklauso „Stable Diffusion“, įkūrėjas. – Fotografai ir skaitmeniniai menininkai nepakeitė įprastų menininkų. Dirbtinis intelektas kuria visiškai naujas išraiškos formas.“
Tačiau, vargu, ar galima paneigti, kad kai kurie žmonės – jei ne sąžiningi, novatoriški menininkai, tai kasdieniai iliustratoriai, komerciniai grafikos dizaineriai ir nuotraukų retušuotojai – gali prarasti savo darbo vietas.
Iš kitos pusės, matyti ženklų, kad jau kuriama nauja pramonė. Spalio viduryje Ilinojuje įsikūrusi dirbtinio intelekto konsultacinė įmonė „Addition“ paskelbė darbo skelbimą naujam darbui: užduočių inžinieriui. Darbas, kurio metinis atlyginimas yra 90 000–100 000 JAV dolerių, apima „užduočių“ – teksto, nurodančio AI programoms, ką sugeneruoti – kūrimą ir testavimą. Idealus kandidatas turėtų turėti eklektišką išsilavinimą, derinantį kodavimo įgūdžius su kūrybiškumu ir, pasak „Addition“ generalinio direktoriaus Paulo Aarono, meninio pajautimo.
Daugelio praktikų nuomone, užduočių rašymas jau tapo savotišku menu, o internete atsirado nedidelė platformų ekosistema – tokiais pavadinimais kaip „PromptBase“, „KREA“, „PromptHero“ – siūlanti efektyvias užduotis už kelis dolerius. 82 puslapių vaizdo generatoriaus „DALL-E-2“ vadove, kurį parengė britų menininkas Guy'us Parsonas, pateikiamas šis geros užduoties pavyzdys: „Grūdėta abstrakti eksperimentinė pasibaigusio galiojimo juostelės nuotrauka, kurioje moteris su raudona suknele, piktai kalbanti mobiliuoju telefonu ir gestikuliuojanti, septintojo dešimtmečio Niujorke, Saulas Leiteris, 50 mm objektyvas, kinematografinės spalvos, persotintas filtras, suliejimas, atspindys, lūžimas, iškraipymas, lietaus lašai, dėmės, neryškumas, „Cinestill 800t“.
Tos pačios užduoties rezultatai skirsis, priklausomai nuo platformos. Tačiau, apskritai, labai svarbu detalumas, tikslumas ir aplinkybių (istorinis laikotarpis, meno stilius, kameros tipas) įterpimas.
„Tai primena britų logiką Bertrandą Russellą, kai jis analizavo sakinius, – sakė P. Aaronas. – Jie neturi būti sudėtingi, bet jie turi būti labai tikslūs“.
Pasak P. Aarono, užduotys, netgi gali būti naudojamos kitoms užduotims generuoti. „Galite išmokyti kalbos programą kurti „meno užduotis“, – teigė jis. Ateities iliustracijos gali prasidėti kaip populiarių terminų pilni el. laiškai, kuriuos pokalbių robotas pavers užduotimi iš kurios galiausiai bus išgautas skaitmeninis vaizdas: Arizonos dykumoje stovintis pavargęs ginklanešys, rožinių atspalvių Shiba Inu šuniukas arba siaubą keliantis mėnulio peizažas.
„Slaptas receptas“
Dirbtinio intelekto sugeneruotų meno kūrinių sprogimas sukėlė diskusiją ne tik apie meno prigimtį, bet ir apie tokio kūrybinio proceso sudedamąsias dalis bei tai, kas gali teisėtai pretenduoti į šių kūrinių nuosavybės teises.
Kai J. M. Allenas laimėjo vizualiojo meno konkursą, jis ne tik įsiutino iliustratorius, bet ir nuliūdino užduočių kūrėjus. Nusprendęs neatskleisti žodžių, kuriuos pavartojo kurdamas savo meno kūrinius, jis pažeidė tai, kas yra laikoma nerašyta internetinės dirbtinio intelekto meno bendruomenės taisykle. „Iš pradžių sakiau, kad paskelbsiu užduotį, kai baigsiu savo projektą, – tikino J. M. Allenas. – Nuo to laiko pakeičiau savo nuomonę: tai tarsi prašyti virėjo paskelbti savo slaptą receptą“.
Net jei užduotis negarantuoja, kad kiekvieną kartą ją naudojant bus gautas tas pats rezultatas, J. M. Allenas teigė sukūręs bendrą struktūrą – „sėklą“ – galinčią nuosekliai išgauti vaizdus su tam tikra atmosfera. Kaip ir Vincentas van Gogas, Alleno „sėkla“ ne visada sukurs identiškus paveikslus; bet kaip ir V. van Gogas, jo sukurtas vaizdas turės tam tikrą unikalumą. „Tai aukštos vertės užduotis, – tikino jis. – To žmonės ieško.“
J. M. Allenas sakė, kad jis konsultavosi su teisininku, ieškodamas būdų apsaugoti savo intelektinę nuosavybę: ne tik meno kūrinius, bet ir užduotis. Nors jis atsisakė atskleisti daugiau detalių, J. M. Allenas teigė, kad jo užduoties apsaugojimas autorių teisėmis būtų „galima kryptis, kurią galėtume pasirinkti.“ Bet jis nerimauja, kad šio proceso metu gali tekti viešai pasidalyti jo sugalvota užduotimi. „Ji taptų vieša, – sakė jis. – Iš esmės tai būtų lyg liepimas negalvoti apie dramblį.“
Tradiciniai menininkai taip pat reiškia savo pretenzijas, siekia kompensacijos, kai jų darbas yra naudojamas dirbtinio intelekto programoms mokyti, arba tiesiog prašo jų apskritai nenaudoti. Karla Ortiz, apdovanojimus pelniusi menininkė, dirbusi su tokiomis kino studijomis kaip „Marvel“ ir „Industrial Light & Magic“, prisiminė atsitiktinai aptikusi vaizdų generatoriaus mokymo programą, kuri skatino vartotojus į užduotį įtraukti menininko vardą, kai yra siekiama išgauti konkretų stilių. „Radau šimtų menininkų kūrinius, kolegų, kuriuos pažįstu asmeniškai, – tikino K. Ortiz. – Žmonės naudoja mūsų vardus, kad leistų dirbtiniam intelektui generuoti kūrinius, kurie turėtų būti panašūs į mūsų darbus“.
Fantastikos iliustratoriaus Grego Rutkowskio istorija tapo šios problemos simboliu. Remiantis „MIT Technology Review“ išvadomis, jo vardas buvo įtrauktas į daugiau nei 93 000 „Stable Diffusion“ pateiktų užduočių. Dėl to atsirado G. Rutkowskio darbus primenančio turinio gausa: „Google“ paieškoje pagal jo vardą tarp geriausių rezultatų buvo pateikti dirbtinio intelekto sukurti netikri G. Rutkowskio kūriniai.
Sausį K. Ortiz, kartu su savo kolegėmis menininkėmis Sarah Andersen ir Kelly McKernan, Kalifornijoje inicijavo kolektyvinį ieškinį prieš „Stability AI“, „Midjourney“ ir meno svetainę „DeviantArt“, teigdamos, kad neteisėtas menininkų darbų naudojimas mokant „Stable Diffusion“ dirbtinį intelektą yra autorių teisių pažeidimas, prilygstantis istorinėms „meno kūrinių vagystėms“.
K. Ortiz taip pat dirba patarėja „Concept Art Association“ – prekybos grupėje, kuri teigia, kad JAV Federalinė prekybos komisija turėtų priversti įmones vykdyti tai, ką ji vadina „algoritminiu pašalinimu“ – duomenų rinkinių, parengtų naudojant menininkų, kurie nedavė sutikimo, darbus, sunaikinimą.
Sausio pradžioje nuotraukų agentūra „Getty Images“ taip pat paskelbė paduosianti „Stability AI“ į teismą Londone, kaltindama kompaniją pavogus milijonus jos autorių teisių saugomų vaizdų.
Žmonių autorystė
Kadangi teisinė dirbtinio intelekto meno sistema dar tik formuojasi, teisminės bylos, tokios kaip K. Ortiz ir „Getty“, greičiausiai suvaidins svarbų vaidmenį formuojant taisykles, pagal kurias bus kovojama ateityje.
Jungtinių Valstijų ir Europos reguliavimo institucijos iš esmės pritaria, kad jei asmuo dalyvauja kuriant dirbtinio intelekto sugeneruotą meno kūrinį, tas asmuo turi teisę į tą kūrinį. 2022 m. vasario mėnesį JAV autorių teisių biuras nusprendė, kad 2018 m. dirbtinio intelekto atsitiktinai sugeneruoto vaizdo autorystė negali būti priskirta dirbtinio intelekto programos savininkui, kadangi pats darbas „neturėjo būtinos žmogaus autorystės.“ Tačiau jau rugsėjį ji priėmė grafinio romano, kurio vaizdus sukūrė dirbtinis intelektas pagal autoriaus užduotis, registraciją.
Europos Sąjungos institucijos – Europos Teisingumo Teismas, Europos Komisija bei Europos Parlamentas – taip pat kuria atskirtį tarp „dirbtinio intelekto generuojamų“ kūrinių, kuriuos sukuria patys kompiuteriai, ir „dirbtinio intelekto asistuotų“ kūrinių, kai asmuo įdeda intelektualias pastangas, kad iš programų išgautų ką nors originalaus.
Tačiau čia susitarimas baigiasi. Lapkritį Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusio renginio apie dirbtinio intelekto meną metu kalbėjęs JAV autorių teisių biuro pareigūnas sakė, kad nors paprastos užduotys, greičiausiai, nebus saugomos autorių teisių, įmantresnės užduotys kelia „sudėtingesnius klausimus“. Panašiai, Briuselio teisinės firmos „CMS“ vadovas Renaudas Dupontas teigė, kad jei užduotis atitinka Europos Sąjungos originalumo ir išskirtinumo kriterijus, ją pateikęs asmuo gali reikalauti teisių.“ Trumpai tariant, tikriausiai galite pretenduoti į itin sudėtingos užduoties autorių teises, tačiau aiškaus atsakymo dar nėra.
Europos Sąjunga šiuo metu rengia dirbtinį intelektą reguliuojančius teisės aktus, tačiau šį projektą Europos Komisija pateikė dar 2021 m., kai dirbtinio intelekto programos, tokios kaip „ChatGPT“ ar „Midjourney“, atrodė įmanomos tik tolimoje ateityje, todėl jų keliami iššūkiai dar nėra išspręsti.
Europos Parlamento nariai neseniai susitarė dėl pakeitimo, pagal kurį dirbtinio intelekto sukurtas tekstas būtų ženklinamas. Toks principas gali būti pritaikytas ir vaizdams. Dragoșas Tudorache‘as, vienas iš Europos Parlamento narių, užsiminė, kad tokį turinį kaip iliustracijas ar tekstą generuojantis dirbtinis intelektas, turės būti kaip nors reguliuojamas.
Vaizdinė diskusija
Pati karščiausia kova šiuo metu vyksta dėl to, ar menininkai gali prašyti mokslininkų ir įmonių pašalinti jų darbus iš duomenų bazių, naudojamų dirbtinio intelekto technologijoms mokyti. Stilius tradiciškai nėra saugomas autorių teisių, bet atskiri darbai – yra. Todėl kyla klausimas, ar jų naudojimas programos mokymui yra teisėtas.
Europos menininkų asociacijos ragina įstatymų leidėjus reikalauti, kad menininkai duotų sutikimą prieš įtraukiant jų darbus į mokymo duomenų bazes. Tačiau Jungtinės Karalystės vyriausybė planuoja neleisti menininkams reikalauti išimti jų darbus iš duomenų rinkinių.
Teoriškai Europos Sąjungos autorių teisių direktyva leidžia Europos menininkams reikalauti, kad jų vaizdai būtų pašalinti iš modelių. Tačiau įstatyme numatyta išimtis duomenų rinkiniams, iš pradžių sukurtiems tyrimams ir moksliniams tikslams, įskaitant tuos, kuriuos naudojo „Stable Diffusion“ ir „Google“ modelis „Imagen“.
Ilgainiui dirbtinio intelekto įmonės, greičiausiai, bandys susitarti su menininkais ir kitais vizualiais verslininkais. Tai vyksta ir dabar. Lapkričio pabaigoje išleista nauja „Stable Diffusion“ versija apsunkina konkretaus menininko stiliaus išgavimą, o tai erzina kai kuriuos vartotojus.
Viena iš galimybių, kuri svarstoma kaip priimtina abiem pusėms, yra licencijavimo sistema, pagal kurią menininkai gautų atlygį už pagalbą mokant dirbtinį intelektą. „Jei pereisime prie kažko etiško, kai modeliai bus kuriami naudojant viešajame domene esančius vaizdus, o bet koks išplėtimas bus vykdomas licencijuojant – tada, tiesą sakant, man tai nekeltų jokio pavojaus“, – interviu metu sakė K. Ortiz.
Tačiau nors toks susitarimas gali sukelti komercinių nesutarimų, tokiems menininkams kaip K. Ortiz jis neišsprendžia esminių klausimų. „Meno kūrimas yra viena nuostabiausių žmonijos veiklų, – elektroniniame laiške po mūsų pokalbio rašė K. Ortiz. – Man kiekvienas teptuko potėpis yra mintis, emocija, sprendimas.“
Meno kūrimą ji apibūdino kaip: „Vaizdinį pokalbį tarp vieno ir kito žmogaus. O kalbant apie dirbtinį intelektą, žmogus šiame pokalbyje tik rašo padrikas mintis, pavyzdžiui, „saulėlydis, žmonės, 4K, meno tendencijos, čia įterpkite gyvo menininko vardą“.
„Man, asmeniškai, tai atrodo taip tuščia, – teigė ji. – Kaip menininkė, nejausčiau tame jokio džiaugsmo.“
