Mūsų visų gyvenimas būtų sunkiai įsivaizduojamas be energijos. Patys pagalvokite: skubios operacijos, pinigų pervedimai, apšviestos gatvės, šylantys radiatoriai, šviesa virtuvės lemputėje, internetas darbe, televizija namuose. Be energijos pasaulis, toks, koks yra dabar, nustotų egzistuoti. Būtent todėl mes tą energiją gaminame pačiais įvairiausiais būdais. Deja, bet daugelis jų nuodija mūsų pačių namus – Žemę. 
Mūsų visų gyvenimas būtų sunkiai įsivaizduojamas be energijos. Patys pagalvokite: skubios operacijos, pinigų pervedimai, apšviestos gatvės, šylantys radiatoriai, šviesa virtuvės lemputėje, internetas darbe, televizija namuose. Be energijos viskas sustotų, o mes kentėtume, sirgtume ir net mirtume. Be energijos pasaulis, toks, koks yra dabar, nustotų egzistuoti. Būtent todėl mes tą energiją gaminame pačiais įvairiausiais būdais. Deja, bet daugelis jų nuodija mūsų pačių namus – Žemę.
Neįtikėtina. Tyrinėjame Marsą, kuriame mirtinas ligas įveikiančius vaistus, vystome dirbtinį intelektą, o energiją išgauname pačiu primityviausiu būdu – degindami. Kodėl vienose srityse žengiame septynmyliais žingsniais, o tuo pačiu metu energetikos sektoriuje trepsime vietoje?
Na, atsakymas kaip ir aiškus. Pirmiausia – yra labai daug žmonių, kurie iš senųjų energijos šaltinių kraunasi didelį pelną. O antra priežastis ta, kad naujovėms reikia investicijų, o tai neišvengiamai reikštų išaugusias šildymo ir elektros kainas. Kol tokia situacija su rūkstančiais kaminais ir dvoku, tačiau mažesnėmis sąskaitomis tenkina daugelį mūsų, galima pakentėti ar ne? Juk kai kurie net savo namus vis dar kūrena anglimi. Na, tokiu atveju, kai kietojo kuro krosnis yra vienintelė šildymosi priemonė, būtų geriau, jeigu vietoje taršiosios anglies naudotume bent jau kokybišką medieną.
Vėl prasidėjo vagystės iš miškų
„Aš gyvenu sode vasarą, rudenį, kartais ir pavasarį, tai čia šildymui užtenka židinuko. Užkuriam kartą per dvi tris dienas ir namuose šilta, kadangi namas yra efektyviai apšiltintas. Daugiabučiui, kur aš gyvenu Vilniuje, žiemą, aišku, reikia intensyviai imti šilumą iš miesto šilumos tinklų“, – sako pensininkas Romualdas Pocius.
Dauguma mūsų, ypač tų, kurie naudojasi centriniu šildymu, šią žiemą pasitiko su nerimu.
„Nerimas kyla, kadangi labai sudėtinga prognozuoti kainas, iš esmės, vartojimas ar mokesčiai priklauso nuo dviejų dalykų – nuo kainos ir kiekio. Tai kainos mes reguliuoti negalime, tik girdime, kad pabrango, pabrango, pabrango. Galime reguliuoti kiekius, bet proto ribose. Negali gyventi šaltai arba be elektros, be buitinių prietaisų, prie kurių mes pripratę. Tai, aišku, žmonėms kelia pagrįstą nerimą“, – tvirtina pensininkas.
Matydama tai, valdžia mūsų nerimą, kaip visada, apramino kompensacijomis. Visgi, tai tik aplopys šią energetikos krizę, bet jos neišspręs. Tos pačios energetinės pagirios aplankė ne tik mus, bet ir daugelį kitų Europos gyventojų, kurie šią žiemą vėl buvo priversti užkurti visus taršiausius savo katilus. Na, visa tai suprantama, juk sunku atsisakyti to komforto, prie kurio esame pripratę. Visi mes norime, kad namuose būtų šilta, visada turėtume elektros, gatvės būtų apšviestos, o pramonės įmonės galėtų veikti be didelių trikdžių. Tačiau kokia kaina?
„Vakar mačiau reportažą. Padaugėjo vagysčių iš miškų. Kaip ir nebuvo jau tos problemos. Dabar medis, malkos, šakos vėl tapo dalyku, kurį verta vogti ir rizikuoti, nes kaina darosi kaip aukso“, – pastebi Socialinių mokslų kolegijos studijų programų vadovas Raimondas.
Negalime sau leisti būti priklausomi nuo autoritarinių režimų
Taip, ši energetikos krizė daugeliui buvo netikėta. Kaip ir karas Ukrainoje. Bet kita, daugelio pamiršta kova, kuri truks kur kas ilgiau, yra karas su klimato krize. Kai sakau su klimato krize, pirmiausia kalbu apie taršią energetiką. Ar žinojote, kad energetikos sektorius sukuria beveik trečdalį (30 %) šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Daugiau nei ketvirtadalį (28 %) CO2 sukuria pramonė, beveik penktadalį (18 %) žemės ūkis, 16 % transporto sektorius, o 8 % šiltnamio efektą sukeliančių dujų sukuria kiti šaltiniai. Taigi, maloniai šildantys radiatoriai ir ryškiai šviečiančios lempos jūsų svetainėje yra pagrindiniai viso pasaulio globalaus atšilimo kaltininkai.
„Prasidėjęs Rusijos kruvinas karas prieš Ukrainą visiems atvėrė akis, kad priklausymas nuo rusiškų dujų, nuo naftos ar, galų gale, bendras priklausymas nuo iškastinio kuro, kuris labai dažnai yra perkamas iš autoritarinių režimų, yra pavojingas žaidimas. Vėlgi, jeigu jums nerūpi klimatas, gali būti, kad jums rūpi jūsų darbo vieta ir ekonomika. Priklausymas būtent nuo autoritarinių režimų gali suduoti didelį smūgį ir sukelti ekonominį nuosmukį. Tai šiuo atveju mūsų energetinis nepriklausomumas yra pastatytas ant kortos ir mes negalime to sau leisti“, – tvirtina už aplinką atsakingas Europos Komisijos narys Virginijus Sinkevičius.
Senoji Lietuvos šildymo sistema iš dalies buvo sutvarkyta, kai dauguma šalies miestų perėjo prie šildymosi biokuru arba, paprastai kalbant, kūrendami medienos atliekas. Skaičiai tai patvirtina. Prieš dešimt metų daugiau nei trys ketvirtadaliai šilumos buvo pagaminama iš dujų ir mazuto, o prieš penkerius metus ši dalis sumenko daugiau nei perpus.
„Biokuras šiuo metu yra atsinaujinanti energija, kurią mes galime naudoti, ir tie miestai, kurie nuėjo inovacijų keliu, seniai turi biokuro katilus. Nors, aišku, yra ir biokuro krizė, ypač užsidarius tam tikroms rinkoms, bet vis tiek tai yra aplinkai draugiškas kūrenimo būdas ir miestai šildomi tuo būdu“, – pastebi Aplinkos ministerijos Klimato politikos grupės vadovė Judita Liukaitytė-Kukienė.
„Kol pasaulio ekonomika naudoja medieną kaip žaliavą įvairiose srityse bet kuriuo atveju, ruošiant tą žaliavą, atsiranda tam tikras atliekų kiekis. Jos atsiranda tiek perdirbant tą žaliavą medienos perdirbimo įmonėse, tiek ruošiant medieną miške. Tai dalį tų aliekų kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, lentpjūvėse galima paimti ir panaudoti, nes jų išvengti nebeišeina. Kol šiose ribose naudojamas biokuras, jis yra CO2 neutralus kuras, nes alternatyva, ką su tuo biokuru galima būtų padaryti, tai praktiškai išmesti atgal į aplinką, kur išsiskirs tas pats CO2, tas pats metanas. Alternatyva yra tokia pati, kaip ir panaudojimas energijai gauti, aplinkosaugos prasme. Skirtumas tik tas, kad mes gauname energiją. Galima sakyti, kad tai papildomai CO2 ir klimato kaitos nesukeliantis kuras“, – aiškina Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius.
„Aš dirbau šilumos tinklų energetikoje. Tai šilumos tinkluose įvyko milžiniškas šuolis pereinant nuo iškastinio kuro prie biokuro arba neutralaus gamtai kuro. <...> Buvo atliktos didžiulės investicijos, bet yra ir naudos. Kai kuriuose miestuose šilumos energijos kaina krito kelis kartus ir dabar tie miestai, kurie kūrena biokurą, mokės gerokai mažiau negu, pavyzdžiui, vilniečiai“, – sako pensininkas Romualdas.
Turime daugiau galimybių, nei jų išnaudojame
Nes vilniečiai tuo metu turėjo svarbesnių reikalų. Dėl įvairių politinių rietenų bei tuščių ginčų Lietuvos sostinė iki šiol nėra atnaujinusi savo šildymo sistemos ir šią žiemą miestas šildosi... mazutu. Tai tiek tos ekologijos.
„Vilniuje kažkada buvo pastatyta pirmoji kogeneracinė elektrinė. Atrodė, kad Vilnius vienu metu net pirmavo. Bet atėjo laikas, keitėsi politikai, keitėsi įmonės, valdančios šilumos ūkį. Visuose šituose pokyčiuose buvo svarbiau parodyti teisybę vieniems prieš kitus, o ne pasiekti bendrą tikslą“, – svarsto M. Nagevičius.
Visoje likusioje Lietuvoje biokuras arba medienos atliekos, pjuvenų granulės bei briketai ir malkos šiandien yra pagrindinis šilumos energijos šaltinis. Biokurą kūrena ir individualūs vartotojai, ir didesni miestai. Jūs gi žinote ką reiškia žmogiškas godumas? Kartu su šio kuro paklausa kai kuriems kyla noras kažką kažkur kažkaip prasukti.
„Jeigu tu bandai visas problemas spręsti su biokuru ir tau to biokuro reikia vis daugiau, atsiranda pagunda biokurą atsivežti iš ekonomiškai besivystančių šalių, tokių kaip Afrikos šalys ar Centrinė Amerika. Būtent dėl to kyla klausimas, ar tas biokuras yra ruošiamas kaip atlieka, ar specialiai kertamas tam, kad parduotų jį tiems, kurie jį naudoja kaip atlieką“, – teigia M. Nagevičius.
Dar iki karo Ukrainoje agresyvi Rusijos politika ir energetinis šantažas aplinkinių valstybių atžvilgiu aiškiai demonstravo, kad iškastinis kuras yra toli gražu ne tik prekė, bet ir hibridinio karo įrankis. Todėl taip, Lietuvos energetinė politika, tam tikra prasme, parodo ne tik aplinkosaugines, bet ir moralines vertybes. Jeigu šaliai svarbi laisvė ir nepriklausomybė, ji neišvengiamai turi galvoti apie kuo spartnesnį alternatyvių energijos šaltinių vystymą.
Tiesa, Lietuva ir dabar yra priklausoma, nes didžiąją dalį elektros energijos importuoja iš kitų šalių. Dabar ta priklausomybė yra ne nuo Rusijos, o nuo draugiškesnių valstybių, tokių kaip Švedija, su kuria Lietuva turi elektros jungtį. Bet nejaugi jūs nenorite tais tinklais pumpuoti elektrą ne iš Švedijos ir mokėti už tai, o į Švediją ir iš to uždirbti?
„Mes turime beveik penktadalį energijos, pagamintos iš atsinaujinančių išteklių. Tai daugiausiai vėjo energijos, antroje vietoje hidro-, trečioje vietoje sparčiai auganti saulės energetika ir biodujų, biomasės ir iš atliekų gaminama energija. <…> Mes šitoje energetikoje esame stiprūs vidutiniokai ES mastu, bet pagal tai, kokį turime potencialą ir galimybes, tikrai jų neišnaudojame. Pagal savo potencialą, pagal tai, kiek mes turime vietos statyti saulės, vėjo ir biomasės elektrinėms, kiek mažai turime žmonių, suvartojame mažai elektros, kiek turime jungčių su gretimomis šalimis – tai reiškia, kad elektra yra pakankamai lengvai balansuojama. Mes turime Kruonį, kaupimo baterijas – turime idealias galimybes energijos gamybai vėjo ir saulės elektrinėse“, – dėsto Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas M. Nagevičius.
„Dabartinė energetikos krizė yra pakankamai gera galimybė mums persiorientuoti į švaresnę, patikimesnę energetiką, kad ne tik būtume nepriklausomi nuo kaimynų, jų energetinių išteklių, bet galėtume ir patys užsitikrinti tą energiją, ir svarbiausia, kad tai būtų švari energija, atsinaujinanti“, – pastebi „Swedbank“ ekonomistė Greta Ilekytė.
„Lietuva, beje, kalbant apie atsinaujinančią energetiką, neatrodo taip blogai Europos Sąjungos kontekste. Atrodo, 45 proc. ar šiek tiek daugiau nei 40 proc. Lietuvoje sunaudojamos elektros yra pagaminama atsinaujinančiu būdu, o tai yra tikrai neblogai, lyginant su kitomis ES šalimis. Bet jeigu mes žiūrime regioniškai ir Lietuvą atskiriame nuo kitų ES šalių, įžiūrime mus jau tokiame siauresniame pakete kartu su Baltijos šalims, Lenkija, Vokietija, Skandinavijos šalimis.
Matome, kad Lietuva labiau atsilieka, pirmauja prieš Lenkiją, bet atsilieka prieš visas kitas [valstybes]. ES vidurkis elektros gamybos iš atsinaujinančių šaltinių yra apie 37 proc. Lietuva šiandien pagamina šiek tiek daugiau negu ES vidurkis, bet žymiai mažiau nei mūsų kaimynai. Švedai – link 80 proc. Tie patys latviai, mūsų broliai šiaurėje, pasigamina žymiai daugiau elektros iš atsinaujinančių šaltinių. Dėl to mums yra kur stiebtis“, – pabrėžia teisingumo ir viešojo valdymo reformų ekspertas Dovydas Vitkauskas.
Turime rūpintis ne dėl to, kaip atrodo, o dėl savo išlikimo
Panašu, kad į viršų šovusios energijos kainos kaip reikiant pakaitino padus visiems, nes poreikis turėti alternatyvius energijos šaltinius kasmet tik auga. Žmonės ant stogų ir šalia namų stato saulės elektrines, investuoja į vėjo energetiką.
„Kur tik gali, ten reikia ir statyti bent jau saulės jėgaines, be jokių klausimų. Jeigu statai namą, yra šalia vietos, kur gali pastatyti konteinerį, kur tu kaupsi energiją, statai tiek, kiek gali, saulės elementų“, – sako Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto mokslo darbuotojas Rokas Dobužinskas.
Bet kai kuriems nepatinka naujieji prietaisai, tokie kaip saulės energijos moduliai, didelės vėjo jėgainės ar net galimybė statyti elektrinę jūroje ir energiją išgauti bangomis. Kažkas skundžiasi, kad tai gadina vaizdą, kažkam šie prietaisai kelia triukšmą, o kažkam atrodo net pavojingi.
„Ar bangų generavimas sugadins vaizdą Palangoje besideginantiems, besipleškinantiems pliažininkams? Atsiprašau, tai nėra logiškas argumentas, ir jis neturėtų skambėti ir išvis būti keliamas. Kai mes kalbame apie absoliučiai strateginius ir visuomenės išlikimo klausimus, tokius kaip pasigaminti iš mūsų natūraliai turimo geriausio resurso, t. y. Baltijos jūros audringumo, elektros energiją, neturime net užduoti klausimo apie tai, koks bus vaizdas, nes yra žymiai svarbesnių prioritetų.
Vėjas – lygiai tas pats, pradedant nuo praktiškai religinių ar sektantiškų argumentų, kad ten karvės ar paukščiai nuo ultragarso staiga pradės būti neproduktyvūs ar žūti, baigiant vėlgi tais pačiais banaliais, bet skonio argumentais. Ar tai gražiai atrodo? Atsiprašau, bet ar gražu, ar ne, galima diskutuoti, kai mes jau išlikome, jau gyvename, jau turime tvarų ekonominį pagrindą. Tada galbūt mes turėsime privilegiją padiskutuoti apie tai, kas yra gražu ar negražu“, – griežtai kalba D. Vitkauskas.
„Atlikta labai daug tyrimų apie tai, daug daugiau paukščių tiesiog yra gyvūnų sumedžiojami, atsimuša į pastatus ir visur kitur. Tai jeigu mes ieškotume, kas yra gerai ar negerai, turbūt kiekviename dalyke surastumėme kažką negero, tai vėlgi kai kuriais momentais tu turi pasirinkti didesnį gėrį ir eiti tuo bendresniu keliu“, – sako Aplinkos ministerijos Klimato politikos grupės vadovė Judita Liukaitytė-Kukienė.
Galime pasigaminti elektrą iš saulės, vėjo ar bangų energijos, tačiau turėsime mokėti ją panaudoti. Be to, kartais vėjas gali iš viso nepūsti, saulė nešviesti, o jūra būti rami it stiklas. Ką darysime tada?
„Čia mes susiduriame su iššūkiais. T. y., kad ji [energija] nėra pastovi, tiek saulės, tiek vėjo. Saulės atveju mes tik vasarą ir dieną gauname pakankamą kiekį energijos. Vėjo gauname šiek tiek daugiau žiemą, bet vėlgi nebus pastovu, nes tik esant stipriam vėjui galima efektyviai išgauti daug energijos. Čia atsiranda energijos kaupimo klausimas ir kalbama ne apie dienas, bet mums reikia kažkaip sukaupti energijos būtent šaltai žiemai“, – įvardija R. Dobužinskas.
„Esant vėjo energetikai labai svarbu yra jungtys tarp šalių, nes jeigu vėjas yra Ispanijoje, galbūt Lietuvoje jo nėra, bet jeigu turite galingas jungtis, nėra problemos su elektros energijos transportavimu, tokiu būdu užtikrinant stabilumą. Aišku, reikia turėti rezervą. Greitąjį rezervą ir tokį truputėlį lėtesnį. Tai Lietuva tokį ir turi. Kruonio hidroelektrinė – 900 megavatų galios ir gali dirbti tokiu galingumu apie aštuonias valandas“, – pastebi pensininkas R. Pocius.
Kalbant apie energiją šildymui, ją galima pasigaminti ir dar draugiškesniais aplinkai būdais, nei jau minėtas biokuras. Ypač, jei kalba eina apie tokius objektus kaip mažos gamyklos ar nedidelis individualių namų kvartalas.
„Šilumą nėra sudėtinga patalpinti kažkur. Galima sušildyti vandenį. Galima sušildyti rezervuarus. Galima netgi nieko nešildyti, tiesiog pumpuoti energiją iš geoterminių gelmių, bet greičiausiai ją būtų galima akumuliuoti lokaliai, pavyzdžiui, suomiai sugalvojo akumuliuoti ją smėlyje. Tai yra labai pigu ir galima labai mažame tūryje sutalpinti daug energijos, nes smėlis neverda, jį galima kaitinti iki 500 laipsnių Celsijaus ir mažame kiekyje prisigaminti energijos ateinančiai šaltai žiemai“, – aiškina VU mokslininkas R. Dobužinskas.
Atominių jėgainių atliekų nepalyginamai mažiau nei iškastinio kuro
Tačiau aplink Vilnių, Kauną ar Klaipėdą smėlio duobių neprikasinėsite. Todėl didmiesčiuose reikės ieškoti kitokių sprendimų. Tad kyla natūralus klausimas – ar dabartiniame kontekste, kai dėl deginamo iškastinio kuro klimato krizė tik gilėja, o karas vyksta ne tik Ukrainos žemėse, bet ir dujų bei naftos sektoriuose, nesusimąstote apie atominę energetiką? Generuoja elektrą, gamina šilumą, aplinką teršia kur kas mažiau nei iškastinio kuro elektrinės. Taip, kadaise Lietuva atsisakė naujos atominės elektrinės statybų. Ar šis sprendimas buvo teisingas, ar ne – tegul tas klausimas lieka istorijai. Tačiau tai nekeičia paties fakto, kad atominė energetika yra laikoma viena saugiausių ir efektyviausių energetikos rūšių. Tik klausimas – o ką daryti su radioaktyviomis atliekomis?
„Yra didžiulis klausimas dėl radiacinių medžiagų saugojimo. Mes kalbame ne apie šimtus ar milijonus tonų, išmestų į atmosferą. Mes kalbame apie kilogramų arba kelių tonų medžiagų saugojimą. Taigi branduolinių atliekų mastai yra žymiai mažesni ir turi mažesnę įtaką negu tai, ką mes šiuo metu darome su iškastiniu kuru.
Dabar mokslininkų aptarinėjama mažo masto atominė energetika. Tai yra decentralizuota [elektrinė], daugiau mažesnių reaktorių, kad jie būtų išskaidyti ir kartu saugesni“, – kalba R. Dobužinskas.
Dabar klausimas jums – ar šiandien apskritai egzistuoja energija, kurią pagrįstai galima būtų vadinti žaliąja?
„Pati žaliausia, pigiausia energija yra ta, kurios mes nesuvartojame. Kito būdo nėra. Galime statyti saulės baterijas, bet ten reikia elementų, kurių utilizacija probleminė, reikia baterijų, ličio. Litis yra retas elementas, jo ištekliai riboti ir baigtiniai. Taip kad stengiamės turėti šiltus namus. Geriau vieną kartą investuokime į pastato sutvarkymą, sutaupysime daug pinigų. Svarbu ir tai, kad sutaupysime resursų, nedeginsime kuro, o tai reiškia, kad galbūt klimatas šiltės ne tokiais tempais“, – pastebi pensininkas R. Pocius.
„Krizė dažniausiai yra išsigelbėjimas. Tai yra tam tikras palaiminimas. Užslėptas palaiminimas. Krizė mus skatina permąstyti mūsų ilgalaikę strategiją, tai yra gerai. Krizė pakelia kainas ir kartu savaime mus skatina vartoti mažiau netvariu būdu. Krizė mus priverčia priimti skausmingesnius sprendimus trumpalaike prasme dėl to, kad mes išloštumėme ilgalaike prasme.
Dėl to aš manau, kad mums reikia naudotis šia krize, ir valdžiai kuriant politiką reikėtų ja naudotis, o ne pasiduoti jai ir eiti paskui pasekmes. Čia, ko gero, yra svarbiausia palinkėjimas, kas turėtų įvykti būtent iš mūsų valdžios pusės, kad mes skatintume naują elgesį iš žmonių, iš verslo pusės, bet nesubsidijuotume ir nestimuliuotume seno elgesio. Nesėdėtume toliau ant šitos naftos ir iškastinio kuro adatos“, – svarsto teisingumo ir viešojo valdymo reformų ekspertas D. Vitkauskas.
Atsikratyti ir gamtai ir mums patiems žalingos energetinės priklausomybės bus labai sunku. Beje, iš to pelną gaunančios šalys ir verslai padarys viską, kad ir toliau liktume priklausomi nuo iškastinio kuro, mokėtume jiems pinigus, o dėl tos pačios priklausomybės dar ir pamanipuliuoti mumis būtų lengviau. Tačiau jeigu laisvė, atsakomybė už savo veiksmus ir tvarus gyvenimo būdas yra mums artimos vertybės, mūsų ir mūsų išrinktų politikų pasirinkimas turi būti kuo švaresnė energija, o ne anglis, nafta ar dujos.
