Mūsų Saulės sistema yra gana judri vieta. Joje juda milijonai objektų – nuo planetų, palydovų, kometų iki asteroidų. Kasmet atrandame vis daugiau objektų (dažniausiai mažų asteroidų arba greitų kometų), kurie Saulės sistemą vadina savo namais, rašo „The Conversation“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Iki 1846 m. astronomai atrado visas aštuonias pagrindines planetas. Tačiau tai nesutrukdė mums ieškoti toliau. Per pastaruosius 100 metų atradome mažesnių tolimų kūnų, kuriuos vadiname nykštukinėmis planetomis, o būtent tokiems dabar priskiriame Plutoną.
Kai kurių iš šių nykštukinių planetų atradimas suteikė mums pagrindo manyti, kad Saulės sistemos pakraščiuose gali slypėti dar kažkas.
Ar gali egzistuoti devintoji planeta?
Ne veltui astronomai praleidžia šimtus valandų bandydami surasti devintąją planetą, dar vadinamą „Planeta X“. Taip yra todėl, kad Saulės sistema, kokią ją pažįstame, be jos neturi prasmės.
Kiekvienas Saulės sistemos objektas skrieja aplink Saulę. Kai kurie juda greitai, kiti lėtai, bet visi jie juda pagal gravitacijos dėsnius. Viskas, kas turi masę, turi gravitaciją. Kuo daiktas sunkesnis, tuo didesnė jo gravitacija.
Planetos gravitacija yra tokia didelė, kad daro įtaką daiktų judėjimui aplink ją. Tai vadiname jos gravitacine trauka. Žemės gravitacinė trauka viską laiko ant žemės.
Be to, mūsų Saulė turi didžiausią gravitacinę jėgą iš visų Saulės sistemos objektų, todėl planetos skrieja aplink ją.
Būtent suprasdami gravitacinę trauką gauname didžiausią užuominą apie galimą Devintoji planeta.
Netikėtas elgesys
Žvelgdami į labai tolimus objektus, pavyzdžiui, nykštukines planetas už Plutono, pastebime, kad jų orbitos yra šiek tiek netikėtos. Jos juda labai didelėmis elipsinėmis (ovalo formos) orbitomis, yra sugrupuotos ir, palyginti su likusia Saulės sistemos dalimi, yra pasvirusios.
Kompiuteriu sumodeliavę, kokios gravitacinės jėgos reikalingos, kad šie objektai galėtų taip judėti, astronomai nustatė, kad tam prireiktų planetos, kurios masė būtų bent dešimt kartų didesnė už Žemės masę.
Tai labai jaudinantis dalykas. Tačiau kyla klausimas: kur ta planeta yra?
Problema, su kuria susiduriame dabar, yra bandymas patvirtinti, ar šios prognozės ir modeliai yra teisingi. Vienintelis būdas tai padaryti – surasti Devintąją planetą, o tai tikrai lengviau pasakyti, nei padaryti.
Medžioklė tęsiasi
Mokslininkai visame pasaulyje jau daugelį metų medžioja matomus Devintojoje planetoje esančius įrodymus.
Remdamiesi kompiuteriniais modeliais, mokslininkai mano, kad Devintoji planeta yra bent 20 kartų toliau nuo Saulės nei Neptūnas. Bandoma ją aptikti ieškant Saulės šviesos, kurią ji gali atspindėti – panašiai kaip Mėnulis šviečia nuo atspindėtos Saulės šviesos naktį.
Tačiau kadangi Devintoji planeta yra labai toli nuo Saulės, tikimasi, kad ji bus labai silpna ir sunkiai pastebima net geriausiais Žemės teleskopais. Be to, negalime jos ieškoti bet kuriuo metų laiku.
Turime tik nedidelius nakties tarpus, kai sąlygos turi būti tinkamos. Tiksliau, reikia laukti nakties, kai nėra Mėnulio ir kai vieta, iš kurios stebima, yra nukreipta į tinkamą dangaus dalį.
Tačiau dar nereikia prarasti vilties. Per ateinantį dešimtmetį bus pastatyti nauji teleskopai ir pradėti nauji dangaus tyrimai. Galbūt jie kaip tik suteiks mums galimybę įrodyti arba paneigti, ar Devintoji planeta egzistuoja.