Praėjusią savaitę virš Jungtinių Valstijų skridęs Kinijos balionas – vienas žvalgybos įrankių, tuo ekspertai neabejoja. Užfiksuota, jog šis balionas turėjo daugybę antenų, tarp kurių ir masyvą, greičiausiai galintį rinkti bei nustatyti geografinę ryšio vietą. Kyla daug klausimų: kodėl paleistas būtent balionas, o pasitelktas ne palydovas? Ar gudru naudoti priemonę, gana nesunkiai pastebimą danguje?
Praėjusią savaitę virš Jungtinių Valstijų skridęs Kinijos balionas – vienas žvalgybos įrankių, tuo ekspertai neabejoja. Užfiksuota, jog šis balionas turėjo daugybę antenų, tarp kurių ir masyvą, greičiausiai galintį rinkti bei nustatyti geografinę ryšio vietą. JAV numušė balioną ir šiuo metu analizuoja įvairius žvalgybos duomenis – nuolaužas, nuotraukas, senus stebėjimus, siekia išsiaiškinti, kokie buvo šio baliono tikslai. Kyla daug klausimų: kodėl paleistas būtent balionas, o pasitelktas ne palydovas? Ar gudru naudoti priemonę, gana nesunkiai pastebimą danguje?
Pasak „The New York Times“, balione įrengta antena galėjo ne tik nustatyti ryšio įrenginių buvimo vietą, bet ir perimti tais įrenginiais atliekamus pokalbius – tai pranešė Valstybės departamento paskelbti išslaptinti žvalgybos duomenys.
Vis dėlto, kol kas pareigūnai nežino, kokią informaciją, keliaudamas per šalį, turėjo surinkti balionas. Dar nežinoma, ar baliono antena skirta rinkti duomenims iš karinių radijo stočių, ar paprastų mobiliųjų telefonų skambučių, ar dar ko nors kito.
Versijos dėl paskirties išsiskiria
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Kaip LRT.lt sakė „Vilnius Tech“ universiteto Antano Gustaičio aviacijos instituto (AGAI) dekanas doc. dr. Linas Juknevičius, šiuo metu žinomas tik faktas, kad orlaivį su nenustatyta technine įranga paleido Kinija. Ir tai, kad balioną vasario 4 dieną numušė JAV karinės oro pajėgos šalia Pietų Karolinos valstijos krantų.
„Toliau versijos išsiskiria, nes Kinijos Liaudies Respublikos atstovai orlaivį vadina moksliniams tyrimams (daugiausiai – meteorologiniams) skirtu oro balionu, o JAV atstovai orlaivį vadina žvalgybiniu oro balionu.
Taip pat išsiskiria ir teiginiai dėl oro baliono atsidūrimo JAV oro erdvėje: kinai teigia, kad orlaivis neplanuotai nukrypo nuo kurso dėl force majeure, o amerikiečiai teigia, kad tai buvo suplanuota žvalgybinė operacija arba provokacija“, – sakė L. Juknevičius.
Anot pašnekovo, numuštas kinų balionas – maždaug 60 metrų skersmens, pripildytas už orą lengvesnių helio dujų, svėrė apie 500 kilogramų ir skrido maždaug 20 kilometrų aukštyje.
Ekspertas pastebėjo, kad tokio tipo balionai paprastai skrenda 24-37 kilometrų aukštyje, todėl nesudaro tiesioginio pavojaus komerciniams orlaiviams, skraidantiems iki 12 kilometrų aukštyje. O meteorologiniai oro balionai (arba zondai) pakankamai įprasti ir naudojami visame pasaulyje.
Kodėl balionas, o ne palydovas?
Vis dėlto, atrodo gana keista žvalgybai paleisti nesunkiai pastebimą ir pažeidžiamą balioną. Kodėl imtasi būtent tokios priemonės? Pasak L. Juknevičiaus, Kinija turi karinių ir kitų žvalgybines funkcijas galinčių vykdyti kosminių palydovų, todėl baliono pasirinkimas žvalgybiniams tikslams neturi akivaizdžių priežasčių ar pranašumų.
„Optinė įranga, sumontuota oro balione, „nepamatys“ nieko daugiau, palyginti su palydove sumontuota optika: nei požeminių ar kitaip paslėptų karinių objektų, nei kitų dalykų, kuriuos valstybės norėtų laikyti paslaptyje.
Tačiau oro balionai skrenda arčiau žemės paviršiaus ir lėčiau, apie 40 km/h greičiu, todėl virš stebimos teritorijos gali išbūti ilgiau ir teoriškai galėtų fiksuoti šiek tiek aukštesnės skiriamosios gebos vaizdinę informaciją. Be to, paleisti oro balioną kur kas pigiau ir paprasčiau, palyginti su palydovo paleidimu“, – LRT.lt komentavo L. Juknevičius.
Pašnekovo teigimu, renkami duomenys priklauso tik nuo naudojamos techninės įrangos, neatsižvelgiant į tai, ar ji gabenama oro balionu, ar kaip nors kitaip.
Dažniausiai tai būna įvairūs jutikliai (temperatūros, drėgmės, slėgio ir pan.), optinės vaizdo fiksavimo sistemos ir duomenų perdavimo (ryšio) įranga. Bet kokiu atveju, konkretus techninės įrangos komplektas priklauso nuo tikrosios orlaivio misijos paskirties.
„Pagal turimą vaizdinę medžiagą minėtame kinų balione buvo sumontuota kol kas nenustatyta techninė įranga, taip pat ir elektros energijos tiekimą užtikrinantys saulės šviesos elementai. Daugiau duomenų apie baliono gabentą techninę įrangą ir jos paskirtį gali paaiškėti, kai amerikiečiai iškels iš jūros dugno 2,5 kvadratinių kilometrų plote išsibarsčiusias ir nuskendusias numušto oro baliono nuolaužas“, – sakė ekspertas.
Kaip tokį balioną naviguoti erdvėje?
Atrodytų, kad toks balionas turėtų keliauti ten, kur neša vėjas, tokiu atveju žmogus neturi jam kontrolės. Kaip pastebi AGAI Aerokosmoso duomenų centro direktorius dr. Ignas Daugėla, meteorologiniai balionai nėra valdomi žmogaus ar autopiloto – juose sumontuoti jutikliai siunčia gaunamą informaciją kartu su 3D padėtimi į antžeminę bazinę stotį kaupti ir apdoroti.
„Prieš paleidžiant balioną ir nagrinėjant oro sąlygas, galima prognozuoti iki kokio aukščio balionas kils ir į kurią pusę skris. Turint pakankamai patirties, galima numatyti ir kur jis galiausiai nukris. Tikslumas gana didelis trumpam laiko tarpui, o eigoje trajektorija ar greitis gali gerokai pasikeisti ir ne kartą.
Lietuvoje paleidžiami meteorologiniai balionai mažesni, paleidimo momentu – keleto metrų skersmens ir neturi papildomos įrangos orientuotis, todėl kartais gali patekti ir į nenumatytą teritoriją, pavyzdžiui, į Baltarusijos pasienio ruožą. Balionui esant 30 kartų didesniam, tikėtina, telpa papildomų, nebūtinai meteorologinių jutiklių, gal net ir mechaninių dalių baliono formai, aukščiui ar krypčiai keisti“, – LRT.lt paaiškino I. Daugėla.
Remiantis pranešimais, JAV pareigūnai teigė, kad Kinijos stebėjimo balionas turėjo specialius propelerius, padedančius jį valdyti. Jei tai tiesa, operatorius galėjo daug geriau kontroliuoti baliono skrydžio kelią.
Didžiausias iššūkis ne duomenų surinkime, o analizėje
Šnipinėti balionu nėra itin geras pasirinkimas dėl jau minėtų priežasčių. L. Juknevičius pastebi, jog efektyviausios šnipinėjimo technologijos – teikiančios galimybę gauti norimą informaciją ir taip pat neatskleidžiančios paties duomenų gavimo fakto.
„Akivaizdu, renkant informaciją oro balionu, net ir vadinant jį meteorologiniu zondu, informacijos rinkimo nuslėpti dažniausiai nepavyksta, todėl ši technologija nėra labai efektyvi. Šiuolaikiniame pasaulyje nepaprastai daug viešai prieinamų duomenų, todėl didžiausias iššūkis ne juos surinkti, o analizuoti. Pastaruoju metu tam pasitelkiamos įvairios dirbtinio intelekto ir kitos pažangios skaitmeninės technologijos“, – dėstė ekspertas.
L. Juknevičiaus teigimu, valstybės nuo šnipinėjimo saugosi įvairiais būdais – skirtingoms technologijoms taikomos ir skirtingos priemonės. Nuolat stebima oro erdvė, sekamas kosminių objektų judėjimas, analizuojami elektroninės komunikacijos kanalai, sekamos šnipinėjamo įrangai tinkamų elementų logistinės grandinės, karinės ar dvigubos paskirties technologijų patekimo į „nedraugiškas“ valstybes ribojamai ir pan.
Nuo pastebėtų, bet nežinomų galbūt žvalgybinių objektų gali būti ginamasi ir juos fiziškai sunaikinant, kaip tai neseniai atsitiko JAV.
Kiek oro erdvės priklauso valstybei?
Tokių skrajojančių objektų dangaus skliaute gali pasitaikyti ne vienas – kada laikoma, kad jis įsibrovė į valstybės teritoriją? Kaip aukštai gali skristi įsibrovėliai be baimės, kad bus numušti?
L. Juknevičius atkreipė dėmesį, kad valstybėse oro erdvė kontroliuojama skirtingai. Pavyzdžiui, Lietuvoje tai daro šalies kariuomenė ir „Oro navigacija“. Kontroliuojama iki 660 skrydžio lygio, t. y. apie 20 kilometrų aukščio oro erdvė.
„Tarptautinės konvencijos neapibrėžia aiškios ribos, virš kurios oro erdvė tampa „niekieno“, tačiau visuotinai sutariama, kad kosminė erdvė nepriklauso jokiai valstybei. Šiuo atveju kaip santykinę ribą galima naudoti taip vadinamą Karmano liniją, esančią 100 kilometrų virš jūros lygio ir santykinai skiriančią Žemės atmosferą nuo kosminės erdvės“, – LRT.lt sakė „Vilnius Tech“ docentas.
