Nuo 1972 m., kai buvo paleistas „Pioneer 10“, žmonės jau 50 metų siunčia erdvėlaivius ir zondus į tolimąjį kosmosą. Šiuo metu nuo mūsų labiausiai nutolę yra penki erdvėlaiviai, kurie jau pasiekė arba tuoj pasieks Saulės sistemos pakraštį: „Pioneer 10“, „Pioneer 11“, „Voyager 1“, „Voyager 2“ ir „New Horizons“.
Nuo 1972 m., kai buvo paleistas „Pioneer 10“, žmonės jau 50 metų siunčia erdvėlaivius ir zondus į tolimąjį kosmosą. Šiuo metu nuo mūsų labiausiai nutolę yra penki erdvėlaiviai, kurie jau pasiekė arba tuoj pasieks Saulės sistemos pakraštį: „Pioneer 10“, „Pioneer 11“, „Voyager 1“, „Voyager 2“ ir „New Horizons“.
Dauguma šių zondų nepasidavė ir tebeveikia gerokai ilgiau, nei buvo numatyta jų pradiniuose misijų planuose. Iš pradžių šie kosminiai aparatai buvo suplanuoti tirti mūsų kaimynines planetas, tačiau dabar jie skinasi kelią už Saulės sistemos ribų, suteikdami astronomams unikalius kosmoso stebėjimo taškus – ir 2022 m. jie daug ką nuveikė, rašo „Space“.
„Voyager 1“ ir „Voyager 2“
2022 metais „Voyager“ misijos šventė ypatingas metines: 45-erių metų veiklos sukaktį. Nuo artimų išorinių planetų apskridimų iki tolimiausių žmogaus pasiekiamų erdvių tyrinėjimo – šie du kosminiai aparatai labai prisidėjo prie astronomų supratimo apie Saulės sistemą.
Dabar jų pagrindinis projektas – ištirti, kur baigiasi Saulės įtaka ir prasideda kitų žvaigždžių dominavimas. 2012 m. „Voyager 1“ kirto heliopauzę – ribą, kur Saulės dalelių srautas nustoja daryti didžiausią įtaką, o 2018 m. netrukus po to – „Voyager 2“.
„Voyager 1“ jau dešimtmetį yra tarpžvaigždinėje erdvėje... ir jis vis dar eina, vis dar stiprus“, – portalui „Space“ sakė Linda Spilker, „Voyager“ projekto ir NASA Reaktyvinių variklių laboratorijos (JPL) Kalifornijoje planetų mokslininkė.
2022 m. misijos komanda susidūrė su vienu dideliu trikdžiu, kai erdvėlaivis pradėjo siųsti namo iškraipytą informaciją apie savo buvimo vietą. Inžinieriai nustatė priežastį – erdvėlaivis naudojosi bloga kompiuterine įranga – ir atkūrė veiklą.
Tačiau tokių incidentų galima tikėtis senstančiame erdvėlaivyje. Komanda taip pat aktyviai valdo kiekvieno erdvėlaivio energijos tiekimą, kuris kasmet mažėja, nes zondų radioaktyvūs generatoriai tampa vis neefektyvesni. Šiais metais misijos personalas išjungė šildytuvus ir, visų nuostabai, šie prietaisai vis dar puikiai veikia.
Kiti erdvėlaivio prietaisai renka duomenis apie Saulės plazmą ir magnetinius laukus dideliu atstumu nuo pačios žvaigždės. Kadangi Saulės vėjo dalelėms – nuolatiniam įkrautų dalelių srautui, sklindančiam iš Saulės – reikia laiko nukeliauti tokį ilgą kelią, tolimi stebėjimai leidžia mokslininkams pamatyti, kaip pokyčiai iš Saulės sklinda mūsų kosminėje kaimynystėje.
Saulės sistemos pakraščiuose taip pat būta netikėtumų. Atrodytų logiška, kad tolstant nuo Saulės sistemos centro Saulės plazma tampa retesnė ir labiau pasiskirsčiusi, tačiau iš tiesų „Voyager“, kirtę heliopauzę, susidūrė su daug tankesne plazma. Astronomai vis dar tebėra suglumę.
Mokslininkai tikisi, kad šie erdvėlaiviai sulauks ir 50-ojo gimtadienio.
„Pioneer 10“ ir „Pioneer 11“
Erdvėlaiviai „Pioneer“ užima ypatingą vietą kosmoso istorijoje, nes jie, kaip rodo pavadinimas, buvo pionieriai. Deja, šie svarbūs 50 metų senumo erdvėlaiviai jau neveikia – „Pioneer 10“ prarado ryšį 2003 m., o „Pioneer 11“ tyli nuo 1995 m.
Menininko interpretacija – erdvėlaivis „Pioneer 10“ / NASA/ Don Davis/ Wikipedia.org nuotr.
Tačiau abu šie erdvėlaiviai yra žmonijos buvimo Saulės sistemoje ženklai, ir jie vis dar tęsia savo keliones, skriedami per kosmoso platybes. Pagal fizikos dėsnius, kosminis laivas, išėjęs iš Saulės sistemos, nesustos, nebent kas nors pakeistų jo kursą.
„New Horizons“
„New Horizons“ yra jauniausias šių novatoriškų misijų įpėdinis, paleistas 2006 metais. Šis zondas, 2015 m. užbaigęs garsųjį praskridimą pro nykštukinę planetą Plutoną, rekordiniu greičiu tolsta nuo Saulės sistemos ir turėtų pasiekti heliopauzę apie 2040 m.
Jis ne tik įvykdė savo pagrindinę misiją, bet ir sėkmingai užbaigė mažesnio Koiperio juostos objekto – Arrokoto – apskridimą 2019 m.
2022 metų pradžioje erdvėlaivis buvo perjungtas į žiemos miego režimą, tačiau dabar komanda su džiaugsmu pereina prie antrosios „New Horizons“ Koiperio juostos išplėstinės misijos, sutrumpintai vadinamos KEM2. KEM2 oficialiai prasidėjo spalio 1 d., nors erdvėlaivis „miegos“ iki 2023 m. kovo 1 d.
Tuo tarpu misijos komanda ruošiasi naujiems įdomiems stebėjimams. Naudodama pažangiausius prietaisus – daug pažangesnius nei tie, kuriuos septintajame dešimtmetyje turėjo „Voyageriai“ – komanda yra pasirengusi naudoti „New Horizons“ kaip galingą tolimosios Saulės sistemos observatoriją, suteikiančią tokį vaizdą, kokio negalime išgauti čia, Žemėje.
JPL planetų mokslininkė Bonnie Burrati, „New Horizons“ komandos narė, ypač laukia naujų vaizdų į Koiperio juostos objektus (KBO) – ledo ir uolienų gabalus už Neptūno.
Ji sakė, kad unikali „New Horizons“ padėtis išorinėje Saulės sistemoje suteikia naujų galimybių pažvelgti į šiuos KBO. Skirtingi vaizdai, be kita ko, gali padėti astronomams nustatyti, koks šiurkštus yra šių objektų paviršius.
Kita komandos mokslininkė iš Pietvakarių tyrimų instituto Kolorade Leslie Young nori panaudoti erdvėlaivį naujam žvilgsniui į arčiau namų esančius objektus – ledo milžinus Uraną ir Neptūną. Unikalus „New Horizons“ apžvalgos taškas suteikia mokslininkams informacijos apie tai, kaip šviesa išsisklaido planetų atmosferose – informacijos, kurios negalime gauti iš Žemės, nes Urano ir Neptūno tokiu kampu nematome. Planetų mokslininkai nekantrauja gauti daugiau informacijos apie šias planetas, ypač todėl, kad NASA pradeda planuoti naują misiją į Uraną.
„New Horizons“ ženklai rodo, kad erdvėlaivis turės pakankamai energijos, kad galėtų veikti iki 2040-ųjų, o galbūt ir vėliau. Kasmet jis nukeliaus 480 mln. kilometrų toliau į neištyrinėtas kosmoso platybes.
