Saulės sistemą supa vaiduokliškas švytėjimas, kurio niekas negali paaiškinti

Nauja „Hubble“ duomenų analizė tai patvirtino: Saulės sistemą supančioje erdvėje yra per daug šviesos. Tai subtilus, vaiduokliškas švytėjimas, silpnas perteklius, kurio neįmanoma apskaičiuoti surašant visus šviesą skleidžiančius objektus, rašo „Science Alert“. 

Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.

Visos Saulės sistemą supančios žvaigždės ir galaktikos bei Zodiako šviesa, t. y. dulkės Saulės sistemos plokštumoje, – nė vienas iš jų negali paaiškinti to, ką astronomai dabar vadina „vaiduokliška šviesa“.

Išanalizavę 200 tūkst. „Hubble“ nuotraukų ir atlikę tūkstančius matavimų pagal projektą, pavadintą SKYSURF, tarptautinio bendradarbiavimo dalyviai įsitikino, kad perteklinė šviesa yra tikra.

Be to, jie negali to paaiškinti. Galimybių yra, bet nė viena iš jų nepasitvirtino.

Stipriausia galimybė? Saulės sistemos dulkių komponentas, kurio dar tiesiogiai neaptikome: mažytės dulkių ir ledo dalelės iš kometų populiacijos, keliaujančios į vidų iš tamsiųjų Saulės sistemos pakraščių, atspindinčios Saulės šviesą ir sukeliančios išsklaidytą visuotinį švytėjimą.

Šis šaltinis būtų šiek tiek arčiau mūsų nei papildoma šviesa, kurią aptiko kosminis zondas „New Horizons“, aptikęs optinės šviesos perteklių erdvėje už Plutono, už Saulės sistemos ribų.

„Jei mūsų analizė teisinga, tarp mūsų ir atstumo, kuriame „New Horizons“ atliko matavimus, yra dar vienas dulkių komponentas. Tai reiškia, kad tai kažkokia papildoma šviesa, sklindanti iš mūsų Saulės sistemos vidaus, – sako Arizonos valstijos universiteto astronomas Timas Carletonas. – Kadangi mūsų išmatuota likutinė šviesa yra didesnė nei „New Horizons“, manome, kad tai vietinis reiškinys, kuris nėra iš toli už Saulės sistemos ribų. Tai gali būti naujas Saulės sistemos turinio elementas, apie kurį buvo iškelta hipotezė, bet iki šiol kiekybiškai neišmatuotas.“

Visatoje sklando daugybė tikrai ryškių dalykų: planetų, žvaigždžių, galaktikų, net dujų ir dulkių. Ir apskritai, šviesūs dalykai yra tie, į kuriuos norime žiūrėti. Taigi aptikti aplinkos šviesą tarpplanetinėje, tarpžvaigždinėje ir tarpgalaktinėje erdvėje yra sudėtinga.

Tačiau kai pažvelgiame, kartais pamatome, kad viskas yra ne taip, kaip tikėjomės.

Pavyzdžiui, kažkas, ko negalime paaiškinti, galaktikos centre skleidžia didelės energijos šviesą. „Voyager I“ Saulės sistemos pasienyje aptiko su vandeniliu susijusį ryškumo perteklių. Tai aptiko ir „New Horizons“. Ten viskas keistai švyti.

SKYSURF tikslas buvo tiksliai apibūdinti dangaus šviesumą.

„Hubble“ archyve esančiose nuotraukose daugiau nei 95 proc. fotonų sklinda iš mažesnių nei 4,8 mlrd. kilometrų atstumų nuo Žemės. Nuo pat pirmųjų „Hubble“ naudojimo dienų dauguma teleskopo naudotojų atmetė šiuos dangaus fotonus, nes juos domino silpni atskiri objektai „Hubble“ nuotraukose, pavyzdžiui, žvaigždės ir galaktikos“, – sako astronomas ir „Hubble“ veteranas Rogeris Windhorstas iš Arizonos valstybinio universiteto.

„Tačiau šiose dangaus nuotraukose yra svarbios informacijos, kurią galima išgauti dėl unikalaus „Hubble“ gebėjimo labai tiksliai išmatuoti silpnus ryškumo lygius per tris dešimtmečius trukusį gyvavimo laiką“, – teigė jis.

Trijuose atskiruose darbuose mokslininkai ištyrė „Hubble“ archyvą, ieškodami silpnų galaktikų, kurių galėjome nepastebėti, požymių, ir kiekybiškai įvertino šviesą, kurią turėtų skleisti žinomi objektai.

Pasislėpusių galaktikų ieškanti komanda nustatė, kad buvo praleista nepakankamai galaktikų, jog būtų galima paaiškinti papildomą šviesą.

Pasak mokslininkų, susidaręs perteklius prilygo 10 jonvabalių nuolatiniam švytėjimui visame danguje.

Tai gali atrodyti nedaug, bet to pakanka, kad žinotume, jog mums kažko trūksta. Ir tai svarbu. Mokslininkai vis dažniau randa būdų, kaip pamatyti šviesą tarp žvaigždžių. Jei yra vietinis perteklius, turime apie tai žinoti, nes tai gali iškreipti mūsų supratimą apie toliau esančius vaiduokliškus švytėjimus.

Ir, žinoma, tai gali turėti įtakos mūsų supratimui apie Saulės sistemą ir jos sandarą.