Pats elementariausias Fermi paradokso paaiškinimas galėtų būti toks: atsižvelgiant į didelę tikimybę, kad visatoje egzistuoja gyvybė (turint galvoje erdvės platybes ir tai, kad gyvenamosiose zonose mes nuolat randame planetų), kodėl niekas su mumis iki šiol nesusisiekė? 
Pats elementariausias Fermi paradokso paaiškinimas galėtų būti toks: atsižvelgiant į didelę tikimybę, kad visatoje egzistuoja gyvybė (turint galvoje erdvės platybes ir tai, kad gyvenamosiose zonose mes nuolat randame planetų), kodėl niekas su mumis iki šiol nesusisiekė?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Jei kosmose yra tiek daug kitų civilizacijų – galbūt kur kas labiau pažengusių nei mes, nes juk visata gyvuoja tiek milijonų metų – tikrai bent viena siųstų zondus arba aktyviai bandytų apgyvendinti galaktiką? Jei taip, kodėl mes iki šiol nesusidūrėme su jų atstovais? Kiekvienas, tikintis, kad visatoje egzistuoja gyvybė, turi paaiškinti tai, kas vadinama Didžiąja tyla iš išsivysčiusių civilizacijų pusės, rašo „IFL Science“.
Analizuodamas šią problemą, matematikas Johnas von Neumannas pasiūlė zondo tipą, kuriam prigijo von Neumanno zondo pavadinimas. Idėja tokia – pakankamą pažangą pasiekusi civilizacija galėtų į visatą išsiųsti savaime besidauginančius zondus. Šie zondai rinktų energiją iš žvaigždžių, o iš planetų ir jų mėnulių gautų medžiagas, reikalingas naujų zondų, kurie veiktų lygiai taip pat kaip senieji, gamybai ir it sėklos pasklistų po visą visatą.
Kaip aiškina Niujorko miesto universiteto fizikas Michio Kaku, šie zondai netgi galėtų būti nanobotų pavidalo.
Buvo pateikta įvairių skaičiavimų, per kiek laiko von Neumanno zondai pasklistų po visą galaktiką ar visatą – yra teigiančių, jog šis procesas galėtų būti pakankamai greitas, kad būtų atsakyta į klausimą, kodėl Žemėje nematome jokių kitų civilizacijų ženklų?
Astronomo Carlo Sagano atsakymas į šį klausimą paprastas – reikia manyti, jog bet kuri civilizacija, pakankamai pažengusi, kad pagamintų tokius zondus, nebūtų pakankamai kvaila, kad juos iš tikrųjų pagamintų.
„Šie nepaliaujamai besidauginantys zondai nesustos, kol visa Visata nevirs ~1047 von Neumanno įrenginiais, kurie, tikėtina, ims kanibalizuoti vienas kitą, – rašė C. Saganas. – Jei kažkas panašaus į tai keltų realų pavojų, besiformuojančiai tarpžvaigždinei civilizacijai būtų išmintinga, savisaugos sumetimais, imtis veiksmų užkirsti tam kelią.“
„Bet kurios techninės civilizacijos apdairi politika turėtų numatyti itin patikimą būdą užkirsti kelią tarpžvaigždinių von Neumanno agregatų gamybai ir apriboti jų naudojimą buityje“, – teigė jis.
Be to, civilizacijos ieškotų ir sunaikintų bet kokius kitų civilizacijų paleistus besidauginančius zondus.
Tačiau yra ir tokių, kurie nemano, kad išsivysčiusios civilizacijos turėtų trokšti apsaugoti visatą. Keliama hipotezė, kad žūstantys ateiviai galėtų sukurti zondus kaip būdą išsaugoti informaciją apie savo pasiekimus būsimoms civilizacijoms arba pasėti gyvybę visoje visatoje. Tačiau ką daryti su ateiviais, net jei tai būtų tik viena rūšis iš 100 000, norinčiais juos panaudoti piktiems kėslams?
Berserko zondas, kurį mokslinėje fantastikoje pirmą kartą aprašė Fredas Saberhagenas, yra teorinis zondas, išsiųstas į kosmosą, kad apsaugotų jį sukūrusią rūšį (nors kituose šaltiniuose Berserko zondas yra tiesiog „išprotėjęs“ von Neumanno zondas, kuris dauginasi su tikslu sunaikinti kitas civilizacijas arba tiesiog naikina jas, rinkdamas jų išteklius). Tokio zondo paskirtis būtų ieškoti ir sunaikinti besivystančias civilizacijas, kol jos dar nekelia grėsmės.
„Tarkime, daugeliui pažangių nežemiškų protingų rūšių į galvą šauna roboto pasiuntinio idėja ir jos išsiunčia pirmosios kartos zondus... kad šie daugintųsi ir užpildytų tuštumą žinute apie brolybę. Tada tarkime, kad iš 100 ar 1 000, ar 10 000 nežemiškų protingų rūšių yra viena, kuriai būdinga ksenofobija ar net paranoja. Tokia rasė gali užprogramuoti savo besireplikuojančius emisarus gabenti galingas bombas ir prasiskverbti į bet kokį neatpažintą moduliuotos elektromagnetinės spinduliuotės šaltinį, – savo straipsnyje svarsto NASA mokslininkas. Glenas Brinas. – Užtektų, kad tai įvyktų vieną kartą ir šio scenarijaus išdavos taptų pusiausvyros sąlygomis Galaktikoje. Nebūtume aptikę nežemiško radijo srauto – kaip ir nežemiškų protingų civilizacijų atstovai nebūtų apsigyvenęs Žemėje – nes visi būtų buvę nužudyti netrukus po to, kai būtų buvęs išrastas radijas.“
Jei ši teorija būtų teisinga, tai reikštų, kad visata „tyli“, nes vos tik civilizacija „prabyla“, ji greitai virsta „mirusia“ civilizacija.
Labiau kaip minties eksperimentą, o ne kaip rimtą hipotezę G. Brinas pasiūlė teoriją, kad anksčiau Žemėje stebėti rūšių išnykimo įvykiai – ir dideli intervalai tarp jų – gali būti paaiškinami tuo, kiek laiko civilizacijai užtrunka paskleisti Berserko zondus po galaktiką.
„Jei kreidos periodo ekologinis holokaustas buvo lokali ankstesnės kosmoso rasės mirties spazmo apraiška, kurios perpildyta gyvenamoji erdvė buvo pažeista, kai „civilizacijos“ apvalkalas tapo matomas, Žemė gali būti pirmasis netoliese esantis daigynas, pakankamai atsigavęs, kad išaugintų technologijas kuriančią rūšį“, – reziumuoja jis ir priduria, kad „tai galbūt paaiškina, kodėl mūsų erdvės regionas yra tuščioje pusiausvyros sutrikimo būsenoje“.
O galbūt kažkoks Berserko zondas, suaktyvintas mūsų pačių atsitiktinai į kosmosą išsiųstų signalų, jau pakeliui link Žemės.
