Kai kurie žmonės nerimauja, kad mūsų gyvenime per daug technologijų. Ir tas jų nerimas visiškai suprantamas, atsižvelgiant į tai, kad daugybė žmonių šiuo metu nešiojasi internetą kišenėje ir naudoja jį kaip pagrindinę bendravimo formą. Tačiau net ir vengiant naudotis išmaniuoju telefonu, visiškai išvengti technologijų šiuolaikiniame pasaulyje praktiškai neįmanoma. 
Kai kurie žmonės nerimauja, kad mūsų gyvenime per daug technologijų. Ir tas jų nerimas visiškai suprantamas, atsižvelgiant į tai, kad daugybė žmonių šiuo metu nešiojasi internetą kišenėje ir naudoja jį kaip pagrindinę bendravimo formą. Tačiau net ir vengiant naudotis išmaniuoju telefonu, visiškai išvengti technologijų šiuolaikiniame pasaulyje praktiškai neįmanoma. Mūsų laikrodžiuose, automobiliuose, šviesos jungikliuose ir net augintiniuose yra kompiuterinių lustų! Kur visa tai mus nuves, klausia „Science Focus“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Na, jei kai kuriems žmonėms bus leista elgtis taip, kaip jie nori, visa tai tikrai nueis toli, labai toli. Į mūsų smegenis bus implantuotos mikroschemos, kurios vien mintimis galės sąveikauti su mus supančiais kompiuteriais. Galbūt pastarasis sakinys skamba kaip ištrauka iš rimtesnio mokslinės fantastikos romano, tačiau tai iš tiesų labai tikėtina. Ir jei Elono Musko pastarojo meto pasisakymai apie bendrovę „Neuralink“ pasitvirtins (nors kiek ir abejotina), netrukus tai gali tapti realybe daugeliui žmonių.
E. Muskas tėra naujausias ir akivaizdžiausias žmogaus, besitikinčio pasiekti didžiulį proveržį kompiuterius valdančių smegenų lustų srityje, pavyzdys. Tokia technologija, įvairiais pavidalais, naudojama jau gana ilgą laiką. Tad kaip iš tikrųjų atrodys smegenų ir kompiuterio sąsajų per mikroschemas, implantuotas mūsų smegenų žievėje, ateitis?
Daugeliu atžvilgiu prognozės yra daug žadančios.
Dėl gebėjimo siųsti ir gauti informaciją nuotoliniu būdu per kompiuterius, mikroschemos ir kiti susiję įrenginiai jau seniai implantuojami į smegenis, siekiant įrašyti, perduoti, stimuliuoti ar net blokuoti konkrečių neurologinių taškų aktyvumą.
Pavyzdžiui, į epilepsija sergančių pacientų smegenis buvo implantuotos elektrodų matricos, siekiant tiksliau užfiksuoti ir netgi numatyti traukulius sukeliantį netipinį neurologinį aktyvumą. Giluminė smegenų stimuliacija, naudojant implantuotus įrenginius, skatinančius aktyvumą pagrindiniuose smegenų regionuose, yra įprastas, pavyzdžiui, Parkinsono ligos gydymo metodas, kuris galbūt ateityje bus pritaikytas ir depresijos bei panašių būsenų gydymui.
Be to, yra žmonių, kuriems dėl nervų pažeidimų išsivysto vienos ar kitos kūno dalies paralyžius. Jų nervai nebepajėgūs perduoti signalų iš (paprastai nepažeistų ir puikiai funkcionuojančių) smegenų į raumenis ir galūnes.
Smegenų implantai vis dažniau gali tapti techniniu sprendimu, pavyzdžiui, lustai gali aptikti ir perduoti reikalingus signalus, kad būtų atkurtas lytėjimo jausmas, grąžintas gebėjimas atlikti sudėtingus rankų judesius ar sudaryta galimybė perduoti mintis kompiuteriui, taip užsitikrinant sąmoningą bendravimą. Tobulėjant technologijoms ir informacijos apdorojimo galimybėms, tokios intervencijos tapo dar įspūdingesnės ir sudėtingesnės.
Vis dėlto vienas dalykas yra jas naudoti, padedant žmonėms, kurie nevaldo savo galūnių ar negali savarankiškai bendrauti – tokiais atvejais verta skirti laiko ir pastangų, nes tai padeda jiems susigrąžinti bent dalį prarasto savarankiškumo ir pagerinti gyvenimo kokybę. Tačiau visai kas kita, kai tokie įrenginiai implantuojami sveikiems žmonėms.
Neabejotinai yra daug kliūčių, kurias reikia pašalinti, kad smegenų ir kompiuterio sąsajos taptų kasdiene realybe. Viena iš jų yra ta, kad kiekvienos smegenys yra techniškai unikalios ir vystėsi unikaliu būdu per konkretaus žmogaus gyvenimo patirtį.
Taigi, konkretūs veiklos modeliai vienose smegenyse, atspindintys visiškai bazinius dalykus, pavyzdžiui, aukštyn ir žemyn, arba konkrečius žodžius, kitose smegenyse negali būti tokie patys. Todėl prieš implantuodami lustus, kurie skaito ir reaguoja į smegenų veiklą, reikia tiksliai žinoti, ką vienoka ar kitokia jos išraiška reiškia.
Ir tik tada galima pereiti prie sudėtingesnių instrukcijų, tokių kaip automobilio vairavimas ar vaizdo žaidimai. Tokiems dalykams reikalingas smegenų veiklos pavertimas mašininiu būdu nuskaitoma informacija yra labai sudėtinga užduotis.
Be to, yra praktinių klausimų, įskaitant ir tai, iš ko tokie lustai galėtų būti gaminami. Smegenų viduje yra itin reaktyvių cheminių medžiagų, pasižyminčiu dideliu elektriniu aktyvumu, masė.
Implantai turi būti pakankamai inertiški, kad savo buvimu netrikdytų subtilių procesų, bet tuo pat metu ir pakankamai jautrūs, kad galėtų nuskaityti ir apdoroti aplink vykstančius procesus. Šiuolaikinės technologijos padarė įspūdingą pažangą šioje srityje, tačiau jei tokią technologiją ketinama diegti milijonams žmonių, turime būti 100 procentų tikri, kad ji yra saugi ir patvari.
Visgi pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kiek žmonių iš tikrųjų norės, kad technologija tiesiogine šio žodžio prasme prasiskverbtų į jų smegenis? Šiuo metu apie 60 procentų amerikiečių sako, kad su tuo sutiktų, tačiau reikia nepamiršti, kad kol kas tokia galimybė yra tik hipotetinė.
Tiesą sakant, yra didelė tikimybė, kad daugeliui žmonių pasirodys nepriimtina mintis apie jų kaukolę pragręžiantį ir į smegenis lustą įsodinantį nepažįstamąjį, ypač turint omenyje tai, kad milijonai žmonių tikėjo, jog su skiepais nuo COVID-19 jiems į organizmą bus suleista mikroschema, o dar daugiau bijo net profilaktinio vizito pas odontologą.
Vėlgi, yra technologija, padėsianti išspręsti šią dilemą – kai kuriuos sudėtingus smegenų implantus galima įvesti per kraujagysles, todėl gręžti kaukolės greičiausiai nereikės. Tačiau galimybės šioje srityje kol kas yra ribotos.
Nors kompiuterio ir smegenų sąsajos implantų technologija yra kur kas pažangesnė ir įspūdingesnė, nei dauguma žmonių įsivaizduoja, iš tiesų mes esame dar labai toli nuo to taško, kai tai galėtų tapti praktiškiau ir patogiau, nei naudotis rankomis.
