Gyvendami Žemėje patiriame daugybę pavojų, o kai kurių iš jų kontroliuoti – neįmanoma. Vienas iš tokių pavojų yra didelio asteroido atsirenkimas į mūsų planetą. Tam, kad išbandytų kosminės gynybos variantus, rugsėjo 26 d. NASA trenkė erdvėlaivį į nedidelį asteroidą Dimorphos ir sėkmingai pakeitė jo trajektoriją. Tačiau, ar tai reiškia, kad galime ramiai miegoti žinodami, jog dinozaurų likimas neištiks žmonijos?
Gyvendami Žemėje patiriame daugybę pavojų, o kai kurių iš jų kontroliuoti – neįmanoma. Vienas iš tokių pavojų yra didelio asteroido atsirenkimas į mūsų planetą. Tam, kad išbandytų kosminės gynybos variantus, rugsėjo 26 d. NASA trenkė erdvėlaivį į nedidelį asteroidą Dimorphos ir sėkmingai pakeitė jo trajektoriją. Tačiau, ar tai reiškia, kad galime ramiai miegoti žinodami, jog dinozaurų likimas neištiks žmonijos?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Mokslininkai yra nustatę ir kartografavę beveik 30 tūkst. asteroidų, kurie skrieja aplink Saulės sistemą Žemės kaimynystėje. Visi šie kosminiai akmenys arba niekada nesusiduria su Žeme, arba yra tokie maži, kad jei susidurtų, nepavojingai sudegtų Žemės atmosferoje. Vis dėlto įmanoma, kad ateityje asteroido smūgis gali pakenkti Žemei, todėl planetų gynybos specialistai nori būti pasiruošę.
Dėl šios priežasties praėjusių metų rudenį buvo pradėta dvigubo asteroido nukreipimo bandymo (angl. Double Asteroid Redirection Test, DART) misija, kurios pagrindinis tikslas – praktiškai išsiaiškinti, ar įmanoma pakeisti asteroido trajektoriją. Tam mokslininkai į kosmose skriejantį objektą nusprendė sudaužyti erdvėlaivį.
DART erdvėlaivis atsitrenkė į nedidelį asteroidą Dimorphosą. Šis apie 160 metrų skersmens kūnas sukasi aplink 762 m skersmens asteroidą Didymos, o jie abu skrieja aplink Saulę.
Erdvėlaivis link asteroido skriejo 23 174 km per valandą greičiu. Pasirinkta buvo asteroidų pora, kuri, pasak mokslininkų, nekelia jokios grėsmės mūsų planetai.
Misija buvo sėkminga ir 11 valandų ir 55 minučių mažojo asteroido orbitą sutrumpino iki 11 valandų ir 23 minučių, skelbė NASA. Nors rezultatai džiuginantys, nereikia pamiršti, kad tai – tik pirmasis tokio pobūdžio bandymas. Kokia šios misijos reali reikšmė ir ar didelė tikimybė sulaukti mirtino asteroido svečiuose kada nors ateityje, 15min papasakojo Fizinių ir technologijos mokslų centro astrofizikas dr. Kastytis Zubovas.
Kokie asteroidai kelia pavojų?
Iš istorijos galima pasimokyti. Štai prieš 65 mln. metų kreidos periodo gale ant Žemės nukritęs 10-80 km skersmens meteoritas išnaikino dinozaurus. Šio smūgio jėga prilygo maždaug 100 trilijonų tonų trotilui – buvo milijardą kartų galingesnė už bombas, numestas į Hirošimą ir Nagasakį.
Tačiau pavojingi gali būti ne vien dideli iš kosmoso atskrieję luitai. Štai 2013 metais virš Čeliabinsko sprogus 17 metrų skersmens meteoritui nukentėjo daugiau nei tūkstantis žmonių, bet dauguma – nuo dūžtančių stiklų ir panašių reiškinių, o ne nuo asteroido nuolaužų.
„Jei gyvybė – vieno žmogaus, tai ir mažytis meteoritas, taikliai pataikęs, gali būti mirtinas. Tiesa, tokio įvykio tikimybė nykstamai maža – šiuo metu nėra žinoma nei vieno žmogaus, kuris būtų žuvęs nuo meteorito smūgio“, – pasakojo K. Zubovas.
Įprastai laikoma, kad 140 metrų skersmens ir didesni asteroidai gali sukelti reikšmingą katastrofą. Tačiau žmonijai išnaikinti reikėtų dar didesnio.
„Skaičiuojama, kad kilometro ar didesnis asteroidas galėtų sukelti globalią katastrofą, kuri keltų pavojų civilizacijos išlikimui“, – pasakojo mokslininkas.
Susidūrimo tikimybė maža, bet yra
Anot NASA, šiuo metu žnoma 10 tūkst. didesnių nei 140 m skersmens netoli Žemės skriejančių asteroidų. Anot K. Zubovo, tikimybė, jog vienas iš jų atsitrenks į Žemę yra „labai nedidelė“.
„Šiuo metu nėra žinoma nei vieno didesnio nei 140 metrų asteroido, kuris per artimiausią šimtmetį pataikytų į Žemę. Vertinama, kad aptikti jau beveik visi tokio dydžio asteroidai“, – teigė astrofizikas.
Anot pašnekovo, vidutiniškai tokio dydžio asteroidai į Žemę pataiko kas keliolika tūkstančių metų.
„Bet, žinoma, tikimybės tokios jau yra – jos parodo vidutines vertes, o ne duoda konkrečias prognozes. Taigi pavojingo smūgio galime sulaukti ir po šimto ar poros šimtų metų“, – komentavo mokslininkas.
Vis dėlto yra vienas svarbus įspėjimas: mokslininkai mano, kad dar 15 tūkst. tokių objektų kol kas neatrasti.
Ar galėtume apsisaugoti?
Net jei nutiktų taip, kad iš kosmoso platybių atskridęs asteroidas skristų tiesiai į Žemę, DART misija suteikė vilčių, jog viskas nesibaigtų „Nežiūrėk aukštyn“ (angl. „Don't look up“) filmo scenarijumi.
A.Zubovo teigimu, misija buvo visiškai sėkminga, taigi panašu, kad metodas tikrai pritaikomas praktikoje. Visgi, yra tam tikrų aspektų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, kad tokia gynybos misija būtų sėkminga.
Asteroidas Dimorphos akimirkos prieš erdvėlaivio sudūžimą / Ekrano nuotrauka
„Tiesa, smūgis, kurį galėtume suduoti asteroidui, jo orbitą pakeistų labai menkai. Todėl tokį smūgį reikėtų įvykdyti gerokai iš anksto – ne likus keliems mėnesiams iki susidūrimo su Žeme, o prieš dešimtmečius. Todėl ir svarbu metodą praktiškai patikrinti dabar, o ne laukti, kol tikrai sužinosime apie artėjantį susidūrimą“, – pasakojo astrofizikas.
Jo teigimu, prireiks ir daugiau bandymų, nes visi asteroidai yra skirtingi tiek savo struktūra, tiek chemine sudėtimi.
„Smūgis palyginus nedideliu zondu vienokį asteroidą gali pastumti, kitokį – sudaužyti į šipulius. Reikia suprasti tokią įvairovę, kad esant reikalui iš tiesų apginti Žemę, galėtume parinkti tinkamus misijos parametrus“, – teigė pašnekovas.
Yra ir kitų alternatyvų
Nors kol kas erdvėlaivio sudaužymas į asteroidą yra vienintelis praktikoje išbandytas gynybos mechanizmas, yra ir kitokių alternatyvų, kurias būtų galima panaudoti ateityje. Tiesa, nei viena iš jų neįtraukia fizinio žmonių keliavimo į kosmosą, tad aukotis kaip Briusui Willisui filme „Armagedonas“ (angl. „Armagedonn“) – neprireiks.
„Yra ir kitų variantų, tačiau raketos paleidimo vis tiek reikėtų. Viena alternatyva – nutūpdyti zondą asteroido paviršiuje ir įjungti variklius, kurie po truputį nustumtų asteroidą į kitą orbitą. Kita – skraidinti zondą šalia asteroido ilgą laiką, kad gravitacinė sąveika patrauktų asteroidą“, – įžvalgomis dalijosi astrofizikas.
Anot jo, taip pat būtų galima nupurkšti asteroidą veidrodiniais arba itin juodais dažais. Tokiu būdu būtų pakeistas šviesos atspindėjimas, tad Saulės šviesa (kuri turi slėgį) pakeistų asteroido trajektoriją.
„Aišku, visus šiuos metodus irgi reikėtų išbandyti, prieš nusprendžiant jais pasikliauti Žemės gynyboje“, – apibendrino K. Zubovas.
