Pasaulyje pamažu daugėja žmonių, turinčių implantuotą mikroschemą po oda – nuskaitomų kortelių pakaitalą. Lietuvos ekspertai į startuolišką inovaciją žvelgia pro padidintą stiklą, mat įrenginys gali kelti grėsmę ne sveikatai, o duomenų saugumui.
Pasaulyje pamažu daugėja žmonių, turinčių implantuotą mikroschemą po oda – nuskaitomų kortelių pakaitalą. Lietuvos ekspertai į startuolišką inovaciją žvelgia pro padidintą stiklą, mat įrenginys gali kelti grėsmę ne sveikatai, o duomenų saugumui. Tokią schemą po savo odą turintis lietuvis Andrius LRT RADIJUI sako tokiu būdu palengvinęs sau gyvenimą, o dėl duomenų saugumo sako labiau reiktų sunerimti pametus mobilųjį telefoną.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Andrius Milinavičius yra vienas iš nedaugelio lietuvių, kuris jau daugiau nei penkerius metus po oda turi implantuotą ryžio grūdo dydžio mikroschemą. Ja naudodamasis jis gali, pavyzdžiui, ranka palietęs kortelių skaitytuvą, atverti savo biuro vartelius.
Andriaus rankoje, tarp rodomojo piršto ir nykščio, jaučiasi milimetrinis iškilimas. Pats vyras sako, kad mikroschemos net nejaučia. „Visiems atrodo, kad tai turėtų jaustis. Ne, tai nesijaučia“, – patikina jis.
Rando, žyminčio mikroschemos implantaciją, taip pat nematyti. „Net nesimato, pro kur buvo tai implantuota“, – rodydamas ranką leidžia įsitikinti jis.
Andriaus rankoje – NFC technologija. Vilniaus universiteto (VU) Kibernetinio saugumo laboratorijos vadovas Linas Bukauskas sako, kad NFC technologija – tai artimo lauko radijo bangomis skleidžiamos žymės.
„Kitaip tariant, tai yra nedideliu atstumu suveikiantys elektroniniai, tokie kaip radijo, atsakikliai, kurie perduoda sutartą informaciją. NFC tipo įrenginiai yra mobiliuose įrenginiuose. NFC tipo mikroschemos yra įdiegtos į asmens tapatybės korteles ar net į banko atsiskaitymo korteles. Jos, įprastai nenaudoja papildomo elektros energijos šaltinio. Dažniausiai jos yra suaktyvuojamos išorėje žmogaus esančių įrenginių“, – bendrą po žmogaus oda esančios mikroschemos vaizdą piešia L. Bukauskas.
Pasak A. Milinavičiaus, į mikroschemą galima įrašyti beveik visas piniginėje turimas nuskaitomas korteles. Pavyzdžiui, viešojo transporto, sporto klubo, darbovietės įėjimo ar net banko. Viską galima įsirašyti tiesiog telefonu.
„Tai tiesiog reikia įsirašyti tam tikrą aplikaciją, kuri ir skirta: A – nuskaityti, B – įrašyti, – paprastai aiškina mikroschemą savo rankoje turintis vyras. – Galiu įrašyti visą tai, kas galėtų būti atpažinta, kai lustas (čipas) patenka į magnetinį lauką. Daugiau nei keturis metus naudoju savo mikroschemą tam, kad galėčiau indentifikuoti save prie įėjimo.“
Vis dėlto atsiskaityti už mokėjimus, naudojantis tokia technologija, Lietuvoje, kaip teigia pašnekovas, dar negalima. „Tiesiog šiandien tai yra dar per nauja. Galbūt, kaip didžiosios organizacijos kartais mėgsta, jos palauks, kol tai taps neišvengiama ir tada atsivers“, – spėja A. Milinavičius.
Kiek žmonių turi tokias pat mikroschemas po oda kaip Andrius Milinavičius? Šiuos įrenginius gaminančios Švedijos bendrovės „Biohax International“ įkūrėjas Jowanas Osterlundas sako, kad asmeniškai tokią procedūrą yra atlikęs bent 6 tūkst. žmonių.
„Esu įsitikinęs, kad šis skaičius jau yra padvigubėjęs, – sako mikroschemų įmonę prieš devynerius metus įkūręs buvęs profesionalus auskarų vėrėjas iš Švedijos. – Šiuo metu turėtų būti mažiausiai 10 tūkstančių tokių žmonių. Nors pandemijos metu susidomėjimas buvo sumažėjęs, aprimus virusui, jis pamažu vėl auga.“
susidomėjimas mikroschemos implantavimu matomas ne vien tik Švedijoje, bet ir Ispanijoje, Meksikoje, o ypač Japonijoje. Žmonės net perka įrankių komplektus internetu ir, būna atvejų, kai savo jėgomis bando įsistatyti mikroschemą.
„Tokio elgesio neskatinau, bet jei žmonės patys nori taip daryti – tai jų pasirinkimas. Aš vis tik eičiau pas kūno auskarų vėrėją. Jie geriausiai išmano šią procedūrą“, – tikina bendrovės „Biohax International“ vadovas.
Jowano teigimu, po oda implantuojama kapsulė, kurios viduje mikroschema, yra iš biostiklo. VU Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius, habil. mokslų daktaras Arūnas Ramanavičius aiškina, kad stiklas žmogaus organizmui nėra labai kenksmingas.
„Stiklo daugybė rūšių yra gaminama iš pačio įvairiausio smėlio. Reiškia, organizmas jau yra prisitaikęs, kadangi aplinkoj to smėlio, paprastai, yra daug visur, kad jeigu ten viena kita smiltelė vienokiu ar kitokiu būdu patenka į organizmą, jeigu ne visiškai kritiškoj vietoj ir toliau jo nežeidžia, labai organizmo neerzina, išskyrus mechaninių pažeidimų atvejus“, – komentuoja A. Ramanavičius.
J. Osterlundas teigia, jog pavogti mikroschemoje įrašytą informaciją itin sudėtinga, tačiau, kad tai realu – neneigia. Ar Andriaus mikroschemoje įdiegtą funkciją atverti biuro vartelius galėtų nuklonuoti ir tuo pasinaudoti kitas žmogus? VU Kibernetinio saugumo laboratorijos vadovas L. Bukauskas sako, kad taip nutikti, bent jau teoriškai, galėtų.
„Teoriškai taip. Lieka tokios galimybės, – sako jis. – Tai taip vadinamos atkartojimo atakos, aido atakos, kur yra įrašomas tam tikras signalas ir atitinkamai tas signalas yra pakartojamas.“
L. Bukauskas pabrėžia, jog tokio pobūdžio ataka pavyktų tik iš labai artimo atstumo. Pasak jo, NFC „technologijos sugadinimas arba jos perpanaudojimas negeriems tikslams yra apribotas tuo, kad reikia būti šalia žmogaus“.
„Turėdami beveik paprastą telefono aparatą, įsidiegę RFID (angl. radio frequency indetifier) skaitytuvus, iš esmės galima bent jau nusiskaityti, kad tas žmogus turi kažkokią tai skaitmenizuotą informaciją. Ir, žinodami, kad tas žmogus, tarkim, implantavęs kažką po oda, atitinkamai mes galėtume galbūt pasiruošti socialinės inžinerijos ataką, kur nuvykę į vietą, būnant netoliese – aktyvuoti tą mikroschemą ir iš jos bandyti gauti atitinkamus elektroninius įrašus. Tie elektroniniai įrašai yra tam tikra apsauga juose. Tai nėra, kad ten viskas kiaurai matosi. Yra naudojamos šifravimo priemonės, tačiau tai yra laiko klausimas“, – sako L. Bukauskas.
A. Milinavičius, žinodamas, kad po jo oda esanti technologija nėra visapusiškai saugi, sako nesibaiminantis. „Šioje vietoje galbūt ganėtinai kvaila ir neracionalu šiandien kalbėti apie grėsmes, nes žymiai didesnė grėsmė yra pamesti mobilų telefoną, kad jis bus pavogtas, – neabejoja savo rankoje mikroschemą turintis vyras. – Pavyzdžiui, su mobiliuoju telefonu mes juk šiandien atsiskaitinėjam. Ir lygiai taip pat galima suklonuoti, nuskaityti jūsų veidą ir lygiai taip pat viską pasidaryti.“
Andrius tikina, kad jo draugų gretose yra taip pat norinčiųjų įsisiūti mikroschemą po oda. Pasak jo, nors Lietuvoje tai nėra nelegalu, tokia technologija nėra vystoma.
„Neturi kiekviena šalis vystyti tos pačios technologijos, teisingai? Jeigu kažkurioje šalyje, kaip pavyzdžiui, Švedijoje, šios technologijos yra labiau pažengusios, kas gi tau trukdo iš tos pačios Švedijos ir įsigyti šitą įrenginį?“, – retoriškai klausia mikroschemą po savo oda turintis vyras.
Tuo metu profesorius A. Ramanavičius sako, jog šiandien tokios technologijos vystytojų atsiradimas Lietuvoje – menkai tikėtinas. Anot jo, Lietuva tiesiog yra per maža.
„Negalime turėti visų sričių specialistų dabartinės globalizacijos sąlygomis. Lietuva gali nebent kai kuriuos aspektus, būtent tokių lustų gamybos ir tokių lustų suderinamumo su organizmu klausimus sprendimo, vystyti. Tačiau visos technologijos, be abejo, mes neturime ir netgi nėra reikalo ją visą turėti sako prof. habil. mokslų daktaras A. Ramanavičius.
Reportažo šia tema klausykitės ir LRT radiotekos „Ryto garsų“ įraše. Parengė Vismantas Žuklevičius.
