Mokslo žurnaluose jau paskelbti keturi straipsniai, kuriuose nagrinėjami pirmųjų metų „Perseverance“ darbo rezultatai, tyrinėjant Jezero kraterio savybes. Šie rezultatai daug pasako apie kraterio kilmę ir vandens istoriją jame. 
Mokslo žurnaluose jau paskelbti keturi straipsniai, kuriuose nagrinėjami pirmųjų metų „Perseverance“ darbo rezultatai, tyrinėjant Jezero kraterio savybes. Šie rezultatai daug pasako apie kraterio kilmę ir vandens istoriją jame.
„Perseverance“ misija Marse, Jezero krateryje. NASA nuotr
Pirmasis, netikėtas, atradimas yra apie Jezero kraterio uolienų prigimtį. Šiame krateryje senovėje buvo didžiulis ežeras (tą byloja ir pavadinimas – krateris pavadintas pagal Jezero kaimą Bosnijoje ir Hercogovinoje, o šis pavadinimas vietine kalba reiškia Ežerą), taigi mokslininkai tikėjosi, kad kraterio dugną dengia nuosėdinės uolienos. Tačiau paaiškėjo, kad uolienos yra vulkaninės kilmės. Iš vienos pusės, atradimas sukelia naujų klausimų, kodėl kraterio dugno nedengia nuosėdos – ar jų niekada ir nebuvo, ar jos pranyko dėl erozijos, ar „Perseverance“ nusileido anomalioje kraterio dalyje. Iš kitos pusės, atradimas yra naudingas, nes vulkaninės kilmės uolienas lengviau datuoti.
Taigi, bus galima daug tiksliau pasakyti, kada susiformavo krateris ir jo dugnas, o tai leis patikslinti, kada Marse buvo vandens. Tiesą, tą padaryti greičiausiai bus įmanoma tik pargabenus mėginius į Žemę; Perseverance tokių mėginių surinko ir patalpino į kapsules, bet pargabenti jas planuojama tik maždaug po dešimtmečio. Tyrimo rezultatai publikuojami „Science Advances“.
Kitas atradimas padarytas radaru nagrinėjant uolienų sluoksnius po marsaeigiu. Pastebėta, kad sluoksnių paviršiai yra netikėtai stipriai pasvirę. Mokslininkai tikėjosi, kad ilgametis vandens egzistavimas krateryje turėjo sukurti horizontalius nuosėdinių uolienų sluoksnius. Horizontalūs sluoksniai turėtų susidaryti ir tuo atveju, jei uolienos formavosi iš greitai vėstančios lavos. „Perseverance“ išmatuoti nuolydžiai siekia iki 15 laipsnių; be to, tarp jų pasitaiko labai stipriai radarą atspindinčių paviršių, neturinčių vienos nuolydžio krypties. Tokias savybes bent dalinai paaiškintų lėtas magmos vėsimas po paviršiumi ir vėlesnė paviršiaus erozija, atidengianti vulkanines uolienas.
Pastarąją interpretaciją sustiprina ir atradimas, kad skirtingose kraterio vietose randami skirtingos sudėties vulkaninių uolienų sluoksniai. Máaz sluoksnis yra aukščiau, nei Séítah (abu žodžiai yra iš navajų kalbos; pirmasis reiškia „Marsas“, antrasis – „tarp smėlynų“), tad greičiausiai yra vėlesnis. Tyrimo rezultatai taip pat publikuojami „Science Advances“.
Šiuo metu vanduo Marse egzistuoja tik ledo forma, bent jau paviršiuje ir arti jo. Prieš keletą metų nustatyta, kad vandens ledo daug ne tik poliarinėse kepurėse, bet ir ties vidurinėmis platumomis, kur jį dengia nestoras smėlio sluoksnis. Kai kur net ir to sluoksnio nėra – neseniai Marso apžvalgos zondo komanda paskelbė tokią nuotrauką. Joje matome šlaitą pietiniame Marso pusrutulyje. Visas šlaitas blizga balsvai ir pilkšvai – tai ir yra ledo atodanga. Šlaitas leidžiasi į pietų pusę, taigi jo niekada neapšviečia tiesioginiai Saulės spinduliai – būtent dėl šitos priežasties ledas gali išlikti paviršiuje. Apšviestas Saulės, jis imtų garuoti ir gali sukelti nuošliaužą.
Marso apžvalgos zondas yra užfiksavęs keletą tokių nuošliaužų, o apskritai panašių šlaitų žinomos kelios dešimtys. Jų prieigos būtų puiki vieta įrengti pirmosioms žmonių kolonijoms, mat vandens ledą čia galima būtų išgauti naudojantis vien kastuvais ar rankiniais kirtikliais, be ypatingos kasybų įrangos.
