Tikimybė būti sužalotam iš dangaus nukritusių dirbtinio Žemės palydovo nuolaužų yra neįtikėtinai maža, tačiau nuolaužų kiekis Žemės orbitoje darosi vis rimtesnė problema.
Tikimybė būti sužalotam iš dangaus nukritusių dirbtinio Žemės palydovo nuolaužų yra neįtikėtinai maža, tačiau nuolaužų kiekis Žemės orbitoje darosi vis rimtesnė problema, rašo „Science Focus“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Liepos mėnesį Australijos Snieguotųjų kalnų slėnyje buvo rastas keistas juodas daiktas. Toje vietoje dar visai neseniai siautė krūmynų gaisrai, todėl iš pirmo žvilgsnio jį galima buvo palaikyti apanglėjusiu medžiu. Tačiau šis daiktas atskriejo iš kosmoso. Kai kuriuose pranešimuose teigiama, kad tai yra atskilusi „SpaceX Dragon“ kapsulės, kuri suskilo grįžusi į Žemės atmosferą, dalis. Detalė stovi vertikaliai – į Australijos žemę ji įsmigo kaip ietis. Akivaizdu, kad tikrai nebūtumėte norėję stovėti toje vietoje tuo metu.
Visai neseniai nemaža, kaip manoma, nesėkmingai bandyto paleisti Kinijos erdvėlaivio „Long March 5B“ dalis, nukrito Borneo saloje.
Tai ne pirmas kartas, kai į Žemę su trenksmu sugrįžta kosminio šlamšto gabalai, tačiau kokia tikimybė, kad jie sužeis žmones ar apgadins jų turtą? Pasak Voriko universiteto Kosmoso srities suvokimo centro direktoriaus profesoriaus Dono Pollacco, net ir šis įvykis buvo retas atvejis.
„Didesnę dalį Žemės paviršiaus dengia vanduo, todėl tikimybė, kad tai įvyks sausumoje, tikrai maža“, – sako jis. Kokia tikimybė, kad tokios nuolaužos ką nors sužeis? „Didesnė tikimybė, kad laimėsite loterijoje,“ – priduria D. Pollacco.
Vis dėlto taip jau yra nutikę, tiesa, jūroje. Penki japonų jūreiviai buvo sužeisti, kai 1969 metais prie Sibiro krantų sovietų erdvėlaivio nuolaužos pataikė į krovininį laivą.
Kitas šiurpus įvykis užfiksuotas 1977 m., kai Šiaurės Kanadoje nukrito sovietų stebėjimo palydovas. Jame buvo branduolinis reaktorius, tačiau tik 0,1 procento pasklidusio pavojingo kuro pavyko surinkti. Dalis radioaktyvių medžiagų pateko į ežerą, todėl Kanados Vyriausybė išsireikalavo iš sovietų tris milijonus Kanados dolerių valymo darbams atlikti.
Nors pavojingos kosminės šiukšlės į Žemę nukrenta pakankamai retai, tai nereiškia, kad jos nekelia grėsmės.
„Pavojus kyla ne dėl to, kad jos išeis iš orbitos ir nukris kam nors ant galvos, – sako D. Pollacco. – Jos kelia grėsmę kitiems palydovams ir gali trukdyti būsimiems mūsų skrydžiams į kosmosą.“
Aplink mus esantis kosmoso regionas sparčiai virsta šiukšlynu. Ten skrieja dešimtys tūkstančių nuolaužų, didesnių nei 10 centimetrų. Mažesnių nei vieno centimetro skersmens objektų skaičius siekia šimtus milijonų.
Senų raketų nuolaužos, iš eksploatacijos išimtų palydovų dalys ir net dažų bei sušalusio kuro gabalai. Kasmet kosmose vidutiniškai įvyksta dvylika atsitiktinių incidentų, kai suyra aparatinė įranga ir dar labiau padidina jau ir taip nemenką užterštumo problemą. Net ir mažiausi objektai gali sukelti didelę sumaištį.
„Žemojoje Žemės orbitoje esantys objektai juda 25 000 mylių per valandą greičiu, – sako D. Pollacco. – Net žirnio dydžio objektas sukaupia nemažai energijos – atsitrenkęs į palydovą, jis išvestų jį iš rikiuotės. Prie to turėsime priprasti.“
Taip yra todėl, kad į kosmosą iškeliamų palydovų skaičius sparčiai auga. Tokios įmonės kaip „SpaceX“ ir „Amazon“ į Žemąją Žemės orbitą paleidžia daugybę palydovų, kurie užtikrina interneto ryšį atokiose vietose, kur neįmanoma nutiesti tradicinių kabelių.
Vienoje ataskaitoje buvo apskaičiuota, kad nuo dabar iki 2030 m. per metus paleisime 1700 palydovų. Sparčią kosmoso pajėgumų plėtrą užtikrina daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai. Įrangos iškėlimo į Žemąją Žemės orbitą kaina sumažėjo nuo maždaug 60 000 JAV dolerių už kilogramą iki vos 2 400.
Tad ką daryti? Tokios institucijos kaip Europos kosmoso agentūra ir NASA pasisako už šiukšlių pašalinimą.
„Yra daugybė bendrovių, kurios ieško galimybių teikti tokias paslaugas ir vykdo bandomąsias misijas“, – sako D. Pollacco. Planuojama susijungti su nebenaudojamu erdvėlaiviu ir nugabenti jį į Žemės atmosferą, kur jis sudengtų.
Tačiau ir čia D. Pollacco įžvelgia rimtą problemą.
„Kažkas juk už tai turės sumokėti, – sako jis ir atkreipia dėmesį į didelį kiekį rusų palydovų maždaug 800 kilometrų virš Žemės esančiose erdvėlaivių kapinėse. – Jų eksploatavimas nebuvo tinkamai užbaigtas, todėl jie yra pavojingi – juose vis dar yra raketinio kuro.“
Tačiau net ir pašalinus didžiąsias nuolaužas, problema nebūtų išspręsta – erdvėje liktų šimtai milijonų žirnio dydžio palydovų žudikų.
„Būtų nepraktiška juos pašalinti iš orbitos, – sako D. Pollacco. – Belieka tiesiog gerai žinoti, kur yra jų sankaupos.“
Koks yra blogiausias įmanomas scenarijus?
„Formuojasi vis smulkesnių palydovus žudančių šiukšlių debesis, kurio išvedimas iš orbitos truktų dešimtmečius“, – aiškina D. Pollacco. Galų gale jis gali sudaryti tokią kliūtį, kuri nebeleis mums iškelti į kosmosą naujos įrangos.
„Jei susidūrimo rizika paleidimo metu viršija tam tikrą ribą, paleidimas tiesiog atšaukiamas – mes nebegalėsime pakilti nuo Žemės“, – sako jis.
Antroje šio dešimtmečio pusėje planuojame grįžti į Mėnulį, o ateinančiais dešimtmečiais – į Marsą, tačiau gali būti, kad nebepakilsime nuo Žemės.
Panašu, kad ant galvų mums krentančios kosminės šiukšlės yra mažiausia problema.
