Mūsų kasdienis gyvenimas labai veikiamas technologijų skleidžiamų garsų – nuo pranešimų apie svarbiausias dienos naujienas iki „Messenger“ žinutės pyptelėjimo. Technologijos mums suteikė tokį ryšio, patogumo ir laisvės pojūtį, kokį prieš dešimtmetį buvo sunku įsivaizduoti. Tačiau skaitmeninės revoliucijos teikiama nauda turi savo kainą. Ir čia kalbama ne apie pinigus.
Mūsų kasdienis gyvenimas labai veikiamas technologijų skleidžiamų garsų – nuo pranešimų apie svarbiausias dienos naujienas iki „Messenger“ žinutės pyptelėjimo. Technologijos mums suteikė tokį ryšio, patogumo ir laisvės pojūtį, kokį prieš dešimtmetį buvo sunku įsivaizduoti. Tačiau skaitmeninės revoliucijos teikiama nauda turi savo kainą. Ir čia kalbama ne apie pinigus.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Mažina gebėjimą mąstyti, susikaupti ir valdyti emocijas
Mokslininkų atliekami tyrimai vis dažniau parodo, kaip priklausomybė nuo technologijų keičia tiek mūsų mąstymą, tiek elgesį ar bendravimą su kitais žmonėmis. Australijoje esantis NICM Sveikatos tyrimų institutas 2019-aisiais atliko tarptautinį tyrimą, kurio metu nustatė, kad internetas gali pakeisti įvairias smegenų kognityvines sritis, įskaitant ir mūsų gebėjimą atkurti tam tikrus prisiminimus. O 2020 metais JAV Nacionalinio vaikų sveikatos ir žmogaus raidos instituto finansuotame tyrime nustatyta, kad laikas, praleidžiamas prie ekranų prieš miegą, paveikia impulsų kontrolės problemų turinčių vaikų miegą, rašo „The Guardian“.
Australijos Dikino universiteto lektorė daktarė Sharon Horwood atlieka asmenybės psichologijos ir žmogaus bei kompiuterio sąveikos tyrimus, ji nagrinėja mūsų santykius su technologijomis. Anot jos, įsitikinimas, kad technologijos naikina mūsų kognityvinius gebėjimus, nėra teisingas.
„Smegenys yra išsivysčiusios taip, kaip veikia jau tūkstantmečius, populiacijos kognityvinių funkcijų pokyčiai negali įvykti per vieną kartą“, – teigė ji.
Vis dėlto ji atkreipė dėmesį, kad skaitmeniniai prietaisai labai blaško dėmesį. Vien tik išmaniojo telefono ar planšetinio kompiuterio buvimas šalia gali sutrikdyti mūsų galimybes susikaupti ir sumažinti koncentracijos lygį.
„Tokios technologijos kaip išmanieji telefonai ir planšetiniai kompiuteriai didina mūsų išsiblaškymą, mažina gebėjimą mąstyti ir prisiminti, atkreipti dėmesį į dalykus ir reguliuoti emocijas. Dauguma mūsų telefonus laiko arti. Užtenka net tikimybės gauti žinutę, sulaukti skambučio ar ką nors sužinoti socialiniame tinkle, kad nukreiptume dėmesį nuo to, ką darome.“
Tampa sunkiau užjausti kitus žmones
S. Harwood 2018 metais atliktas tyrimas parodė, kad 33 proc. respondentų jautė nerimą, jei tam tikrą laiką nepatikrindavo pranešimų telefone. Mokslininkė žmonių santykį su įrenginiais lygina su „zefyro testu“ – garsiuoju 20 amžiaus Walterio Mischelio sugalvotu greitojo pasitenkinimo viliojimo eksperimentu.
„Mischelis pasodino mažus vaikus priešais zefyrą ir pasakė, kad jie gali jį valgyti dabar, jei nori, bet jei palauks apie 15 minučių jam išėjus iš kambario, galės suvalgyti du zefyrus, kai jis grįš, – sakė ji. – Dauguma vaikų iš karto suvalgė zefyrą. Pagunda akimirksniu pasimėgauti buvo per stipri, kad jai būtų galima atsispirti.“
Pasak S. Horwood, pernelyg daug laiko, praleidžiamo prie ekranų, ikimokyklinio amžiaus ir mažiems vaikams silpnina vykdomąją smegenų funkciją.
„Vykdomoji funkcija – tai mūsų gebėjimas spręsti kognityvines užduotis, pavyzdžiui, naudotis darbine atmintimi, lanksčiai mąstyti ir valdyti savikontrolę, – aiškino S. Horwood. – Ši funkcija yra labai svarbi, todėl nenorime, kad ji būtų sutrikdyta, kol vystomės. Tėvai dažnai pasakoja, kad ekranus naudoja tam, jog vaikai pramogautų ir galėtų ką nors nuveikti, ir tai suprantama. Tačiau laikas, praleidžiamas prie ekranų, pakeičia kitas veiklas, pavyzdžiui, tėvų ir vaikų bendravimą, socialinius žaidimus.“
S. Horwood teigimu, priklausomybė nuo technologijų ne tik silpnina mūsų kognityvinius gebėjimus. Jos įtaka pasireiškia ir visuomenėje – paveikiamas mūsų gebėjimas užjausti kitus žmones.
„Kai paaugliai naudojasi išmaniaisiais telefonais, labiausiai nerimauju dėl empatijos ugdymo, – teigė ji. – Empatijos mokomės iš savo veiksmų rezultatų, atpažindami emocinio skausmo ženklus. Tačiau jei sėdite ant sofos, nematote to, ką darote, poveikio. Labai lengva pasakyti baisius dalykus, kurie įskaudina.“
Ji pabrėžė, jog kol kas dar anksti visiškai suprasti skaitmeninės priklausomybės poveikį. O norint apsisaugoti nuo technologijų įtakos mūsų protui, reikia sąmoningiau suvokti, kokį santykį kuriame su savo prietaisais.
„Pirmiausia reikia suprasti, kiek esate priklausomi nuo savo telefono, ir tada galėsite išsiaiškinti, ar reikia pradėti mažinti priklausomybę. Tai nėra likimo ar lemties reikalas. Ilgalaikės ekrano naudojimo pasekmės yra tokios, kokias sukuriame.“
Gebėjimą susikaupti reikia ugdyti
Kaip LRT.lt aiškino neuropsichologijos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto lektorė Ramunė Dirvanskienė, gebėjimas susikaupti ir išlaikyti dėmesį yra įgūdis, kurį galima ugdyti.
„Gebėjimą susikaupti lavinančiose užduotyse atpildas būna atidėtas ir todėl reikia pavargti. O ką mes ar mūsų vaikai veikia prie ekranų? Leidžiame laiką programėlėse, kuriose atpildas yra greitas ir nereikia įdėti pastangų, kad jį pasiektum, būtent todėl daug laiko prie ekranų leidžiantys asmenys pasižymi prastesniu gebėjimu susikaupti. Siekiant išvengti dėmesio deficito sutrikimo, pediatrai rekomenduoja ikimokyklinukams riboti naudojimąsi technologijomis“, – tvirtino R. Dirvanskienė.
Neuropsichologės teigimu, be dėmesio išlaikymo, išmaniųjų ekranai taip pat kaltinami ir dėmesio siaurinimu. Įprastai gerą dėmesį turintis suaugęs asmuo geba vienu metu jame išlaikyti 5–7 objektus. Leisdami laiką prie ekranų, savo dėmesį sugebame sutelkti tik į vieną objektą, todėl apimtis siaurėja.
„Išskirčiau dar tai, kada asmuo žiūri į ekranus. Rekomenduojama to nedaryti likus bent kelioms valandoms iki miego, nes tai neigiamai veikia miego kokybę. O ilgesnis migdymosi laikas ir prabudimai naktį reikšmingai susiję su prastesnėmis protinėmis funkcijomis.
Kita situacija – kai ekranai vaikui brukami kaskart, kai jis susierzina ar kai reikia palaukti, pavyzdžiui, 30 minučių koridoriuje prie gydytojo kabineto, siekiant išvengti neigiamų emocijų. Taip nelavinama vaiko savikontrolė, kantrybė ir kūrybiškumas, jie tampa irzlūs, kai tenka palaukti norimo atpildo, sunkiau patiems sugalvoti veiklų ir jas inicijuoti“, – aiškino R. Dirvanskienė.
Ji įvardijo, jog gebėjimas susikaupti yra smegenų žievės prieškaktinės skilties kuruojamos funkcijos, todėl joms treniruoti reikia atlikti šią dalį lavinančius pratimus. Tai įvairios užduotys, kuriose ieškoma naujų sprendimų, lyginama informacija su jau turima, atrenkama svarbiausia informacija ir apibendrinama.
Svarbiausia – saikas, todėl visiškai ekranų atsisakyti nebūtina
Anot neuropsichologės, jautriausias laikotarpis yra ankstyva vaikystė ir jei tuo metu vaikas daug laiko praleidžia prie ekranų, norint išlavinti dėmesį teks gerokai daugiau padirbėti. Vaikams rekomenduojama daugiau laiko laisvai žaisti, kai jie patys inicijuoja veiklas ir sprendžia iškilusias problemas.
„Tačiau svarbu pabrėžti, kad pats ekranas tikrai nėra blogis. Jis kaltas tik tuo, kad atima laiką iš kitų veiklų, kurios mus lavintų ir kurioms sėdėdami prie ekranų skiriame vis mažiau dėmesio. Tai skaitymas, socialinių ryšių mezgimas ir palaikymas, fizinė ar smulkiosios motorikos veikla. Jei viso to nedarome, tai ir prieškaktinė skiltis nelavinama. Todėl įprastai siūloma nustatyti, kiek laiko vaikas ar suaugęs leidžia prie ekranų, o kiek judėdamas, bendraudamas ir lavindamas rankas. Nes jei atliekama pakankamai prieškaktinę skiltį lavinančių veiklų, tuomet nėra ko bijoti dėl gebėjimo susikaupti ir galima pasimėgauti laiku prie ekranų“, – dėstė R. Dirvanskienė.
Ji paminėjo, kad be smegenų prieškaktinės dalies, prie technologijų kuriamos žalos literatūroje priskiriamas ir poveikis dryžuotajam kūnui. Tai – limbinės sistemos dalis, atsakinga už emocionalų vertinimą, koncentraciją ir sprendimų priėmimą.
„Tai, jog ekranai yra tokie patrauklūs, lemia, kad ši smegenų dalis ima jiems teikti prioritetą prieš visas kitas veiklas, kurios įprastai laikomos maloniomis – bendravimas, skaitymas, žaidimas ar važinėjimasis dviračiu. Daug prie ekranų laiko leidžiantiems asmenims tampa sunkiau patirti malonumą, jie praranda motyvaciją.
Vis dažniau sutinkama praktika – dopamino pasninkas, kai motyvaciją praradę ar abejingi pasijutę asmenys apriboja greitą atpildą sukeliančių stimulų vartojimą, tokių kaip ekranai, saldumynai ar greitas maistas, tam, kad dryžuotasis kūnas pradėtų atkreipti dėmesį į įprastus dalykus ir šie vėl imtų teikti malonumą“, – kalbėjo neuropsichologė.
Be protinių ir emocinių funkcijų, technologijos taip pat neigiamai paveikia ir motoriką, ypač smulkiąją.
„Pagalvokite, kokie apriboti būna judesiai – sėdime palinkę ir baksnojam ekraną vienu pirštu. Pasyvus laikas susikūprinusioje kūno padėtyje kenkia kvėpavimo, virškinimo ir kraujotakos sistemoms bei vestibuliariniam aparatui. Daug laiko prie ekranų leidžiantys vaikai pasižymi prasčiau išvystyta smulkiąja motorika, o mažesnė pirštų bei riešo judesių įvairovė ir amplitudė lemia vėlesnius sunkumus mokantis rašyti“, – atkreipė dėmesį R. Dirvanskienė.
Vis dėlto, pačiam intelektui technologijos neturi tokios reikšmingos įtakos, kaip kad atrodo kai kuriems žmonėms – viskas priklauso nuo to, kam skiriamas laikas prie ekranų. Jeigu namų darbams, ieškoti informacijos, spręsti problemas, tuomet vaikai tik gerina savo protinius gebėjimus. Tačiau sekti savo praleidžiamą laiką prie ekranų reikėtų – ir atpažinti, kada jis tampa probleminis.
„Psichologijoje dažnai išskiriama, jog elgesys tampa probleminis tuomet, kai pradeda gadinti gyvenimą asmeniškai arba aplinkiniams. Nuo technologijų priklausomas žmogus nebenori nieko kito ir taip pernelyg apriboja savo gyvenimą. Tokiu atveju derėtų kreiptis į priklausomybių konsultantą, kuris individualiai įvertinęs situaciją padės iškelti tinkamiausius reabilitacijos tikslus ir sudaryti jos planą“, – tikino neuropsichologė.
