Europos kosmoso agentūros orbitinio aparato „Mars Express“ padarytose naujose nuotraukose užfiksuotas didžiausias žinomas Saulės sistemos kanjonas, rašo „Science Alert“.
Marinerio slėnis / ESA/DLR/FU Berlin nuotr.
Skriedamas Marso orbita, erdvėlaivis užfiksavo porą išgraužų planetos paviršiuje, kurios sudaro Marinerio slėnio, kanjonų sistemos, vadinamos Marso Didžiuoju kanjonu, dalį.
Tačiau Marso Didysis kanjonas atrodo taip, lyg Žemėje esantis būtų skruzdėlių kanjonas.
4000 kilometrų ilgio ir 320 pločio Marinerio slėnis yra beveik 10 kartų ilgesnis ir 20 kartų platesnis už Šiaurės Amerikoje esančią didžiulę kanjonų sistemą. Žemėje nėra nieko, kas galėtų prilygti šiam Marso slėniui, todėl šis objektas labai domina planetų mokslininkus.
„Mars Express“ darytose segmento nuotraukose matomos dviejų kanjonų – Iuso kairėje ir Titoniumo dešinėje – atkarpos. Atidus šių neįtikėtinų gamtos struktūrų detalių tyrimas gali padėti mokslininkams suprasti Marso geologiją ir geologinę istoriją.
Pavyzdžiui, atrodo, kad Marsas šiuo metu tektoniškai išnykęs, o jo pluta susilydžiusi į vieną atskirą sluoksnį, kuris gaubia planetos vidų. Priešingai nei Žemėje, kurios pluta suskirstyta į plokštes, galinčias pasislinkti, o tai gali turėti įvairių pasekmių.
Mokslininkai mano, kad Marinerio slėnis susiformavo dar tada, kai Marsas turėjo tektoninių plokščių. Naujausi tyrimai rodo, kad kanjonų sistema susiformavo dėl seniai išsiplėtusio plyšio tarp plokščių. Dėl to Marinerio slėnis iš tiesų yra labai įdomus.
Iš „Mars Express“ gautų nuotraukų kanjonas atrodo palyginti negilus, tačiau abi prarajos yra neįtikėtinai didelės; pilnos raiškos versijoje vieno pikselio dydis yra maždaug 25 kilometrai. Visas Iuso tarpeklis driekiasi 840 kilometrų, o Titonijaus – 805 kilometrus.
Marinerio slėnis / ESA/DLR/FU Berlin nuotr.
Orbitinis aparatas taip pat turi 3D vaizdavimo galimybes, kurios atskleidžia, kad nuotraukoje matomas kanjonas siekia maždaug 7 kilometrų gylį, t. y. penkis kartus giliau nei Didysis kanjonas.
Įdomu tai, kad „Mars Express“ aptiko sulfatų turinčių mineralų kai kuriuose Titoniumo kanjono bruožuose. Tai buvo interpretuota kaip įrodymas, kad kažkada tarpeklis bent iš dalies buvo užpildytas vandeniu.
Kaip ir daugumoje kitų Marso mokslo sričių, sunku daryti patikimas išvadas, nes šiuo metu esame priversti jį tirti nuotoliniu būdu. Tačiau dominančių sričių nustatymas ir savybių apibūdinimas galėtų padėti planuojant būsimas Marso misijas tiek su įgula, tiek be įgulos; marsaeigio siuntimas į Marinerio slėnį neabejotinai padėtų mokslininkams atsakyti į kai kuriuos aktualius iškilusius klausimus.