Beatriz Villarroel – jauna mokslininkė iš Švedijos, turinti daug aistros astrofizikai, o ypač nepaaiškinamiems objektams. UNESCO ir „L'ORÉAL Baltic“ programoje „Moterims moksle“ ji buvo pripažinta už savo intriguojančius atradimus, atveriančius dar daugiau kosmoso paslapčių.
Beatriz Villarroel – jauna mokslininkė iš Švedijos, turinti daug aistros astrofizikai, o ypač nepaaiškinamiems objektams. UNESCO ir „L'ORÉAL Baltic“ programoje „Moterims moksle“ ji buvo pripažinta už savo intriguojančius atradimus, atveriančius dar daugiau kosmoso paslapčių. Šiuo metu astrofizikė analizuoja paslaptingus objektus danguje, kurie pasirodė prieš daugiau kaip 70 metų, tačiau mokslui yra visiška mįslė, todėl neatmetamos net pačios beprotiškiausios teorijos.
Beatriz Villarroel / L'Oreal nuotr.
Šiuo metu astrofizikė vadovauja projektui, kuriame lyginami istoriniai dangaus katalogai su dabartiniais vaizdais, ieškoma išnykstančių objektų ir kitų nepaprastų įvykių danguje. Tikimasi, kad projekto metu pavyks atrasti palaipsniui blėstančius kvazarus arba masyvias žvaigždes, kurios iškart virsta juodosiomis skylėmis, tačiau netampa supernovomis. Manoma, kad tokios žvaigždės netgi galėtų būti ateivių supercivilizacijų sukurtų pažengusių technologijų požymis.
„Nuo pat vaikystės man patiko idėja apie kosmosą, didžiuliai atstumai iki žvaigždžių ir man visada buvo įdomu, ar ten yra gyvybė. Mano mokslinė svajonė – per savo gyvenimą surasti protingas nežemiškos gyvybės formas“, – sako B. Villarroel.
LRT.lt portalui mokslininkė plačiau papasakojo apie atliekamus tyrimus ir pasidalino savo atsakymais į labiausiai žmonėms ramybės neduodančius klausimus.
– Papasakokite daugiau apie savo atliekamus Visatos tyrimus. Ką sužinojote jų metu?
– Aš nuolat sužinau naujų dalykų. Kartu su savo komanda, kurią sudaro apie 40 žmonių visoje planetoje, žiūrime, kaip dangus atrodė 1950-aisiais ir lyginame su tuo, kaip jis atrodo šiandien. Tikimės pastebėti kokių nors keistų dalykų, pavyzdžiui, dingusių žvaigždžių arba anomalijų. Jeigu randi anomaliją, gali aptikti fizikos fenomeną arba nežemiškos technologijos pėdsakus. Mums tinka ir viena, ir kita.
– Ar pavyko ką nors rasti iki šiol?
– Mes aptikome labai keistų dalykų ir nežinome, ar jie tikri, ar tai yra kokie nors defektai, šiuo metu tai tiriame ir toms anomalijoms skiriame daug dėmesio.
– Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių?
– 2021 metais publikavome straipsnį žurnale „Scientific Reports“, kuriame aprašėme devynis į žvaigždes panašius objektus mažame dangaus lopinėlyje. Jie atsiranda ir pradingsta per pusvalandį visada tuo pačiu metu. Astrofiziškai tai visiškai neįmanoma, remiantis viskuo, ką mes žinome. Todėl mes galvojome – galbūt tai kokie nors instrumentai? Mes tyrėme visokius galimus instrumentinius paaiškinimus, atmesdami juos vieną po kito. Pavyzdžiui, galbūt tai galėjo būti kažkoks originalaus fotografavimo metodo, naudoto 1950-aisiais, defektas. Tačiau tie objektai yra apvalūs, o tai nėra labai įprasta, ir jie yra devyni vienoje vietoje bei atrodo kaip skirtingo intensyvumo ir formų žvaigždės.
Mes nežinome, kas tai yra. Vienas, tačiau nuobodus paaiškinimas galėtų būti toks, kad tai galbūt yra kažkokios branduolinės atliekos, pavyzdžiui, likusios po atominės bombos sprogimo ją testuojant. Kartais nori tai paaiškinti paprastai, tačiau galbūt tai kažkas tikro. O jeigu tai tikra, galima svarstyti apie kitokio tipo fenomenus, kurie galėtų tai sukelti.
– Kokia pati beprotiškiausia jūsų turima teorija?
– Beprotiškiausia teorija, kurią dabar tiriame, sako, kad tai, ką matome, yra palydovų atspindžiai. Dabar paaiškinsiu, kodėl ji beprotiška. Jeigu tokios nuotraukos būtų darytos šiandien, tai nieko nenustebintų, nes mes turime metalinių, itin gerai šviesą atspindinčių, plokščių gabalų orbitoje aplink visą Žemės rutulį. Mes turime jų labai daug, dangus labai užterštas kosminėmis šiukšlėmis bei palydovais. Tai teorija sako, kad mes būtent tai ir matome, tik 1950-aisiais, t. y. likus 7 metams iki „Sputnik I“. Bet mes nepasiduosime, kol nesurasime atsakymo.
– Turbūt visi yra kėlę sau klausimą, ar mes Visatoje esame vieni. Kaip jūs paaiškintumėte Fermi paradoksą?
– Visų pirma, mes neturime jokių pastebėjimų ar duomenų, kad kažkas be mūsų yra. Dar. Vis dėlto, tai labai naujas mokslo laukas, kuriame dar nėra daug žinių.
Bet kodėl mes turėtume būti vienintelė civilizacija Visatoje, kai turime 300 milijardų žvaigždžių vien tik mūsų galaktikoje? Nemažai žvaigždžių turi aplink besisukančias planetas, kurios panašios į Žemę. Nesame unikalūs ir ypatingi. Turime dar daugiau – 300 milijardų galaktikų vien tik mums matomoje Visatoje. Tai yra įspūdingi skaičiai žvaigždžių, kurios gali turėti planetas. Jeigu jos yra gyvenamoje zonoje, turi skysto vandens, kodėl ten negali susiformuoti gyvybė? Mes žinome, kad pačios paprasčiausios statybinės medžiagos gali būti randamos bet kur Visatoje.
– Tai kodėl iki šiol nesusisiekėme su jokia nežemiška civilizacija?
– Nežemiškos gyvybės mes pradėjome ieškoti tik 1960-aisiais, tuomet prasidėjo pirmieji SETI (angl. Search for Extraterrestrial Intelligence – nežemiško intelekto paieška – LRT.lt) projektai. Tai labai neilgai, žiūrint iš mokslo perspektyvos. Visata yra didelė. Mes padarėme daug darbų, bet kalbant apie nežemiškų civilizacijų paieškas, tai tėra tik lašas jūroje. O mes net nežinome, ko ieškoti. Nežinome, ką jie naudoja komunikacijai – ar tai radijo bangos, ar lazeris? O galbūt jie kaip tik nori slėptis, nes kosminiai kaimynai gali sugalvoti užgrobti planetą bei juos suvalgyti?
– Kaip manote, ar kada nors sutiksime kažką iš kito pasaulio?
– Manau, kad kada nors susisieksime su ateiviais. Anksčiau ar vėliau. Tačiau pirmiausia turime juos identifikuoti, tai gali įvykti gana greitai, turint omenyje visas šiuo metu dedamas pastangas.
– Stephenas Hawkingas įspėjo žmoniją neieškoti ateivių, nes jie galėtų mus išnaikinti kaip skruzdėles. Ką apie tai manote?
– Manau, kad jis visiškai teisus. Tačiau ar mes galime atsispirti smalsumui?
– Kokias dabar turime galimybes tyrinėti aplink esančias galaktikas moderniomis technologijomis? Kokios perspektyvos yra atsivėrusios ir kas laukia ateityje?
– Turime daug įvairių teleskopų, kai kurie naršo dangų optinėmis bangomis, kiti radijo. Yra toks „Galileo“ projektas, kuriame mokslininkai ieško gyvybės arti Žemės darydami prielaidą, kad kažkur šalia gali būti ateivių. Tai rimtas projektas, investuota apie 2 milijonai dolerių. Jie tyrinėja neatpažintus skraidančius objektus, tiksliau, ar už visos šios mitologijos slepiasi tiesa.
– Kuris projektas suteikia daugiausia vilčių, kad įmanoma kažką surasti?
– Sunku pasakyti. Nepaisant to, kiek pinigų investuoji, jeigu tai netinkama kryptis, tuomet nepasiteisins. Svarbu ne tai, kokių projektų yra, bet kad jų yra skirtingų ir jie tyrinėja skirtingus kosmoso parametrus. Ir tik darant tai kartu potencialiai teisingais arba klaidingais keliais, mums gali pasisekti.
– Koks jums yra pats įspūdingiausias atradimas astrofizikoje?
– Jeigu grįžtume 60 metų atgal, sakyčiau, kad pats įspūdingiausias buvo kvazaro atradimas – neįtikėtinai gražu.
– O ar žmonės kada nors kolonizuos kitas planetas?
– Ar mes galime sustabdyti Eloną Muską?
– Jeigu galėtumėte pasikalbėti su ateiviu, ko paklaustumėte?
– Paprašyčiau atsiųsti savo muzikos įrašų. Norėčiau išgirsti visas jų sukurtas muzikines kompozicijas.
