Gyvybės paieškos Marse gali tapti dar sudėtingesnės. Remdamiesi naujais įrodymais, mokslininkai skelbia, kad gyvybės požymių, likusių nuo tų laikų, kai Marsas galėjo būti tinkamas gyventi, gali tekti ieškoti mažiausiai 2 metrų gylyje po žeme.
Gyvybės paieškos Marse gali tapti dar sudėtingesnės. Remdamiesi naujais įrodymais, mokslininkai skelbia, kad gyvybės požymių, likusių nuo tų laikų, kai Marsas galėjo būti tinkamas gyventi, gali tekti ieškoti mažiausiai 2 metrų gylyje po žeme.
Kaip rašo sciencealert.com, nors NASA roveriai „Curiosity“ ir „Perseverance“ šukuoja Marso paviršių ieškodami gyvybės pėdsakų, nauji įrodymai rodo, kad norint juos rasti, gali tekti kasti daug giliau. Bet kokie aminorūgščių, likusių nuo tų laikų, kai Marsas galėjo būti tinkamas gyventi, įrodymai greičiausiai yra palaidoti mažiausiai 2 metrų gylyje.
Marso paviršiuje, kuriame nėra magnetinio lauko, o atmosferos sluoksnis yra labai plonas, kosminės spinduliuotės dozė yra daug didesnė nei Žemėje. Ši spinduliuotė naikina aminorūgštis.
Marsaeigis Marse – simuliacija-NASA foto
Remiantis eksperimentiniais duomenimis, taip pat žinoma, kad kosminė spinduliuotė aminorūgštis gali naikinti per labai trumpą laiką.
„Mūsų rezultatai rodo, kad Marso paviršiaus uolienose ir regolite aminorūgštys dėl kosminės spinduliuotės naikinamos daug greičiau, nei manyta anksčiau, – sako NASA Goddardo kosminių skrydžių centro fizikas Aleksandras Pavlovas.
„Dabartinės marsaeigių misijos gręžia maždaug iki 2 colių (apie 5 cm) gylyje. Tokiame gylyje aminorūgštims visiškai sunaikinti prireiktų tik 20 mln. metų. Pridėjus perchloratų ir vandens, aminorūgščių naikinimo greitis dar labiau padidėja“, – sako mokslininkas.
Kosminė spinduliuotė kelia didžiulį susirūpinimą tyrėjams. Vidutiniškai žmogus Žemėje per metus patiria apie 0,33 milisiverto kosminės spinduliuotės. Marse šis metinis poveikis gali siekti daugiau nei 250 milisivertų.
Vaizdai iš Marso / Kadras iš vaizdo įrašo
Ši didelės energijos spinduliuotė, sklindanti iš Saulės blyksnių bei supernovų, gali prasiskverbti pro uolienas, jonizuoti ir sunaikinti bet kokias organines molekules, su kuriomis susiduria.
Marsas galėjo būti gyvenamas
Manoma, kad kadaise Marsas turėjo magnetinį lauką ir daug storesnį atmosferos sluoksnį, panašiai kaip Žemė. Taip pat yra daugybė įrodymų, kad Marso paviršiuje kadaise buvo skysto vandens – vandenynų, upių ir ežerų.
Toks savybių derinys leidžia manyti, kad Marsas praeityje galėjo būti gyvenamas.
Vienas iš požymių, galinčių rodyti Marso tinkamumą gyventi, yra aminorūgščių buvimas. Šie organiniai junginiai yra vieni pagrindinių gyvybės elementų.
A.Pavlovas ir jo komanda norėjo geriau suprasti, kokia tikimybė rasti aminorūgščių pėdsakų Marso paviršiuje, todėl sukūrė eksperimentą, skirtą šių junginių atsparumui patikrinti.
Ledo krateris Marse / ESA nuotr.
Jie sumaišė aminorūgštis su Marso dirvožemį imituojančiais mineraliniais mišiniais, sudarytais iš silicio dioksido, hidratuoto silicio dioksido arba silicio dioksido ir perchloratų (druskų), ir uždarė juos mėgintuvėliuose, imituojančiuose Marso atmosferą, esant įvairioms temperatūroms.
Tada komanda švitino mėginius jonizuojančiąja gama spinduliuote, kad imituotų kosminės spinduliuotės dozę, kuri galima Marso paviršiuje per maždaug 80 mln. metų.
„Paaiškėjo, kad silikatų, o ypač silikatų su perchloratais, pridėjimas labai padidina aminorūgščių naikinimo greitį“, – aiškino A.Pavlovas.
Pasak mokslininko, mažai tikėtina, kad kelių centimetrų gylyje, iki kurio gali prisikasti NASA roveriai, bus galima rasti aminorūgščių.
