Prieš žiūrovo akis virtualioje realybėje gimstantys Vincento van Gogho „Saulėgrąžų“ potėpiai ir po Bethoveno mirties dirbtinio intelekto pabaigta paskutinioji „Dešimtoji simfonija“ – tai tik keli iš daugybės meno ir šiuolaikinių technologijų sinergijos pavyzdžių. Ekspertai įsitikinę, jog technologijų pažanga ne tik neišvengiamai prisidės prie meno suvokimo ribų išplėtimo, bet ir leis ateinantiems šimtmečiams išsaugoti klasikinius meno kūrinius.
Tiesiai prieš žiūrovo akis virtualioje realybėje gimstantys Vincento van Gogho „Saulėgrąžų“ potėpiai ir po Bethoveno mirties dirbtinio intelekto pabaigta paskutinioji „Dešimtoji simfonija“ – tai tik keli iš daugybės meno ir šiuolaikinių technologijų sinergijos pavyzdžių. Nors visuomenėje vis dar netyla diskusijos, ar tokius skaitmeninius projektus iš tiesų galime laikyti meno rūšimi, ekspertai įsitikinę, jog technologijų pažanga ne tik neišvengiamai prisidės prie meno suvokimo ribų išplėtimo, bet ir leis ateinantiems šimtmečiams išsaugoti klasikinius meno kūrinius.
Asociatyvi nuotr.
Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) mokslininkų atliktas tyrimas nustatė, jog net 60 proc. dabartinių meno darbo rinkos pozicijų yra susijusios su skaitmeniniais menais.
„Šiomis dienomis ribos tarp meno ir technologijų praktiškai nebeegzistuoja, o ateityje kiekvienas menininkas greičiausiai privalės vienu ar kitu būdu savo koją įkelti į virtualų pasaulį. Tačiau šio perversmo baimintis neverta, kadangi jis padės meną dar labiau priartinti prie visuomenės, o menininkams – suteiks naujų išraiškos ir monetizavimo galimybių“, – teigia „Telia“ išmaniųjų technologijų ekspertas Simonas Tilindis.
Virtuali Čiurlionio realybė ir kuriantis DI
Pasak S. Tilindžio, šiuo metu meno kūrėjai didžiausią technologijų potencialą mato žiūrovų įtraukties į kuriamą iliuziją didinime. Pats populiariausias būdas tai padaryti – pasitelkiant išmanius sprendimus vienu metu sudirginti kuo daugiau juslių ir taip bent kuriam laikui žmogų nukelti į menininko sukurtą realybę, leidžiant jam joje patirti unikalią patirtį.
„Klasikinis to pavyzdys – prieš keletą metų debiutavęs režisierės Kristinos Buožytės virtualios realybės (VR) filmas „Angelų takais“, kuriame moderniai pristatoma M. K. Čiurlionio kūryba. Žiūrovui užsidėjus specialius VR akinius ir ausines, grojant paties M. K. Čiurlionio muzikai, jis tarsi panardinamas į bene žymiausio lietuvių dailininko paveikslų pasaulį, kurį jis gali tyrinėti 360 laipsnių kampu. Maža to, žmogui suteikiamas ir interaktyvumo elementas – įsižiūrėjęs į tam tikrus objektus, pavyzdžiui, medį ar debesis, jis gali juos paveikti ir priartėti prie žymiųjų menininko kūrinių“, – pasakoja ekspertas.
Asociatyvi nuotr.
Akivaizdu, jog tokie projektai padeda garsiojo dailininko kūryba sudominti naują auditoriją ir jai suteikti kitokias perspektyvas. Tačiau vis daugėja atvejų, kai technologijos panaudojamos ne kaip priemonė dar geriau išreikšti kūrėjo vaizduotę, o kaip pats kūrėjas. Tai gerai iliustruoja tokie projektai, kaip dirbtinio intelekto (DI) sistema „DALL-E“, galinti bet kokį vartotojo klaviatūra surinktą tekstą paversti hiperrealistišku paveikslėliu – nesvarbu, ar tai būtų ant žirgo Mėnulyje jojantis astronautas ar avokado fotelis – ir netgi „AI-Da“ robotas, Oksfordo universiteto Ešmolio muziejuje deklamavęs DI parašytą eilėraštį.
„Meno pasaulis DI sugeneruotų kūrinių klausimu savotiškai pasidalijęs į dvi dalis. Viena stovykla teigia, jog to laikyti menu bent jau kol kas negalima ir tam netgi pritaria JAV pareigūnai, išaiškinę, kad DI menui nėra taikomos autorių teisės. Tačiau šios nuomonės oponentai ragina į viską pasižiūrėti iš platesnės perspektyvos – savarankiškai kurti meną galintis algoritmas pats savaime gali būti laikomas meno kūriniu, o pats geriausias kelias – tai nuspręsti leisti pačiam žiūrovui ar klausytojui“, – aiškina „Telia“ kompiuterių pardavimo vadovas.
Skaitmeninė meno revoliucija
S. Tilindžio teigimu, per pastaruosius dvejus metus meno pasaulyje įvyko didelė revoliucija, kurią sukėlė išpopuliarėję NFT (angl. Non-fungible tokens) žetonai. Šis sprendimas veikia kaip nepadirbamas nuosavybės sertifikatas, leidžiantis įrodyti, kad tam tikras skaitmeninėje erdvėje esantis daiktas priklauso konkrečiam asmeniui, bei suteikiantis teisę jį platinti, licencijuoti ar parduoti.
NFT išsprendžia įsisenėjusią interneto problemą – plagijavimą ir autorių teisių pažeidimus, taip padrąsindami menininkus apmokestinti skaitmeninį meną ir netgi skaitmenizuoti fizinius meno dirbinius. Skaitmeninės šių objektų versijos gali būti parduotos be meno galerijų ar fondų, kadangi šis veiksmas tėra apsikeitimas skaitmeninėmis nuosavybės teisėmis, o ne fizinio daikto perdavimas, kas ypač palengvina dalią jauniems kūrėjams. Be to, NFT žetonais pavertus tokį trapų meną, kaip neįkainojami paveikslai ar porcelianiniai dirbiniai, jie ir toliau egzistuotų skaitmeninėje erdvėje bei galėtų būti perduoti ateitiems kartoms, net ir sunaikinus fizinius jų originalus.
Nenuostabu, kad NFT populiarumo augimas meno rinkoje sukėlė tikrą šurmulį. Štai „Beeple“ slapyvardžiu pasivadinusio skaitmeninio meno kūrėjo darbo „Pirmieji 5000 dienų“ NFT, kurį sudaro 5000 pastaruosius 13 metų kasdien fiksuotų nuotraukų, prieš metus aukcione buvo parduotas beveik už 70 milijonų JAV dolerių. Tuo metu kelių kompiuterio algoritmo automatiškai sugeneruotų, vos 24 x 24 pikselių kokybės „CryptoPunks“ serijos personažų NFT jų savininkams atsiėjo po septynis ir daugiau milijonų JAV dolerių.
