Ar egzistuoja laikas? Atsakymas į šį klausimą gali atrodyti akivaizdus: žinoma, kad taip! Pažvelkite į kalendorių ar laikrodį. Vis dėlto fizikai sako, kad laiko neegzistavimas yra atvira galimybė, kurią turėtume vertinti rimtai, rašo „The Conversation“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Fiziką ištiko krizė. Pastarąjį šimtmetį Visatą aiškinome dviem itin sėkmingomis fizikinėmis teorijomis: bendrąja reliatyvumo ir kvantine mechanika.
Kvantinė mechanika aprašo, kaip viskas veikia neįtikėtinai mažame dalelių ir jų sąveikos pasaulyje. Bendrasis reliatyvumas apibūdina bendrą gravitacijos ir objektų judėjimą.
Abi teorijos puikiai veikia pačios savaime, tačiau manoma, kad jos prieštarauja viena kitai. Nors tikslus konflikto pobūdis yra ginčytinas, mokslininkai paprastai sutaria, kad abi teorijas reikia pakeisti nauja, bendresne teorija.
Fizikai nori sukurti „kvantinės gravitacijos“ teoriją, kuri pakeistų bendrąjį reliatyvumą ir kvantinę mechaniką, kartu perimdama nepaprastą abiejų teorijų sėkmę. Tokia teorija paaiškintų, kaip didžioji gravitacija veikia miniatiūriniu dalelių masteliu.
Paaiškėjo, kad sukurti kvantinės gravitacijos teoriją yra nepaprastai sunku.
Vienas iš bandymų įveikti šių dviejų teorijų prieštaravimą yra stygų teorija. Stygų teorijoje vietoje dalelių naudojamos stygos, vibruojančios net 11 matmenų.
Tačiau stygų teorija susiduria su dar vienu sunkumu. Stygų teorijos pateikia daugybę modelių, kurie apibūdina Visatą, iš esmės panašią į mūsiškę, tačiau iš tikrųjų nepateikia jokių aiškių prognozių, kurias būtų galima patikrinti eksperimentais ir išsiaiškinti, kuris modelis yra teisingas.
Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje daugelis fizikų buvo nepatenkinti stygų teorija ir pasiūlė įvairių naujų matematinių požiūrių į kvantinę gravitaciją.
Vienas žymiausių iš jų – kilpinė kvantinė gravitacija, kurioje aiškinama, kad erdvės ir laiko audinys gali būti sudarytas iš itin mažų diskrečių gabalėlių, arba „kilpų“, tinklo.
Vienas iš nepaprastų kilpinės kvantinės gravitacijos aspektų yra tas, kad ji visiškai eliminuoja laiką.
Kilpinė kvantinė gravitacija ne vienintelė panaikina laiką: atrodo, kad daugybė kitų teorijų taip pat panaikina laiką kaip pagrindinį tikrovės aspektą.
Tarkime, kad tokia teorija yra teisinga. Ar tai reikštų, kad laikas neegzistuoja? Tai sudėtinga ir priklauso nuo to, ką turime omenyje sakydami „egzistuoti“.
Fizikos teorijose nėra jokių stalų, kėdžių ar žmonių, tačiau mes vis tiek pripažįstame, kad stalai, kėdės ir žmonės egzistuoja.
Kodėl? Todėl, kad darome prielaidą, jog tokie dalykai egzistuoja aukštesniame lygyje nei fizikos aprašomas lygis. Mes sakome, kad, pavyzdžiui, stalai „atsiranda“ iš fizikinių dalelių, kurios skrieja Visatoje.
Tačiau nors mes puikiai suprantame, kaip stalas gali būti sukurtas iš pagrindinių dalelių, neturime jokio supratimo, kaip laikas gali būti „sukurtas“ iš kažko fundamentalesnio.
Taigi, jei nesugebėsime gerai paaiškinti, kaip atsiranda laikas, neaišku, ar galime tiesiog manyti, kad laikas egzistuoja. Laikas gali neegzistuoti jokiame lygmenyje.
Teigti, kad laikas neegzistuoja jokiame lygmenyje, yra tas pats, kas sakyti, kad apskritai nėra stalų.
Bandyti išsiversti pasaulyje be stalų gali būti sunku, bet valdyti pasaulį be laiko atrodo tiesiog pražūtinga.
Visas mūsų gyvenimas paremtas laiku. Planuojame ateitį, atsižvelgdami į tai, ką žinome apie praeitį. Mes laikome žmones moraliai atsakingais už jų praeities veiksmus, kad vėliau galėtume juos sudrausminti.
Tikime, kad esame agentai (subjektai, galintys ką nors daryti) iš dalies dėl to, kad galime planuoti veiksmus, kurie lems pokyčius ateityje.
Tačiau kokia prasmė veikti siekiant pokyčių ateityje, jei realiai nėra jokios ateities, dėl kurios būtų galima veikti? Kokia prasmė bausti ką nors už praeities veiksmus, kai nėra praeities, taigi, matyt, nėra ir tokio veiksmo?
Atrodo, kad atradimas, jog laikas neegzistuoja, sustabdytų visą pasaulį. Neturėtume priežasties keltis iš lovos.
Nors fizika gali panaikinti laiką, atrodo, kad priežastingumas liko nepaliestas: tai, kad vienas dalykas gali sukelti kitą. Galbūt fizika mums sako, kad priežastingumas, o ne laikas yra pagrindinė mūsų Visatos savybė.
Jei tai tiesa, tuomet veiksnumas vis dar gali išlikti. Juk galima atkurti veiksnumo pojūtį vien tik priežastingumo terminais.
Manome, kad atradimas, jog laikas neegzistuoja, gali neturėti jokio tiesioginio poveikio mūsų gyvenimui, net jei jis fiziką pastūmės į naują erą.