Tyrėjai nustatė dviejų tipų smegenų ląsteles, kurios dalyvauja organizuojant atskirus prisiminimus pagal jų užfiksavimo laiką. Šis atradimas leidžia geriau suprasti, kaip žmogaus smegenys formuoja prisiminimus ir gali turėti įtakos atminties sutrikimų, tokių kaip Alzheimerio liga, prevencijai ir gydymui. Tyrimo išvados paskelbtos leidinyje „Nature Neuroscience“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Tyrimas, kuriam vadovavo Los Andželo „Cedars-Sinai“ medicinos centro neurochirurgijos, neurologijos ir biomedicinos profesorius dr. Ueli Rutishauseris, prasidėjo nuo netikėtai paprasto klausimo: kaip mūsų smegenys kuria ir organizuoja prisiminimus? Sąmoningą gyvenimą išgyvename kaip vieną nenutrūkstamą patirtį, tačiau remiantis žmogaus elgesio tyrimais manoma, kad smegenyse mūsų gyvenimo įvykiai saugomi kaip individualūs, atskiri momentai. Kas apsprendžia prisiminimo pradžią ir pabaigą? Ši teorija vadinama „įvykių segmentavimu“, tačiau mes palyginti nedaug težinome, kaip šis procesas veikia žmogaus smegenyse.
Siekdamas tai ištirti, U. Rutishauseris kartu su kolegomis atliko 20 pacientų intrakranijinį smegenų veiklos registravimą, analizuojant chirurginio vaistams atsparios epilepsijos gydymo galimybes. Jie ištyrė, kaip kito pacientų smegenų veikla, kai jiems buvo rodomos ištraukos iš filmų, kuriose atsispindi skirtingų tipų „pažinimo ribos“ – perėjimai, kurie, kaip manoma, sukelia atminties saugojimo pokyčius ir žymi atminties „failų“ smegenyse pradžią ir pabaigą.
Pirmasis tipas, vadinamas „švelniąja riba“, yra vaizdo įrašas, kuriame viena scena vėliau pereina į kitą sceną, tęsiančią tą pačią istoriją. Pavyzdžiui, rodomas metimas beisbolo žaidime – vos tik mušėjas pamuša kamuoliuką, kamera persijungia į kamuoliuką gaudantį ar atmušantį žaidėją. „Kietoji riba“ yra persijungimas į visiškai kitą istoriją – pavyzdžiui, atmušus kamuoliuką iš karto prasideda reklama.
Mokslininkai fiksavo tyrimo dalyvių smegenų veiklą, jiems žiūrint vaizdo įrašus, ir pastebėjo dvi skirtingas ląstelių grupes, reagavusias į skirtingų tipų pažinimo ribas. Viena grupė, vadinama „ribų ląstelėmis“, suaktyvėdavo reaguodama į švelniąją arba kietąją ribą. O antroji grupė, vadinama „įvykių ląstelėmis“, reaguodavo tik į kietąsias ribas. Tai paskatino sukurti teoriją, kad naujas prisiminimas sukuriama tada, kai yra didžiausias tiek ribų, tiek įvykių ląstelių aktyvumas, – jis pasireiškia tik kietųjų ribų atveju.
Viena iš analogijų, paaiškinančių, kaip smegenyse gali būti saugomi ir pasiekiami prisiminimai, yra nuotraukų saugojimas telefone ar kompiuteryje. Dažnai nuotraukos automatiškai sugrupuojamos į įvykius pagal tai, kada ir kur jos buvo padarytos, o vėliau parodoma viena pagrindinė konkretaus įvykio nuotrauka. Bakstelėję arba spustelėję tą nuotrauką, randame daugiau su tuo įvykiu susijusių vaizdų.
Po to mokslininkai ištyrė atminties atkūrimą ir kaip šis procesas yra susijęs su ribų ir įvykių ląstelių suaktyvinimu. Jie iškėlė hipotezę, kad smegenys naudoja ribų ląstelių aktyvumo piką kaip žymeklį, skirtą „peržvelgti“ praeities prisiminimus, panašiai kaip pagrindinės nuotraukos naudojamos įvykiams identifikuoti. Radusios iš pažiūros pažįstamą aktyvumo modelį, smegenys „atidaro“ tą įvykį.
Šiai teorijai ištirti buvo naudojami du skirtingi atminties testai. Pirmajame dalyviams buvo parodyta serija nejudančių vaizdų ir paprašyta prisiminti, ar jie yra iš ką tik žiūrėtų filmų ištraukų. Tyrimo dalyviai dažniau prisimindavo vaizdus, kurie buvo parodyti netrukus po kietosios ar švelniosios ribos, t. y. tada, kai sukuriama nauja „nuotrauka“ arba „įvykis“.
Antrajame teste buvo naudojamos iš ką tik žiūrėtų filmų ištraukų paimtos vaizdų poros. Dalyvių buvo paklausta, kuris iš dviejų vaizdų buvo parodytas anksčiau. Paaiškėjo, kad jiems buvo daug sunkiau pasirinkti tinkamą vaizdą, jei poroje esantys vaizdai buvo skirtingose kietosios ribos pusėse, galbūt todėl, kad jie buvo susieti su skirtingais „įvykiais“.
Šios išvados leidžia pažvelgti į tai, kaip žmogaus smegenys kuria, saugo ir atkuria prisiminimus. Kadangi atminties sutrikimų turintiems žmonėms įvykių segmentavimo procesas neretai sutrinka, šias įžvalgas būtų galima pritaikyti kuriant naujus tokių sutrikimų gydymo būdus.