Pandemija įnešė daug pokyčių ne tik į sveikatos sritį, kasdienybę ar laisvalaikį, bet ir į darbo organizavimą. Nemažai daliai organizacijų teko pakeisti įprastus darbo principus, nes didelė dalis darbuotojų dirbo ar vis dar dirba nuotoliniu būdu.
Pandemija įnešė daug pokyčių ne tik į sveikatos sritį, kasdienybę ar laisvalaikį, bet ir į darbo organizavimą. Nemažai daliai organizacijų teko pakeisti įprastus darbo principus, nes didelė dalis darbuotojų dirbo ar vis dar dirba nuotoliniu būdu.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ VU Filosofijos fakulteto psichologė doc. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė pasakoja, kaip pasikeitė darbo pasaulis per pastaruosius dvejus metus, su kokiais iššūkiais susidūrė ir kokias problemas sprendė organizacijos bei jų darbuotojai ir kokias savybes turime ugdytis norėdami prisitaikyti prie pasikeitusių darbo sąlygų.
Niekada nebedirbsime taip, kai dirbome iki pandemijos
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad ne tik tyrėjai ar organizacijos, bet ir įvairios politinės srities Europos agentūros kalba apie tai, jog niekada nebedirbsime taip, kaip dirbome iki pandemijos. „Tai, kas iki 2020 m. atrodė įmanoma, bet nereikalinga ar nebūtina, dabar yra ir reikalinga, ir būtina. Net ir politikos formuotojai labai aiškiai sako – pripraskime, kad dirbsime nuotoliniu ir hibridiniu būdu. Reikėtų kalbėti ir apie lanksčias darbo formas – lanksčią darbo vietą, lankstų grafiką, be to, atsiranda vis didesnis poreikis lanksčioms darbo sutartims“, – sako pašnekovė.
Psichologė primena ir Europos Komisijos pateiktus skaičius: nuotoliniu būdu Europoje gali būti atliekama 37 proc. darbų, t. y. kiek daugiau nei trečdalis. Vadinasi likusi dalis nuotoliniu būdu savo darbo atlikti negali. „Tačiau atsiranda kitų iššūkių – skaitmenizacija, įvairiausių modernių technologijų diegimas. Darbo rinkos pokyčiai tikrai yra intensyvūs ir mes tą matome tiek iš Europos tyrimų, tiek iš savo tyrimų patirties. Kai klausiame žmonių, kaip jie norėtų dirbti, jų atsakymas – hibridiniu būdu. „Ar norite grįžti į biurą?“ – „Taip, bet ne visam laikui.“ Tai reiškia, kad biurai, kaip fizinė vieta, jau nebebus tokie, kokie buvo. Jie turi būti kitokie ir jie bus kitokie“, – įsitikinusi doc. J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Nuotolinis darbas – laisvė disponuoti savo laiku
Pašnekovė teigia, kad pandemija buvo puiki galimybė atrasti naujus darbo būdus ir jo organizavimo formas. „Organizacijos ėmė suprasti, kad dėl susitikimo nėra būtina iš Kauno važiuoti į Vilnių. Tai taupo laiką. Vienas iš nuotolinio darbo privalumų – nebereikia vykti į darbą ar grįžti iš jo, kas sutaupo mums vieną ar dvi valandas per dieną.“
Kitas privalumas yra tas, kad darbo dieną žmonės gali beveik laisvai disponuoti savo laiku. Jie gali sklandžiau derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, nors čia taip pat atsiranda iššūkių. „Tai vis dėlto nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Mūsų atliktų tyrimų duomenimis, nemažai darbuotojų įpusėjus karantinui patyrė išsekimą, nes jiems sunkiai pavyko ir dirbti, ir būti su šeima vienu metu. Daug jėgų reikalavo prisitaikymas. Bet tie, kurie prisitaikė, nuotoliniu darbu yra patenkinti ir nebenorėtų dirbti kitaip. Lietuvoje, anot tyrimų, yra maždaug 60 proc. pripratusių, prisitaikiusių prie nuotolinio darbo, įgijusių reikalingų jam įgūdžių“, – teigia psichologė.
Iššūkis – nepamesti ilgalaikių darbo tikslų
Vienas iš pagrindinių darbo nuotoliniu ir hibridiniu būdu aspektų – didėjanti atsakomybė pačiam žmogui, kai jis, o ne organizacija yra darbo savininkas. „Tu pats sprendi, kiek laiko esi susitikime, kiek laiko dirbi. Jeigu organizacija nekontroliuoja tavo prisijungimų, atsikeli ryte ir visa diena yra tavo“, – sako doc. J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Pašnekovė prisimena praėjusiais metais, dar karantino laikotarpiu, įvairiose organizacijose atliktus interviu.
„Didžiausi iššūkiai buvo minimi du. Pirmasis – nepamesti ateities vizijos ir ilgalaikio metų tikslo, mat kiekvienas mes per darbo dieną galime užsimušti buitimi. Galime apsikrauti daugybe smulkių darbų ir pamiršti tikslus bei užduotis, skirtas ne šiai dienai, o metams. Antrasis iššūkis – gauti grįžtamąjį ryšį ir palaikymą iš kolegų ir vadovo. To nebegalima padaryti spontaniškai, apkalbant darbus ir jų eigą prie kavos ar susitikus koridoriuje. Tos galimybės arba neliko, arba ji labai sumažėjo“, – sako ji.
Vienas svarbiausių įgūdžių – sugebėjimas brėžti ribą
Psichologė prisimena savo atliktą kelių mėnesių tyrimą, kuris parodė, kaip kito darbuotojų motyvacija ir energija per pirmuosius nuotolinio darbo mėnesius. Ypač šį kismą pajuto tie, kurie tikėjo, kad gali dirbti nuotoliniu būdu nebrėždami ribų.
„Pastebėjome įdomų reiškinį. Per gana trumpą laiką darbuotojų išsekimo lygis padidėjo, motyvacija dirbti sumažėjo – ypač tų, kurie manė galintys ir dirbti, ir gyventi asmeninį gyvenimą vienu metu, t. y. kurių darbo ir asmeninio gyvenimo ribos buvo sulietos. Tų, kurie galvojo, kad vienu metu gali ir parašyti straipsnį, ir dalyvauti susitikime, ir dar sriubą išvirti, – pasakoja pašnekovė. – Pradžioje tokie žmonės buvo labiausiai motyvuoti ir jautėsi pasiekę geriausių rezultatų. Po keturių mėnesių jie buvo mažiausiai motyvuoti ir labiausiai išsekę. Paskui tie darbuotojai pradėjo brėžti griežtą ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Kitaip sakant, teko atskirti, kada yra laikas darbui ir kada yra laikas asmeninio gyvenimo įsipareigojimams. Nes šokinėjimas nuo vieno vaidmens prie kito pareikalavo labai daug energijos.“
Doc. J. Lazauskaitė-Zabielskė teigia, kad tai yra vienas svarbiausių įgūdžių, kuriuos teks įvaldyti ateityje – sugebėjimas brėžti aiškią ribą, kad galėtume atgauti tas jėgas, tuos išteklius, kuriuos praradome darbo metu.
Tam, kad užtikrintume pusiausvyrą, psichologė rekomenduoja kasdien skirti laiko bet kokiai jėgas atgauti padedančiai veiklai. Jeigu ne kasdien, tai mažiausiai kartą per savaitę – tai minimumas, kurį dėl savęs padaryti turėtų kiekvienas.
„Tyrėjai daug metų suko galvą ir buvo prigalvoję pačių įvairiausių veiklų, ką veikti po darbo. Pavyzdžiui, indų plovimas – kenkia ar padeda išsivaduoti nuo darbinio streso? Ar reikėtų pasportuoti? Ar leisti laiką su vaikais? Ar užsiimti kokiu nors pomėgiu? Atsakymas toks – darykite bet ką, kas jums yra malonu ir padeda atgauti jėgas. Veikla yra nesvarbi, kol jaučiatės laisvi pasirinkti tai, ką darote“, – įsitikinusi pašnekovė.
Svarbu atrasti prasmę savo veikloje
Paklausta apie tai, kokias asmenines savybes darbuotojams svarbu ugdyti ateityje, pašnekovė atkreipia dėmesį, kad jos yra sunkiai pakeičiamos. Tiesiog žmonės turi tendenciją, įgimtą ir įgytą, elgtis tam tikru būdu tam tikrose situacijose, tam tikru būdu reaguoti, jaustis, galvoti.
„Žinoma, yra tam tikros asmeninės savybės, kurios yra labiau palankios veiklai, rezultatams ir gerovei, ir tos, kurios yra mažiau palankios, – sako ji. – Manau, kad šiuo atveju organizacijoms tenka prisitaikyti. Jos turėdamos tam tikrą kandidatą ieško jam vietos organizacijoje. Bet kuriam žmogui gali rasti jam tinkančią vietą. Jeigu žmogui prasčiau sekasi bendrauti, jis negali aptarnauti klientų, galbūt jis gali dirbti kitus darbus? Vadovo ir organizacijos vaidmuo – matyti visą organizacijos tikslą ir rasti kiekvienam nariui tinkamą vietą.“
Anot mokslininkės, labai svarbu tiek organizacijai užtikrinti, tiek darbuotojui atrasti prasmės jausmą – jis yra vienas svarbiausių psichologijoje. „Tai atsakymas į klausimą, ar tai, ką aš darau, yra vertinga tam tikram žmogui, tam tikrai organizacijai, bet kam, bet kokiai aplinkai. Deja, labai sunku į tą klausimą atsakyti, ypač jeigu darbas yra paprastas, rutiniškas, gal nelabai švarus ar net pavojingas ir kenkia sveikatai. Matyti tą perspektyvą, kad jis kažkur kažkam kažkada atneš vertę, yra tikrai sudėtinga, tad dėl to reikia labai stengtis.“
Vadovams sunku pastebėti ir atpažinti darbuotojų būseną
Pasikeitus darbo organizavimo formai, vadovams kyla vienas didelis iššūkis – gebėti pažinti ir suprasti savo darbuotojus. Matyti jų stipriąsias, silpnąsias savybes, rasti jiems tinkamą veiklą, žinoti, kada leisti judėti pirmyn, duoti daugiau atsakomybės, o kada pristabdyti.
„Kalbant apie nuotolinį darbą ar lanksčią darbo formą, kyla iššūkis, kaip tą padaryti tinkamai ir laiku, nes vadovai jau dabar kalba apie tai, kad nematant žmonių yra labai sunku pajusti jų nuotaiką, nusiteikimą. Kuo tavo darbuotojas gyvena? Kas jam rūpi? Ar jo motyvacija krenta, ar auga, ar jis jau jaučiasi išaugęs darbo vietą? Todėl reikia ieškoti naujų efektyvių komunikacijos būdų ir priemonių, kalbant tiek apie santykį su konkrečiu darbuotoju, tiek apie santykį su kolektyvu, su grupe žmonių“, – įsitikinusi pašnekovė.
