Ar viskas, ką žinome ir patiriame, įskaitant ir pačią tikrovę, yra kažkokio nematomo ir nepažinaus subjekto sukurta simuliacija, klausia „Science“. Šią simuliacijos hipoteze pavadintą idėją pirmą kartą 2003 m. iškėlė Oksfordo universiteto profesorius Nickas Bostromas.
Ar viskas, ką žinome ir patiriame, įskaitant ir pačią tikrovę, yra kažkokio nematomo ir nepažinaus subjekto sukurta simuliacija, klausia „Science“. Šią simuliacijos hipoteze pavadintą idėją pirmą kartą 2003 m. iškėlė Oksfordo universiteto profesorius Nickas Bostromas.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Tačiau ar simuliacijos hipotezė pateikia įtikinamų argumentų, ar tėra tiesiog įdomus penas apmąstymams?
Tarkime, kad mūsų kompiuteriai ir toliau darysis vis galingesni, efektyvesni ir pajėgesni. Tarkime, kad tam tikru momentu tolimoje, tolimoje ateityje (visiškai nesvarbu, kada tiksliai), mes sukursime planetos dydžio kompiuterį – tokį galingą, kad jis galės imituoti mūsų visatą, atkurdamas visą fiziką, chemiją ir biologiją, su kuria susiduriame savo gyvenime.
Jei darysime prielaidą, kad sąmonė yra sąmonė, nepriklausomai nuo to, kur ji yra (organinėse smegenyse ar skaitmeninėse), bet kokios sąmonę įgijusios kompiuterio imituojamos esybės patirs pasaulį, kurio neįmanoma atskirti nuo mūsiškio.
Kai mūsų palikuonys sukurs tokį kompiuterį, jie neišvengiamai sukurs daugybę imituojamų būtybių – tiesiog pabandykite suskaičiuoti, kiek būtybių vaizdo žaidimuose atsirado ir išnyko nuo tada, kai pirmą kartą sukūrėme šią technologiją. Labai greitai kompiuteryje gyvenančių imituojamų sąmoningų smegenų skaičius peršoks tikrojoje visatoje gyvenančių organinių smegenų skaičių. Jei taip atsitiks, mums lieka trys galimybės:
1) mūsų palikuonys (ar kitos protingos būtybės visatoje) niekada nesugebės išsiugdyti technologinių gebėjimų imituoti kosmosą;
2) mūsų palikuonys (ar kitos protingos būtybės visatoje) sukurs reikiamą technologiją, bet nuspręs nemodeliuoti kosmoso;
3) didžioji dauguma sąmoningų būtybių, įskaitant ir mus, gyvena simuliacijoje.
Simuliacijos argumentas yra vienas iš naujausių ilgoje filosofinio mąstymo tradicijoje, kvestionuojančioje mūsų patiriamos tikrovės pobūdį. Nuo seniausių laikų filosofai galvojo, ar mūsų tikrovė yra piktavališko demono kūrinys, ar gyvename kažkieno sapne. Tai aukščiausia skepticizmo forma, primenanti mums, kad empirinis gamtos tyrinėjimas turi ribas.
Bene svarbiausia simuliacijos hipotezės prielaida yra ta, kad simuliuojamos smegenys greitai viršys organinių smegenų skaičių. Darant prielaidą, kad nėra skirtumų tarp simuliuojamos ir organinės sąmonės patirties (dar viena svarbi prielaida), galima apskaičiuoti tikimybę, kad gyvename simuliacijoje. Pavyzdžiui, tolimoje ateityje kiekvienam 1 milijardui organinių būtybių gali būti 99 milijardai simuliacijos būdu sukurtų sąmoningų būtybių. Tai reikštų, kad yra 99 proc. tikimybė, kad esate vienas iš tų simuliuojamų.
Tačiau 2017 m. Stanfordo universiteto sistemų analizės studentas Brianas Egglestonas aptiko didžiulį N. Bostromo hipotezės aiškinimo trūkumą. Simuliacijos argumentas remiasi tuo, kad mūsų palikuonys kurs itin pažangius kompiuterius, nes mes esame vienintelė žinoma kompiuterius kurianti rūšis. Kai mūsų palikuonys sukurs tokius kompiuterius, mes tikrai žinosime, kad nesame tarp imituojamų būtybių tuose kompiuteriuose, nes galime parodyti tuos kompiuterius ir pasakyti, kad nesame juose.
Nesvarbu, kiek imituotų sąmoningų objektų mūsų palikuonys sukurtų – 10 ar 10 trilijonų – mes negalėsime jais pasinaudoti, kad apskaičiuotume tikimybę, jog patys esame simuliacijoje. Kitaip tariant, jų būsimas gebėjimas kurti simuliacines visatas mums nieko nepasako apie tai, ar esame simuliacijoje. Negalime naudoti būsimų skaičių tikimybei apskaičiuoti. O jei negalime apskaičiuoti tikimybės, neturime trilemos ir negalime nieko daugiau pasakyti.
Ar gyvename simuliacijoje? Mes nežinome, o simuliacijos hipotezė nepateikia įtikinamo argumento, kad taip galėtų būti. Taigi galime toliau mėgautis gyvenimu.
