Tarp įvairių energetikos vystymo strategijų daugiausiai dėmesio skiriama atsinaujinančių energijos šaltinių technologijomis, tokioms kaip saulės skydeliai. Ar tikrai tokie „žali“? Išsiaiškinkime, kaip gi yra iš tiesų ir kokias išeitis siūlo mokslas.
Saulės skydeliai – ar tikrai tokie „žali“? Išsiaiškinkime, kaip gi yra iš tiesų ir kokias išeitis siūlo mokslas.
Gana akivaizdu, kad visame pasaulyje vyksta energetikos sektoriaus transformacija ir šalys siekia sumažinti savo priklausomybę nuo iškastinio kuro. To priežastys yra labai įvairios ir viena pagrindinių – dėl mūsų planetos išsaugojimo.
© Monash universitetas
Tarp įvairių energetikos vystymo strategijų daugiausiai dėmesio skiriama atsinaujinančių energijos šaltinių technologijomis, tokioms kaip saulės skydeliai.
Manoma, kad tokių technologijų pasirinkimas yra visiškai „žalias“, tvarus, tačiau, deja, kai kada šie teiginiai užgožia arba, dar blogiau, ignoruoja ir žalą, kurią padaro šios technologijos naudojimas.
Kaip ir vėjo jėgainių atveju, taip ir saulės skydelių naudojimas turi savo tamsiąją pusę. Tai jokiais būdais nereiškia, kad būtina atsisakyti saulės skydelių naudojimo. Tikrai ne. Tačiau svarbu išlikti objektyviems ir kalbėti atvirai ir apie neigiamus saulės skydelių aspektus ir kaip juos išspręsti.
Suvokti problemos padeda štai šis įdomus tyrimas ir jame pateikiami duomenys.
Apibendrinant, šis tyrimas, kurį atliko aplinkosaugos žurnalistai, palankiai vertinantys branduolinę energiją, nustatė, kad saulės skydeliai – per visą savo tarnavimo laiką – sukuria maždaug 300 kartų daugiau toksiškų atliekų (vienam energijos vienetui aut. past.), nei atominės elektrinės.
Pavyzdžiui, jei priimsime prielaidą, kad PV skydeliai ir atominės jėgainės per ateinančius 25 metus pagamins tiek pat energijos, kiek jos pagamino atominės jėgainės 2016 metais, atliekų kiekių skirtumas bus milžiniškas.
Jei paimtume visas atliekas ir sukrautume futbolo aikštės dydžio plote, tai branduolinės jėgainės jų pagamins tiek, kad būtų maždaug Pizos bokšto dydžio kalnas (55,8 m).
Atrodo daug? Tačiau per tuos pačius 25 metus ir pagaminant tą patį energijos kiekį saulės PV atliekų kiekis prilygtų maždaug dvigubai didesniam kalnui nei Everestas (8,849 m).
Žinoma, susidarančių atliekų pobūdis skiriasi – labai skiriasi, tačiau ignoruoti saulės energetikos sukuriamų atliekų kiekio vis tiek negalima. Blogiausia yra tai, kad šiuo metu labiausiai tikėtina tokių atliekų galutinė stotelė yra sąvartynai. O tai, švelniai tariant, ne pats idealiausias variantas.
Tai kaip išspręsti šią problemą ir iš kur susidaro toks atliekos? Viską reikia vertinti per būvio ciklo analizės prizmę ir tada pasirodo realus vaizdas, privalumai, problemos ir iššūkiai, kuriuos reikia įveikti.
Kokios medžiagos naudojamos saulės skydelių gamyboje?
Saulės skydelių gamybai, kaip ir bet kurio kito produkto gamybai, reikalingos žaliavos. Saulės skydelių atveju tai apima pačias įvairiausias medžiagas, tačiau didžiausią jų dalį sudaro specialios rūšies silicio.
Silicis – viena gausiausių medžiagų Žemėje. Daugeliu atvejų neapdoroto silicio šaltinis (silicio dioksido) yra mineralas, vadinamas kvarcu.
Šios medžiagos kasyba apima visas su šia veikla susijusias sveikatos ir saugos problemas. Silicis, panašiai kaip ir asbestas, taip pat gali sukelti tam tikrų sveikatos problemų, daugiausiai susijusių su mažų silicio dioksido dalelių, įkvėpimu. Kaip ir asbestozė, taip ir silikozė yra sekinanti ir dažniausiai mirtina plaučių liga.
Žinoma, medžiagų kasyba ir reikiamų žaliavų gavyba/gamyba yra reikalinga ne tik saulės skydelių pramonei, bet ir daugeliui kitų pramonės šakų, tad ši problema nėra vien tik saulės energetikos iššūkis. Tačiau problema svarbi ir jos ignoruoti negalima.
Kai yra išgautas silicio dioksidas, jį reikia išgryninti į švaresnę formą, pavyzdžiui – metalurginį silicį. Svarbu pažymėti, kad ši medžiaga naudojama daugelio tipų elektrinių komponentų gamyboje, tačiau tai yra pagrindinė saulės elementų gamybos sudedamoji dalis.
Šios silicio rūšies gamyba vyksta milžiniškose krosnyse, kurios veikimo metu sunaudoja daugybę energijos. Deja, bet daugeliu atvejų energija šiam procesui tiekiama tiesiogiai deginant iškastinį kurą arba iš elektrinių, tiekiančių elektros energiją į bendrą tinklą.
Tarša aplinkai skaičiuojama CO2 kg kiekis per kWh elektros energijos matą. Ši vertė įvairiose šalyse skiriasi. Tokiose vietose kaip Kinija ji yra dvigubai didesnė, nei, tarkime, JAV.
Jei saulės skydeliai buvo pagamintos Kinijoje ir šioje šalyje sumontuoti, toji žala aplinkai gana greitai atperkama, tačiau jei skydeliai pagaminti Kinijoje, o po to pristatomi į JAV, tai tas žalos aplinkai atsiperkamumas yra žymiai ilgesnis (net neįtraukiant transportavimo metu išskiriamų aplinkos teršalų kiekio).
Jei PV skydeliai gaminami naudojant elektrą, kurios gamybai buvo panaudota mažai anglies dioksido į aplinką išskiriantis energijos šaltinis, tai akivaizdu, jog žalos aplinkai atsiperkamumo greitis bus žymiai didesnis.
Paties metalurginio silicio gamybos proceso metu taip pat sukuriama daug kenksmingų dujų, tokių kaip sieros dioksidas ir azoto oksidai, žinoma ir anglies dioksidas. Nors kiekiai ir ganėtinai nedideli, tačiau didelio masto saulės elementų gamyba gali reikšmingai padidinti šių dujų išmetimus ir prisidėti prie tokių reiškinių, kaip, pavyzdžiui, rūgštūs lietūs.
Ir čia kalbame tik apie pačią skydelių gamybos pradžią. Šį metalurginės klasės silicį dar reikia apdoroti druskos rūgštimi, kad būtų sukurtas trichlorosilanas, kuris yra pagrindinis itin gryno silicio pirmtakas puslaidininkių pramonėje.
Jis taip pat apdirbamas su vandeniliu, kad susidarytų tarpinės silicio formos, vadinamos polisiliciu ir silicio tetrachloridu, maždaug santykiu 1:3. Pastarasis yra labai toksiškas.
Skrupulingi ir atsakingi gamintojai susidariusias atliekas perdirba, kad vėl jas būtų galima panaudoti silicio gamyboje, tačiau daugeliu atveju jos tiesiog išmetamos.
Jei silicio tetrachloridas yra veikiamas vandens, tai paprastai sukelia vandenilio chlorido rūgšties išsiskyrimą, kuris akivaizdžiai nėra puikus dalykas aplinkai.
Nors tokios šalys, kaip JAV, Jungtinė Karalystė ir Europos Sąjungos šalys turi labai griežtus aplinkosaugos standartus, dauguma polisilicio šiuo metu yra gaminama Tolimuosiuose Rytuose, kur taisyklės yra ne tokios griežtos.
Tiesą sakant, 2008 m. „Washington Post“ tyrimas parodė, kad viena Kinijos polisilicio gamykla tiesiog išmetė savo tetrachlorido atliekas į kaimyninius laukus, užuot investavusi į įrangą, reikalingą perdirbti ir pakartotinai panaudoti šią medžiagą.
Koks saulės skydelių gamybos poveikis aplinkai?
Deja, bet polisilicio gamyba dar nėra istorijos pabaiga.Tam, kad medžiaga būtų naudinga saulės skydelių gamybai, reikia šiek tiek daugiau pasiruošimo.
Pirmiausia polisilicį reikia suformuoti į plytas primenančius luitus, o tada supjaustyti plonomis plokštelėmis. Silicio plokštelės „pagerinamos“ tokiomis medžiagomis kaip galis, kadmis, arsenas, stibis, bismutas, ličio ir kt.
Tai yra svarbu tam, kad būtų sukurti saulės elementų komponentai, kurie yra būtini fotovoltiniam poveikiui sukurti. Dauguma jų savaime yra potencialiai labai pavojingi aplinkai.
Šiam procesui taip pat reikia naudoti fosforilo chloridą, kuris taip pat yra labai toksiškas ir labai ėsdinantis.
Maža to, daugeliui šių veiksmų taip pat reikia naudoti vis pavojingesnes chemines medžiagas, visų pirma vandenilio fluorido rūgštį. Tai viena galingiausių rūgščių pasaulyje ir yra labai pavojinga, jei netinkamai tvarkoma, kaip pabrėžia kai kurios siaubo istorijos iš (taip, jūs atspėjote) Kinijos.
Šiuo metu vyksta darbas siekiant pakeisti vandenilio fluorido rūgštį natrio hidroksidu, tačiau ši cheminė medžiaga taip pat turi savų problemų. Tačiau įvykus nelaimingiems atsitikimams ją daug lengviau kontroliuoti.
Tačiau tai dar nėra visa galimo saulės skydelių gamybos žalos aplinkai apimtis.
Tai, suprantama, sukėlė tarptautinį pasipiktinimą, o Kinijos vyriausybė nustatė standartus, pagal kuriuos reikalaujama, kad bent 98,5 proc. gamybos atliekų būtų perdirbamos. Tačiau neaišku, ar tai gerai kontroliuojama.
PV skydelių gamybos metu taip pat sunaudojama daug vandens. Vanduo naudojamas įvairioms proceso dalims, įskaitant aušinimą, cheminį apdorojimą ir oro taršos mažinimą.
Įrengimo ir eksploatacijos metu taip pat naudojamas vanduo. Kad būtų galima susidaryti apytikslį vaizdą, kiek vandens sunaudojama, 230–550 MW diapazono projektai gali sunaudoti iki 1,5 milijardo litrų vandens dulkėms kontroliuoti statybų metu. Taip skydelių eksploatacijos metu, jų plovimui, gali būti dar sunaudojami 26 milijonus litrų vandens. Ir taip kasmet.
Tačiau svarbu pažymėti, kad palyginimui vandens kiekis, naudojamas atvėsinti iškastinį kurą naudojančioms termoelektrinėms ir atominėms elektrinėms, paprastai yra gerokai didesnis.
Ar saulės skydeliai yra aplinkai pavojingi visą savo gyvavimo laiką?
Manote, kad viso gamybos metu padarytu poveikiu aplinkai saulės skydelių žala ir baigiasi? Deja, bet ne.
Nors saulės šviesos pavertimo elektros energija procesas gali būti laikomas „žaliu“, yra keletas kitų problemų, susijusių su saulės skydelių masyvais, į kurias paprastai neatsižvelgiama.
Pavyzdžiui, didelės apimties saulės skydelių masyvams reikia vietos. Labai daug vietos. Jei tokie saulės jėgainių parkai nėra įrengiami apleistose teritorijose ar dykumose, tam gali prireikti paruošti visiškai naudingą žemę (arba naudoti vandens telkinius, pvz. rezervuarus), kad būtų vietos plokštėms. Tai gali tiesiogiai paveikti vietines ekosistemas per trumpą laiką, tačiau taip pat gali turėti ilgalaikį poveikį vietinių augalų ir gyvūnų buveinėms.
Didelio masto žemės išvalymas, ruošiantis PV įrengimui, dažnai lemia dirvos sutankinimą ir natūralių drenažo kanalų pasikeitimą. Kai aplink skydelius praktiškai neleidžiama augti augalijai arba jos išvis nėra (nes akivaizdu, kad ant skydelių atsirastų šešėliai), tai gali žymiai padidinti dirvožemio eroziją. Panašiai kaip miškų naikinimas, tai ilgainiui gali būti pražūtinga vietinėms ekosistemoms.
Kaip jau minėjome aukščiau, kai kuriems saulės energijos parkų montavimo darbams ir tolesnei priežiūrai gali prireikti daug vandens. Vanduo dažnai naudojamas skydelių valymui ar aušinimui, atsižvelgiant į aptariamą sistemą (saulės kolektoriai arba „įprasta“). Jei tokiu būdu sunaudojamas pakankamai didelis gruntinio ar paviršinio vandens kiekis, tai gali ir turės tiesioginės įtakos platesnei aplinkai ir jos komponentams, esantiems aplink PV įrenginį.
Nors dauguma šių klausimų nėra aktualūs buitiniams įrenginiams, jie yra pakankamai reikšmingi, ypač kalbant apie saulės energijos parkus, tad juos būtina vertinti rimtai.
Saulės šiluminės (kolektoriai) jėgainės turi kitų galimų pavojų aplinkai. Kai kurioms sistemoms gali prireikti gana pavojingų skysčių, naudojamų sukauptos šilumos pernašai. Kita vertus, buitinio masto saulės vandens šildymo sistemose paprastai naudojamas mažo toksiškumo antifrizas, pvz., propilenglikolis.
Net ir su geriausia valia bei techniniais pasiekimais, vamzdynai, siurbliai ir kita pagalbinė įranga, naudojama šiems skysčiams laikyti, negali tarnauti amžinai ir laikui bėgant yra linkusi gesti bei įtrūkti. Dėl to tokie skysčiai gali patekti į aplinką, o tai akivaizdi žala augalams ir gyvūnams.
Kas nutinka seniems saulės skydeliams?
Iki šiol kalbėjome apie saulės skydeliams reikalingų žaliavų gavybos bei gamybos, montavimo ir eksploatacijos metu kylančius pavojus aplinkai. Tačiau kas nutinka seniems saulės skydeliams, kad baigiasi jų tarnavimo laikas?
Daugelio saulės skydelių tarnavimo laikas yra maždaug 25 metai. Pasibaigus jų naudingo tarnavimo laikui, plokštes reikės išmontuoti, nuimti ir pakeisti naujomis plokštėmis (su papildomu poveikiu aplinkai, kuris jau aptartas aukščiau).
Bet kas atsitiks su tais atitarnavusiais skydeliais? Ar jas saugu tiesiog išmesti? Ar jas galima perdirbti?
Jau spėjome įsitikinti, kad šios technologijos yra „supakuotos“ su gana toksiškomis medžiagomis. Ypač senesnės kartos saulės skydeliai. Ir per ateinančius metus atitarnavusių saulės skydelių problema tik didės.
Tokios organizacijos kaip Tarptautinė atsinaujinančios energijos agentūra (IRENA) prognozuoja, kad iki 2050 m. maždaug 78 milijonai tonų saulės skydelių greičiausiai baigs savo tarnavimą. Reikės kažką daryti su visomis šiomis atliekomis.
Nors daugumą elektronikos prietaisų galima perdirbti palyginti saugiai, toksiškas saulės skydelių turinys taps tikra problema, jei nebus rastas patikimas būdas saugiai išmontuoti senas plokštes. Jei visgi nebus, dauguma šių plokščių, kaip ir šiandien, gali tiesiog atsidurti sąvartyne.
Viena iš problemų, susijusių su perdirbimo pastangomis, yra ta, kad saulės celės paprastai yra įvyniojamos į savotišką „sumuštinį, kurį sudaro plastikas, stiklas ir pagrindas. Nors techniškai šį „sumuštinį“ nėra sunku išardyti, tai užtrunka, o laikas potencialioms perdirbimo įmonėms reiškia pinigus.
Yra tam tikrų perdirbimo būdų, kuriuos taip pat palaiko ir kai kurios reguliavimo agentūros, reikalaujančios, kad saulės skydeliai būtų perdirbami, o ne tiesiog išmetami. Tačiau esami metodai nėra patys ekologiškiausi būdai spręsti šiai problemai.
Pavyzdžiui, įprastame saulės skydelyje, kuris jau atitarnavo, yra plokštės dalis, uždengta etileno- vinilacetato (EVA) plastiko sluoksniais, pritvirtintais prie stiklo, ir yra daug sunkiau apdorojama.
Dėl šios priežasties likusios plokštės (stiklas, polimerai ir saulės celės) dažnai yra tiesiog susmulkinamos, nors yra padengtos sidabro elektrodais, prilituotais naudojant alavą ir šviną. Kadangi didžioji šios medžiagos masės dalis yra stiklas, ji dažnai laikoma tiesiog nešvaria susmulkinto stiklo forma.
Šio stiklo atliekų paprastai negalima perdirbti, nes jame dažnai yra plastiko, švino, kadmio ir stibio, kurie gali būti ypač kenksmingi aplinkai.
Ar gali saulės skydeliai būti perdirbami?
Žvelgiant tradiciškai, tik nedidelė dalis saulės kolektorių gali būti perdirbama, tačiau viskas sparčiai keičiasi.
Viena pagrindinių saulės kolektorių perdirbimo problemų yra mažas sąnaudų ir naudos santykis. Remiantis kai kuriais skaičiavimais, tipinės 60 celių silicio plokštės perdirbimas gali duoti maždaug 3 USD vertės naudą, susigrąžinant aliuminį, varį ir stiklą.
Tačiau visos plokštės perdirbimo kaina JAV kainuoja nuo 12 iki 25 USD, įskaitant transportavimo išlaidas. Tuo tarpu tiesiog išmesti seną saulės skydelių plokštę kainuoja mažiau nei 1 USD (priklausomai nuo JAV valstijos).
Verslo požiūriu, plokščių perdirbimui nėra akivaizdžios finansinės naudos, tad kam tuo išvis užsiimti?
Viena iš priežasčių yra ta, kad plokštėse yra labai vertingų medžiagų, tokių kaip sidabras ir silicis. Jei tų žaliavų kaina yra tinkama, išgauti jas gali būti vertinga ir tada, ilgesniuoju laiko periodu, investicijos į senų PV plokščių perdirbimą atsipirks.
Būtent tai daro kai kurios įmonės, pavyzdžiui, „Veolia“. Ši bendrovė, įsikūrusi Prancūzijoje, sukūrė vienintelę pasaulyje komercinio masto silicio PV perdirbimo gamyklą. Bendrovė paima senas plokštes, jas susmulkina, o po to atliekų rūšiavimui taiko specialią optinę techniką, kad išgautų maksimalaus švarumo silicį.
„Veolia“ iš pradžių sukūrė šilumos ir rutulinio malimo procesą, kuris sugebėjo atgauti daugiau nei 90 procentų vertingiausių medžiagų kiekvienoje plokštėje (įskaitant sidabrą). Tačiau nauja optinė technika gali atkurti daugiau nei 95 procentus vertingiausių PV plokščių medžiagų.
Puikios naujienos, tačiau kai kurios organizacijos nori eiti dar toliau. Nacionalinės atsinaujinančios energijos laboratorijos vadovaujama tyrimų grupė stengiasi perdirbti PV plokštes, kad būtų išgaunami labai gryni metalai ir mineralai. Jie tikisi, kad tai padarys PV plokščių perdirbimą tikrai ekonomiškai perspektyviu ir kuo ekologiškesniu.
„Mes tai įvardijame kaip didelės vertės integruotą perdirbimo sistemą“, - interviu „Grist“ paaiškino tyrimo vadovas Garvinas Heathas. „Didelė vertė reiškia, kad iš šių modulių norime susigrąžinti visas medžiagas, turinčias vertę. Integruotas reiškia perdirbimo procesą, kuris gali apimti visas šias medžiagas ir būti atliktas vienoje vietoje, nekeliaujant atliekoms nuo vieno perdirbėjo pas kitą.“
Kitas pavyzdys atkeliauja iš „We Recycle Solar“, įsikūrusios Kalifornijoje. Komanda sukūrė specialią techniką, kaip iš saulės skydelių išgauti kuo daugiau vertingų medžiagų.
Nuo pat įkūrimo prieš penkerius metus, bendrovė jau perdirbo tūkstančius skydelių, paimtų iš namų, įmonių ir saulės jėgainių parkų. Kaip ir kitos perdirbimo įmonės, jos pirmiausia pašalina aliuminio rėmą, laidus ir kt.
Tada jie susmulkina likusią plokštės dalį ir atlieka specialų cheminį apdorojimą, elektrolizę ir vykdo kitus papildomus procesus. Šis apdorojimas leidžia įmonei atskirti metalus, silicį ir stiklą, kad ateityje juos vėl būtų galima panaudoti gamyboje.
Šis procesas labai sumažina galutinių panaudotų PV elementų atliekų kiekį ir tuo pačiu žymiai sumažina sąvartynų poreikį.
Kita įmonė, „Echo Environmental“, taiko tą patį pradinį panaudotų saulės skydelių apdorojimą. Tačiau, skirtingai nei kitos įmonės, likusias plokščių dalis jie apdirba daugybe frezavimo procesų.
Taip atskiriama švari stiklo dalis, kurią vėliau galima parduoti stiklo pluošto izoliacijai arba atspindintiems dažams. Likusi plokštės dalis (silicis ir kt.) sumaišoma su kitomis susmulkintomis detalėmis ir siunčiama lydymui.
Dar viena bendrovė, Australijoje įsikūrusi „Lotus Energy“, sukūrė beveik 100 procentų senų saulės skydelių perdirbimo metodą. Be to, šis procesas nenaudoja jokių cheminių medžiagų.
Proceso metu galima išgauti aukštos kokybės aliuminį, aukštos kokybės silicio dioksidą, varį, PVC ir sidabrą.
Ar gali senos saulės panelės būti iš naujo panaudotos ar perparduotos?
Kitas metodas, sprendžiant montuojamų PV plokščių atliekų problemą, yra rasti būdą, kaip senas plokštes panaudoti, o ne perdirbti ar išmesti. Kadangi senos plokštės, greičiausiai, yra vertingesnės tokios, kokios yra, o ne kaip sudedamosios dalys, tai gali būti labai daug žadanti pastanga.
Pvz., iš stogo ar saulės elektrinių išimtos plokštės gali būti skirtos naudoti įkrauti elektriniams dviračiams. Kitos iniciatyvos apima senų, bet puikiai veikiančių PV plokščių pakartotinį sertifikavimą ir perpardavimą.
Tačiau ši praktika turėtų būti su įspėjimu. Panašiai kaip ir perpardavėjų rinka, siunčianti naudotus mobiliuosius telefonus į besivystančias šalis, kai kuriose šalyse taikomi labai prasti elektroninių atliekų reglamentai arba jie išvis neegzistuoja. Tai gali reikšti, kad seni saulės skydeliai vėliau vis tiek bus išmesti. Skirtumas tik tas, kad tai bus padaryta laikantis ne tokių griežtų aplinkosaugos apribojimų.
Tai būtų tik problemos eksportas, o ne jos sprendimas.
Kita sudėtinga problema, susijusi su senų plokščių perpardavimu, vėlgi yra finansinė. Naujų plokščių kaina per daugelį metų smarkiai nukrito, o tai labai sumažino galimą naudotų PV plokščių rinkos pelną ir komercinį patrauklumą apskritai tuo užsiimti.
JAV Energetikos informacijos administracijos duomenimis, vidutinė 2019 m. PV modulių (paskutinių metų, kurių duomenys yra prieinami) kaina buvo 41 centas už vatą elektros energijos, pagamintos esant maksimaliam našumui. Prieš dešimtmetį vidurkis buvo 2,79 USD už didžiausią vato rodiklį.
Tačiau naujausios rinkoje esančios panelės yra efektyvesnės nei tos, kurios buvo įrengtos prieš daugiau nei dešimtmetį. Jei naujos panelės kaina nėra daug didesnė, o jos efektyvumas yra žymiai didesnis, vartotojai labiau linkę šiek tiek sumokėti daugiau pinigų, kad gautų naują produktą. Galų gale, vienas iš svarbiausių bet kokios investicijos veiksnių yra jos atsipirkimo laikotarpis.
Dar viena problema yra finansinės paskatos, kurios paprastai atsiranda perkant ir montuojant naujas paneles. Dažnai egzistuoja vyriausybės mokesčių lengvatos, padedančios sutaupyti įsigyjant naujausią technologiją. Pavyzdžiui, JAV šiuo metu federalinės vyriausybės taikoma politika leidžia sumažinti naujų PV skydelių instaliacijos kainą net 26 proc.
Tačiau ši politika paprastai netaikoma senesnėms, naudotiems saulės skydeliams.
Ką galima padaryti, norint išspręsti artėjančią saulės skydelių atliekų problemą?
Nors pranešimai apie artėjančią saulės energetikos atliekų „krizę“ kelia nerimą, jau kuriamos strategijos, kaip su ja susidoroti.
Nuo būdų, kaip 100 procentų perdirbti senus skydelius iki galimo pakartotinio panaudojimo ar perpardavimo. Vienintelė tikroji problema bus vaizduotė ir valia.
Geriausias būdas būtų senesnius tačiau ir vis dar efektyvius saulės skydelius sumontuoti kitose vietose, kur jos dar galės ilgai dirbti. Juk šių skydelių gamybai aplinkos išlaidos jau buvo išleistos.
Taip pat gali būti taikomos paskatos senų skydelių pakartotiniam panaudojimui - garantijos, sertifikavimas ir kt. Tik tada bus galima sukurti sveiką rinką.
Iki tol vyriausybės greičiausiai toliau rengs teisės aktus, įpareigojančius visiškai perdirbti senus skydelius, o ne mesti juos į sąvartyną. Kol perdirbimas bus pelningas, tai padės žymiai sumažinti žaliavų gavybos ir perdirbimo aplinkosaugos išlaidas.
Kasdien mokslininkai sugalvoja naujų būdų, kaip tvarkytis su saulės skydelių atliekų problema. Tad bus įdomu pamatyti, kurie naujoviški būdai prigis.
