Simonas Pukinskis – lietuvis, neseniai grįžęs iš Analoginio astronautų treniruočių centro (AATC) Krokuvoje, Lenkijoje, kur dalyvavo EMMPOL kampanijos (Euro Moon Mars POLand) misijoje „Yurija“. Jis tikino tapęs jauniausiu AATC lietuviu, dalyvavusiu analoginėje misijoje ir taip įsirašiusiu į Lietuvos kosmoso istoriją. Jaunasis mokslininkas turi užsibrėžęs konkretų tikslą – vieną dieną tapti Europos kosmoso agentūros astronautu ir dalyvauti tikrose kosmoso misijose.
Simonas Pukinskis su komanda misijoje „Yurija“ / Asmeninio archyvo nuotr.
Teko gyventi lyg Mėnulio bazėje
Kaip LRT.lt pasakojo pašnekovas, analoginė misija yra tam tikra simuliacija, kurioje sukuriamos atšiaurios kosmoso sąlygos. Pats analoginis astronautas specializuojasi konkrečioje srityje kaip mokslininkas, inžinierius ar medicinos profesionalas.
„Analoginė misija priklauso nuo vietos ir laiko, bet dažniausiai visos jos atliekamos Žemėje. Kai kurios misijos pritaikomos Marso simuliacijai, kitos – Mėnulio, dalis – tiesiog kosminiam skrydžiui arba Tarptautinei kosminei stočiai (TKS). Jų yra gana daug.
Mano misija buvo orientuota į Mėnulio bazę, bet kartu turėjome tokių treniruočių, lyg būtume TKS. Neturėjome dušo, vietoje to naudojome drėgnas servetėles“, – pasakojo S. Pukinskis.
Simonas Pukinskis su komanda misijoje „Yurija“ / Asmeninio archyvo nuotr.
Misija, kurioje dalyvavo lietuvis, truko savaitę, tačiau dažniausiai tokio tipo misijos trunka dvi savaites. Kai kurios misijos, kaip kad Marso analoginė misija Havajuose, pasak inžinieriaus, trunka net apie 6 mėnesius.
„Mūsų misija buvo visiškai uždara, mes negalėjome išeiti. Suleido į vieną patalpą, padarytą kaip Mėnulio modulyje. Ten buvo tik 58 kvadratiniai metrai, kur laiką leido 6 žmonės. Toje patalpoje buvo dušo kambarys, tualetas, maža sporto salė su bėgimo takeliu ir dviračiu, laboratorija, bendroji patalpa, virtuvė, susisiekimo vieta ir miegamasis. Bet vietos, manau, užtenka 6 žmonėms, patys astronautai TKS gyvena dar labiau susispaudę. Nesiskundžiu“, – dėstė mokslininkas.
Anot jo, prasidėjus misijai, astronautai gavo bendrą projektą, vykdydami jį tyrė privatumą kosmose. Taip pat kiekvienas dalyvis turėjo ir savo individualią užduotį, orientuotą į savo pasirinktą specialybę. Pavyzdžiui, merginos augino augalus skirtingomis gravitacinėmis sąlygomis, pats S. Pukinskis darbavosi medicinos srityje – analizavo miegą mikrogravitacijoje ir kaip tai veikia organizmą.
6–7 sveikatos patikros per dieną
Astronautai turėjo auginti ir tarakonus. „Iš šių tarakonų buvo keletas patinėlių ir patelių. Jų paskirtis ir ateitis kosmose bei analoginėse misijose yra suteikti tarakonų pieno, kuris yra labai maistingas, jį išskiria patelės, kai yra nėščios. Tai gali būti ateities sprendimas ilgųjų trukmių kosminėms misijoms, nes, pagal šių dienų tyrimus, tarakonų kolonija gali būti veisiama kosmoso sąlygomis ir tai galėtų būti vienas iš maisto šaltinių“, – teigė S. Pukinskis.
Dienotvarkė misijoje buvo gana įtempta. Ryte po pusryčių analoginiai astronautai dirba prie savo pagrindinio projekto, o antroje dienos pusėje – individualiai. Per visą misiją, kaip pabrėžė mokslininkas, dalyviai būna labai užimti. Astronautams taip pat tekdavo apie 6–7 kartus per dieną atlikti medicininę patikrą.
„Rytais darydavome seilių mėginius dėl kortizolio lygio, tikrindavome savo šlapimą, svorį, širdies pulsą, kraujo spaudimą, nuotaikų kaitą, kalorijas, svorį, kūno masės indeksą, kaulų masę, subjektyvaus laiko suvokimo testus bei cirkadinių ritmų matavimus. Šie pasikartojantys matavimai buvo išskaidyti visoje dienotvarkėje, juos atlikdavo neurologė misijos kontrolės centre.
Registruodavome labai tiksliai savo miego kokybę, kiek vandens išgeria kiekvienas, kiek daug šlapinamės, sporto režimas taip pat griežtas, nes žymėjome visas savo sporto minutes ir pratimus“, – kalbėjo S. Pukinskis.
Asmeninio archyvo nuotr.
Griežta mityba ir prarasta laiko nuovoka
Iššūkiu tapo ir tai, kad nedidelėje patalpoje savaitę gyvenę astronautai beveik neturėjo privatumo, netrukus dingo ir bet koks supratimas apie išorėje esantį paros metą.
„Mes turėjome dviaukštes lovas, visi miegojome viename kambaryje ir neturėjome jokio privatumo. Tačiau kai užsidėjome užuolaidas, miego kokybė pakito. Mes turėjome specialias apyrankes ir stebėjome, kiek per naktį būna gilaus miego, pavyzdžiui. Kadangi buvome patalpinti į Mėnulio modulį, bent jau aš antrą dieną visiškai praradau laiko nuovoką, buvo labai sunku užmigti, kadangi Saulės nebuvo, visą laiką įjungta šviesa, ją mes patys visame modulyje galėdavome išjungti. Kita vertus, man sekėsi gana gerai, nes aš miegodavau po 6 valandas, kiti – po 4, ir taip visą savaitę. Jau penktą dieną jie atrodė kaip zombiai“, – įspūdžiais dalijosi lietuvis.
Astronautai kasdien atlikdavo subjektyvios laiko sampratos testą, iš jo paaiškėjo, kad jau antrą ar trečią misijos dieną visi buvo praradę laiko nuovoką. Įdomu tai, kad nors misija vyko Lenkijoje, laikas modulyje buvo iš pradžių persuktas į Jutos (JAV), todėl iš 22 valandos vakaro laikas buvo pakeistas į 6 valandą ryto, o vėliau laikas buvo pakeistas į Indijos. „Galiausiai nustoji žiūrėti į laikrodį ir pradedi sekti misijos laiką, nes kai atsikeli ryte, misijos laikas yra 0. Aš paskutinėmis misijos dienomis, kai eidavau sportuoti vakare, patikrindavau Lietuvos laiką ir būdavo 3 arba 4 ryto. Nors prieš tai pradėdavau sportuoti apie 7 valandą, tai mūsų dienotvarkė kažkaip pasislinko“, – dėstė mokslininkas ir pridūrė, kad visiems astronautams per misiją taip pat reikėdavo kasdien bent po valandą sportuoti.
Mityba taip pat buvo reguliuojama griežtai. Kaip pasakojo S. Pukinskis, teko laikytis sudaryto meniu ir jeigu kas suvalgydavo ką nors papildomai, reikėdavo tiksliai pažymėti suvartotas kalorijas, maisto tipą, valgymo laiką.
„Ilgą laiką prieš misiją mums nebuvo leidžiama vartoti kofeino, per pačią misiją nebuvo nieko, kas veiktų kaip kofeinas. Man pačiam tai nebuvo problema, nes aš neturiu jokių priklausomybių ir žalingų įpročių. Niekada nevartojau nei kavos, nei alkoholio, nei tabako gaminių. Be to, turiu aukščiausios klasės aviacijos medicinos pažymėjimą, patvirtinantį, kad esu visiškai sveikas ir galiu būti komercinių skrydžių pilotu“, – tvirtino lietuvis.
Astronautai per misiją buvo visiškai atskirti nuo išorinio pasaulio, modulyje turėjo sistemą, kuri į vidų pumpavo deguonį, o į išorę – anglies dioksidą. Pačioje patalpoje šių dujų prisikaupdavo labai daug, todėl S. Pukinskis teigė, kad pirmą kartą po misijos išėjus į lauką svaigo galva nuo didžiulio deguonies kiekio.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ketina tapti EKA astronautu
Pašnekovo teigimu, jis buvo pirmas lietuvis, patekęs į tokio tipo misiją. Jis pasakojo visada buvęs labai aktyvus – Lietuvoje 10 metų lankė muzikos mokyklą, 5 metus skyrė plaukimo treniruotėms, 6–7 metus – skautų veiklai. „Visa tai susidėjo į mano asmenybę. Tapau labai reiklus viskam, 12 metų pasakiau, kad noriu būti astronautu, iš manęs pasijuokė, kad tai labai tolima ir nepasiekiama, bet dar 11 klasėje peržiūrėjau Christopherio Nolano filmą „Tarp žvaigždžių“ (angl. „Interstellar“), pamačiau, kad jis studijavo Londono universiteto koledže (UCL), pagalvojau, kad irgi noriu čia patekti.
Nusprendžiau, jog noriu pabandyti, todėl pasirinkau aviaciją. Iš pradžių labai žavėjo pilotavimas, lėktuvai, todėl Bristolyje pabaigiau aviacijos inžineriją ir pilotavimą. Turėjau praktikos farmacinėse kompanijose, galiausiai grįžau į Lietuvą išsilaikyti skraidymo licencijos. Dar nepabaigiau, esu tik įpusėjęs, tai po magistrantūros grįšiu baigti. Kai baigiau Bristolio universitetą, daug dėstytojų sakė, kad turiu daug perspektyvų ir turėčiau pabandyti kur nors aukščiau, tad įstojau į kelis universitetus, galiausiai pasirinkau UCL, nes tai vienas pirmaujančių Europos universitetų, o patekti į jį – nelengva“, – LRT.lt pasakojo S. Pukinskis. Pasak jo, stojant į aukšto lygio universitetus, daug reikšmės turi ne tik gerais balais išlaikyti egzaminai, bet ir užklasinė veikla.
Lietuvis atskleidė šiais metais pateikęs paraišką tapti astronautu ir Europos kosmoso agentūroje, tačiau tikino nuo pat pradžių žinojęs, kad patekti nepavyks.
„Ten turi turėti magistro laipsnį, aš studijuoti dar tik buvau pradėjęs. Reikia turėti patirties dirbant pavojingose aplinkose, kaip, pavyzdžiui, Antarktida ar naftos platformos. Apskritai, astronautai turi turėti labai daug patirties, dažniausiai jie yra nuo 40 iki 55 metų amžiaus, reikalingas didelis žinių bagažas. Kai pateikiau paraišką, žinojau, kad nepateksiu, tačiau įsirašysiu savo vardą ten. Dabar kaip tik atsirado kitų pozicijų EKA, ten irgi pateiksiu paraiškas“, – kalbėjo S. Pukinskis.
Jis patikino, kad dar turi nemažai laiko iki kito astronautų kvietimo – apie 10 metų, tačiau žino, ką per tą laiką turi padaryti.
„Nėra nurodyta, ką reikia padaryti, kad taptum astronautu, tačiau žinau, kad gausiu pilotavimo ir nardymo licenciją, jau planuoju doktorantūros studijas. Mane kuruojantis dėstytojas pats dirbo NASA. Šuolio su parašiutu licenciją taip pat išsilaikysiu, noriu pagerinti rusų kalbos žinias, manau, kad reikia pramokti kinų kalbą. Kelią kaip ir žinau, tik reikia labai daug dirbti“, – pabrėžė lietuvis.