Kai 2015 m. pro Plutoną praskrido NASA kosminis zondas „New Horizons“, beveik visos sudėtingo nykštukinės planetos paviršiaus nuotraukos buvo iš Saulės apšviestos pusės. Kitą nykštukinės planetos pusrutulį gaubė tamsa. Dalis jo, pavyzdžiui, teritorija netoli pietinio ašigalio, Saulės nematė ištisus dešimtmečius.
Kai 2015 m. pro Plutoną praskrido NASA kosminis zondas „New Horizons“, beveik visos sudėtingo nykštukinės planetos paviršiaus nuotraukos buvo iš Saulės apšviestos pusės. Kitą nykštukinės planetos pusrutulį gaubė tamsa. Dalis jo, pavyzdžiui, teritorija netoli pietinio ašigalio, Saulės nematė ištisus dešimtmečius.
SWRI, JHUAPL, NASA / Plutono tamsioji pusė: matosi miglotos azoto atmosferos detalės
Tamsioji Plutono pusė
Dabar misijos mokslininkai pagaliau užfiksavo tamsiąją nykštukinės planetos pusę. Tyrėjai „Planetary Science Journal“ žurnale aprašė fotografavimo procesą ir tai, ką jis jiems pasako apie Plutono azoto ciklo įtaką atmosferai.
Prieš „New Horizons“ praskrendant pro Plutoną, komanda įtarė, kad didžiausias nykštukinės planetos mėnulis Charonas gali atspindėti pakankamai šviesos, kad apšviestų tolimojo pasaulio paviršių.
Iš pradžių nuotraukose matėsi tik Saulės šviesos žiedas, prasiskverbiantis pro miglotą Plutono atmosferą. „Toje šviesoje labai sunku ką nors įžiūrėti“, – „Science News“ sakė planetų mokslininkas Johnas Spenceris iš Pietvakarių tyrimų instituto Boulderyje, Kolorado valstijoje. „Tai panašu į bandymą perskaityti gatvės ženklą, kai važiuojate link besileidžiančios saulės ir jūsų priekinis stiklas purvinas.“
J. Spenceris ir jo kolegos ėmėsi keleto veiksmų, kad iš akinančios šviesos būtų galima ištraukti Plutono tamsiosios pusės detales. Pirmiausia komanda nurodė erdvėlaiviui padaryti 360 trumpų apšviestos nykštukinės planetos nuotraukų. Kiekviena jų truko apie 0,4 sekundės, kad vaizdai nebūtų per daug apšviesti. Komanda taip pat padarė momentines Saulės nuotraukas be Plutono kadre, kad vėliau būtų galima atimti Saulę, rašoma „Science News“.
Todas Laueris iš Nacionalinės optinės astronomijos observatorijos Tuksone, Arizonos valstijoje, bandė apdoroti vaizdus, kai 2016 m. gavo duomenis. Tuo metu kiti „New Horizons“ duomenys dar buvo švieži ir užėmė didžiąją dalį jo dėmesio, todėl jis neturėjo laiko imtis tokio sudėtingo projekto.
2019 m. jis pabandė dar kartą. Kadangi kosminis aparatas, darydamas nuotraukas, judėjo, kiekviena nuotrauka buvo šiek tiek išskydusi arba neryški. Mokslininkas parašė kompiuterinį kodą, kad pašalintų šį neryškumą iš kiekvieno atskiro kadro. Tada jis sudėjo kiekviename iš tų šimtų vaizdų atsispindėjusią Charono šviesą, kad gautų vieną vaizdą.
Atmosfera ir šaltis
Šis vaizdas gali padėti mokslininkams suprasti, kaip keičiasi šalta azoto atmosfera Plutone per dešimtmečius trunkančius metų laikus.
Plutono atmosfera priklauso nuo to, kiek azoto yra dujinėje fazėje ore ir kiek jo yra užšaldyta paviršiuje. Kuo daugiau azoto ledo išgaruoja, tuo tirštesnė tampa atmosfera. Jei per daug azoto sušals prie paviršiaus, atmosfera gali visai suirti.
Kai ten buvo „New Horizons“, Plutono pietinis ašigalis atrodė tamsesnis nei šiaurinis. Tai rodo, kad ten nebuvo daug šviežio azoto įšalo, sušalusio iš atmosferos, nors artėjo žiema.
NOIRLAB, SWRI, JHUAPL, NASA/Apšviestos tamsiosios Plutono pusės vaizdas, kai 2015 m. erdvėlaivis nutolo nuo nykštukinės planetos. Kai kurias šviesias ir tamsias dėmes apšvietė blausi Plutono mėnulio Charono šviesa.
„Ankstesnė vasara baigėsi prieš kelis dešimtmečius, bet Plutonas atvėsta gana lėtai“, – „Science News“ sakė J. Spenseris. „Galbūt jis vis dar toks šiltas, [kad] šaltis ten negali kondensuotis, ir tai neleidžia atmosferai suirti“.
Nuotraukos viduryje buvo ryški dėmė, kuri galėtų būti šviežio ledo telkinys. Ledai gali vis dar judėti nuo šiaurės ašigalio į pietų ašigalį, nes Plutonas vis giliau įžengia į žiemos laikotarpį.
