Kirmgraužos teorija sako, kad Visatoje galėtų būti tunelis, arba, kitaip tariant, trumpesnis kelias, kuriuo galima keliauti per erdvę ir laiką. Nors tai skamba kaip pasiskolinta iš mokslinės fantastikos filmo scenarijaus, iš tiesų mokslininkai iki šiol visiškai rimtai svarsto, kad tokia struktūra galėtų egzistuoti.
Įsivaizduokite, kad mūsų galaktikos centre, ten, kur įsitaisiusi supermasyvi juodoji skylė, galėtų būti kosminė stotis, galinti nugabenti ne tik į kitą Visatos kampelį, bet ir į kitą laikmetį.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Kirmgraužos teorija sako, kad Visatoje galėtų būti tunelis, arba, kitaip tariant, trumpesnis kelias, kuriuo galima keliauti per erdvę ir laiką. Nors tai skamba kaip pasiskolinta iš mokslinės fantastikos filmo scenarijaus, iš tiesų mokslininkai iki šiol visiškai rimtai svarsto, kad tokia struktūra galėtų egzistuoti.
Pirmasis apie reiškinį, panašų į kirmgraužą, pradėjo kalbėti austrų fizikas Ludwigas Flammas 1916 metais. Analizuodamas reliatyvumo teoriją jis pristatė reiškinį, vadinamą baltąja skyle. Anot jo, įėjimai į juodąją ir baltąją skyles galėtų būti sujungti erdvės ir laiko kanalu.
Tačiau pačią kirmgraužą sugalvojo fizikai Albertas Einsteinas ir Nathanas Rosenas 1935 metais. Pasak „Scientific American“, jie studijavo keistas erdvės kišenes, iš kurių neįmanoma ištrūkti. Šios kišenės šiandien vadinamos juodosiomis skylėmis. Mokslininkai suko galvą ir kėlė klausimą, ką jos iš tikrųjų reiškia.
A. Einsteinas ir N. Rosenas atrado, kad bent jau teoriškai juodosios skylės paviršius gali būti tam tikras tiltu, sujungtu su kitu erdvės lopinėliu. Kelionė juo galėtų atrodyti taip, lyg patektumėte į vamzdį savo vonioje ir iš jo išlįstumėte visai kitoje vietoje.
Kaip rašo „Live Science“, teoriškai sukurti kirmgraužą yra nesudėtinga – tereikia pradėti nuo gravitacijos teorijos. Remiantis A. Einsteino bendrojo reliatyvumo teorija, gravitacija nusako santykį tarp materijos ir energijos, tarp erdvės ir laiko. Triukas yra toks: reikia surasti konfigūraciją tarp materijos ir energijos, kuri leistų suformuoti tunelį, kirmgraužų tyrimuose paprastai vadinamą „gerkle“, sujungiantį du tolimus erdvės taškus.
Šis tunelis gali būti kokio tik nori ilgio, tačiau įdomiausia tai, kad kuo jis yra trumpesnis nei normalus atstumas tarp dviejų taškų, tuo patogesniu kelio sutrumpinimu tampa kirmgrauža. Beje, kirmgraužos taip pat veikia ir kaip laiko mašinos – jos gali nukelti ir į ateitį, ir į dabartį, priklausomai nuo to, kaip yra sukonstruotos.
Nenuostabu, kad kirmgraužos ištisus dešimtmečius žavėjo mokslininkus. Tai būtų tiesiog fantastiška galimybė aplankyti kitas žvaigždes ir net galaktikas, surasti ateivių civilizacijas, apsilankyti praeityje arba nusikelti į ateitį – padaryti tai, kas žmonių fantaziją kurstė nuo senų senovės.
Tačiau kirmgraužos turi vieną didelę ydą – iš tikrųjų jomis keliauti neįmanoma. Remiantis reliatyvumo teorija, kirmgraužų įėjimai yra už įvykių horizonto. Tai reiškia, kad jeigu sugebėtumėte patekti į kirmgraužą, niekada negalėtumėte iš jos išeiti, o tikslas juk visai kitoks.
Kita problema yra ta, kad kirmgraužos yra siaubingai nestabilios. Tą akimirką, kai į tunelį patenka nors vienas fotonas arba šviesos dalelė, visa kirmgrauža subyra šviesai nespėjus iš jos ištrūkti.
A. Einsteino bendrojo reliatyvumo teorija matematiškai numato kirmgraužų egzistavimą, tačiau iki šiol nė viena kirmgrauža nebuvo rasta. Neigiamos masės kirmgrauža galėtų būti pastebėta pagal tai, kaip jos gravitacija paveikia pro šalį sklindančią šviesą.
Garsiojo fiziko sukurta teorija leidžia svarstyti, kad kirmgraužos įėjimas galėtų būti kiekvienoje juodojoje skylėje. Natūraliai juodosios skylės atsiranda iš mirštančių žvaigždžių, todėl nebūtinai gali sukurti kirmgraužą.
Vis dėlto fizikai nėra linkę taip lengvai atsisakyti Visatos tunelio idėjos ir galimybės juo keliauti po galaktikas ir laiką. Jie sukūrė ne vieną teoriją, kaip kirmgraužą būtų galima paversti tarpgalaktiniu metro, tačiau idėjos viena už kitą neįtikinamesnės.
Norint, kad kirmgrauža nesubyrėtų, jai reikalinga egzotiška medžiaga, dar vadinama fantomine energija, kuri veikia neigiamą gravitaciją. Visgi dauguma mokslininkų mano, kad fizikos dėsniai draudžia tokią medžiagą. Kai kurie fizikai sako, kad iš tikrųjų mėginant sukurti stabilią kirmgraužą reikia šiek tiek magijos.
Teoretikams, tikintiems magija, yra milijonai būdų, kaip sukurti kirmgraužą. Kaip „The New York Times“ sakė teorinės fizikos profesorius, Nobelio premijos laureatas Kipas Thorne`as, kadangi mes nieko nežinome apie medžiagas ir technologijas, prieinamas itin pažangiose civilizacijose, fizikai turi begalinę laisvę kurti keliauti tinkamų kirmgraužų modelius.
