NASA kosminis aparatas „Juno“ atskleidžė didžiulę Jupiterio Didžiosios raudonosios dėmės struktūrą – milžinišką audrą, kuri jau šimtmečius siaučia didžiausioje Saulės sistemos planetoje. Porą kartų praskrisdamas virš žiedinės audros, „Juno“ padėjo mokslininkams patvirtinti, kad dėmė egzistuoja ne tik viršutiniame planetos paviršiuje, bet tęsiasi ir šimtus kilometrų į pačią planetą.
NASA kosminis aparatas „Juno“ atskleidžė didžiulę Jupiterio Didžiosios raudonosios dėmės struktūrą – milžinišką audrą, kuri jau šimtmečius siaučia didžiausioje Saulės sistemos planetoje. Porą kartų praskrisdamas virš žiedinės audros, „Juno“ padėjo mokslininkams patvirtinti, kad dėmė egzistuoja ne tik viršutiniame planetos paviršiuje, bet tęsiasi ir šimtus kilometrų į pačią planetą.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Įspūdingas atstumas
Jau seniai žinojome, kokia didelė yra Didžioji raudonoji dėmė. Audros skersmuo yra daugiau nei 16 000 kilometrų pločio, o tai reiškia, kad mūsų planeta Žemė galėtų visiškai tilpti laukinės audros viduje. Tačiau mokslininkai niekada iki galo nesuprato, kokio gylio yra Didžioji raudonoji dėmė. Ar tai buvo tik paviršiaus lygio reiškinys, ar jis siekė Jupiterio gilumą?
Dabar, dėka dviejų „Juno“ mokslinių prietaisų, planetų tyrėjai nustatė dėmės mastą. Remiantis žurnale „Science“ paskelbtais tyrimais, audros gylis yra nuo 300 iki 500 kilometrų.
Palyginti su Didžiosios raudonosios dėmės pločiu, tai gali atrodyti nedaug, tačiau dėl tokio gylio tai vis tiek yra labai grėsmingas meteorologinis reiškinys.
Iki šio dešimtmečio geriausias būdas ką nors ištirti Jupiteryje buvo žvelgti į jį iš toli. Mokslininkai, norėdami ištirti Didžiąją raudonąją dėmę, galėjo naudotis aplink Žemę skriejančiu NASA kosminiu teleskopu „Hubble“ arba kitais antžeminiais teleskopais. Šie prietaisai padėjo nustatyti audros plotį, tačiau mokslininkai galėjo tik spėlioti apie bendrą dėmės struktūrą.
„Kai kurie iš jų spėliojo, kad ji bus labai, labai sekli, pavyzdžiui, kalbame apie dešimtis kilometrų“, – „The Verge“ pasakojo NASA Reaktyvinių variklių laboratorijos „Juno“ mokslinės grupės mokslininkė Marzia Parisi.
Gravitacinis laukas
2011 m. NASA paleido kosminį aparatą „Juno“ – zondą, skirtą priartėti prie Jupiterio arčiau nei bet kuris ankstesnis kosminis aparatas. Penkerius metus „Juno“ keliavo giliuoju kosmosu, o 2016 m. aparatas buvo įvestas į labai plačią orbitą aplink Jupiterį, kuria “Juno„ kas 53 dienas priartės prie planetos, rašoma „The Verge“. Per šiuos artimus praskriejimus, arba periodus, „Juno“ surinko didžiąją dalį duomenų apie Jupiterį ir tai, kas gali slypėti dujinio milžino viduje.
Bene įdomiausia „Juno“ misijos dalis yra ta, kad erdvėlaivis pirmasis praskriejo pro Jupiterio ašigalius – iki misijos pradžios niekada nematytas planetos sritis. Tačiau 2019 m. „Juno“ atliko nedidelį nukreipimą. Mokslininkai perorientavo erdvėlaivį taip, kad jis du kartus praskristų pro Didžiąją raudonąją dėmę ir geriau suprastų, kas vyksta po audra.
Šių praėjimų metu „Juno“ išmatavo dėmės gravitacinį lauką, bandydamas išsiaiškinti, kaip giliai tęsiasi audra. Didžioji raudonoji dėmė yra tokia didelė, kad kosminis aparatas „Juno“ iš tikrųjų gali pajusti nedidelius audros sukeltus gravitacijos svyravimus.
Galiausiai gravitacinis signalas parodė, kad audra nesiekia daugiau kaip 500 km gylio. Tada mokslininkai šią informaciją sujungė su ankstesniais mikrobangų matavimais, kuriuos „Juno“ atliko 2017 m., ir nustatė, kad audra tęsiasi bent 300 kilometrų gylyje. Šie matavimai nustatė gana gerą didžiausią ir mažiausią audros gylio ribą.
