Inžinerinės informatikos doktorantą Liną Aidoką robotika sužavėjo dar vaikystėje. Pradėjęs domėtis sudėtingesniais robotais – humanoidais, Linas nusprendė apsilankyti garsaus kūrėjo ir menininko Hiroši Ishiguro laboratorijoje, kur kuriami vieni pažangiausių robotų pasaulyje. Šiandien Linas tiesiogiai prisideda prie robotikos plėtros Lietuvoje, dirba dirbtinio intelekto laboratorijoje ir kuria robotus, šnekančius lietuviškai.
Inžinerinės informatikos doktorantą Liną Aidoką robotika sužavėjo dar vaikystėje. Pradėjęs domėtis sudėtingesniais robotais – humanoidais, Linas nusprendė apsilankyti garsaus kūrėjo ir menininko Hiroši Ishiguro laboratorijoje, kur kuriami vieni pažangiausių robotų pasaulyje. Laboratorijoje Linas jau apsilankė keturis kartus ir yra gerai susipažinęs ne tik su Japonijos technologine pažanga, bet ir su šalies kultūra, kalba. Šiandien Linas tiesiogiai prisideda prie robotikos plėtros Lietuvoje, dirba dirbtinio intelekto laboratorijoje ir kuria robotus, šnekančius lietuviškai.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
– Kokia veikla dabar užsiimate? Ar šiuo metu kuriate robotus?
– Neseniai užbaigėme projektą „Liepa-2“. Viena iš projekto dalių yra roboto valdytuvas – lietuvių kalba valdomas robotas. Pats robotas šneka lietuviškai ir moko vaikus ar kitus besidominčius žmones kelių eismo taisyklių 45 minučių trukmės pamokoje.
Dabar darbuojuosi Vilniaus universitete neseniai įkurtoje dirbtinio intelekto laboratorijoje. Kuriame naujus robotus ir mėginsime užsiimti su dirbtiniu intelektu ir lietuvių kalba susijusia moksline veikla. Taip pat testuoju įvairiausius roboto asistento prototipus, kuriu jam programinę įrangą, planuoju, kokią elektroniką bus galima naudoti robotui, o prototipus spausdiname 3D spausdintuvu.
– Kuo šis robotas asistentas pagelbės?
– Užsienio šalyse kuo toliau, tuo labiau populiarėja kombinuotos technologijos. Dabar egzistuojančius kalba valdomus asistentus, tokius kaip „Google asistentas“, „Alexa“, „Siri“, galima pavadinti neįkūnytais daiktais. Su jais labai greit atsibosta bendrauti ir tas bendravimas vyksta tarsi tardymo principu: griežtai paklausi arba duodi griežtą komandą, asistentas ją įvykdo ir viskas. Žmonėms tai nepatinka, jiems smagiau bendrauti su kažkuo žmogišku ir gražiu. Dėl to atsiranda robotų, kurie patrauklūs, ypač vaikams ir senoliams. Užsienio šalyse tokio tipo robotai sėkmingai pritampa, jie gali būti judantys arba, pavyzdžiui, roboto veidas gali būti tiesiog projektuojamas projektoriaus, kaip daro norvegai. Su robotu bendraujant balsu galima paprašyti ar liepti ką nors atlikti, sužinoti, pasakyti. Taip pat įdiegta bendravimo funkcija.
Japonijoje populiarus asistentas, kuris gali jus nufotografuoti arba tekstą diktuojant balsu parašyti žinutę už jus. Robotas turi apie 50 skirtingų komandų, pradedant oru, naujienomis ir baigiant greitosios pagalbos iškvietimu. Be to, primena ir kada vaistus išgerti, nes žmonės ne visada prisimena. Kai kurie žmonės su tokiais robotais bendrauja apie 50 kartų per dieną.
– Turbūt su jais galima bendrauti laisvesne forma nei su jūsų minėtais įprastais asistentais „Siri“, „Alexa“? Ar jie labiau pažengę?
– Taip. Net ir H. Ishiguro robotai yra apmokyti dirbtinio intelekto ir naudojo „Twitter“ įrašus ir temų, kuriomis jie gali kalbėti, yra virš 3 milijonų. Pats robotas išmoko, kokios tos temos, kaip formuoti klausimus, kaip spėlioti, ko žmogus jo gali paklausti, už ko galima užsikabinti, kad tą pokalbį pavyktų natūraliai tęsti. Kadangi naudojama debesų technologija, labai nesudėtinga gauti tam tikrą dalį informacijos ir pritaikyti tokio tipo robotams.
– Kokį įspūdį padarė apsilankymas Hiroši Ishiguro laboratorijoje? Kas labiausiai iš apsilankymo ten įsiminė?
– Laboratorijoje lankiausi jau keturis kartus. Visuomet stebina joje palaikoma ideali švara, patalpų dydis ir labai didelis dirbančių žmonių skaičius. Einant koridoriumi galima pastebėti, kaip viename kambarėlyje sėdi 10 programuotojų, kitame 5 žmonės prižiūri robotus, dar 10 dirba prie smegenų bangomis valdomų įrenginių. Daugiausia dirba japonai, bet yra darbuotojų ir iš JAV, Kinijos, kitų šalių. Labai stebina, kiek toli viskas išvystyta, tiek robotai, tiek pačios patalpos.
– O kodėl švara yra taip akcentuojama? Ar tai labiau pačių japonų bruožas?
– Sakyčiau, kad būtent japonai patys akcentuoja švarą, nes jie išsiskiria tvarkingumu ir švara. Miestai šiuo aspektu beveik idealūs, netgi traukiniai blizgantys, juos nuolatos plauna, tvarko, šluoja.
– Tikriausiai robotai taip pat prisideda prie švaros palaikymo?
– Taip, būtent tai ir yra pagrindinė paskirtis didelės dalies naujai kuriamų robotų. Čia daugiausia galima rasti įmonės „Softbank Robotics“ robotų. Tai didžiulė korporacija Japonijoje, nuolatos pastebima naujienose Japonijoje. Būtent šios įmonės skyrius koncentruojasi į robotus valytojus. Valymo darbas yra nuobodus ir rutininis, todėl dabar jį puikiausiai gali atlikti robotai, kurie padeda ir dezifenkuoti įvairius paviršius.
– Jeigu kalbame apie robotus, kas jus žavi – žmonių gebėjimas sukurti į save panašius daiktus, įvairiausių technologijų panaudojimas, pačių robotų pažanga ir gebėjimai ar dar kas nors?
– Turbūt labiau stebina žmonės, kadangi žmonės iš pirmo žvilgsnio neatrodo tokie sudėtingi. Kai kuriame robotą humanoidą, iš esmės kuriame realaus žmogaus kopiją. Pradėjęs konstruoti robotus ir į visa tai gilindamasis, imu vis daugiau suprasti apie žmogų arba kiek daug nemoku ir nežinau. Prasideda matematiniai skaičiavimai, nes reikia apskaičiuoti, kaip kiekvienas variklis ar mechanizmas, imituojantis sąnarį, turi pasisukti, kad robotas sugebėtų paeiti, tiksliai padėtų žingsnį ant stalo, laiptų ir nelygių paviršių su akmenukais ar žvyru. Įdomu tai, kad bėgdamas žmogus nuolat yra nestabilios būsenos. Jei bet kuriuo metu sustingtų, jis pargriūtų, susilaužytų koją ir panašiai. Čia iškyla klausimas, kaip matematiškai suprogramuoti robotą, kad jis, pavyzdžiui, bėgdamas išliktų stabilus.
Taip pat reikia atsižvelgti į mūsų kūno kalbą, liežuvio raumenų ir kaklo judesius bendraujant. H. Ishiguro laboratorijoje labai akcentuojami ir kultūriniai aspektai. Pavyzdžiui, Japonijoje svarbu linkčioti ir sakyti „taip, taip“ sakinio gale. Europoje viskas yra kitaip ir skiriasi pačios kalbos struktūra.
Jeigu kalbame apie humanoidus, kurie valdomi mintimis, jau reikia gilintis į paties žmogaus smegenis, o ten signalų yra begalės. Matuojame šimtais skirtingų jutiklių, matome šimtus signalų ir bandome aiškintis, kuris signalas ką reiškia. Kuo toliau taip giliniesi, tuo labiau supranti, koks žmogus yra sudėtingas ir kaip sudėtinga jį atkartoti.
Kai humanoidai naudojami pagelbėti žmonėms, pavyzdžiui, prekybos centruose, tuomet atsiranda dar ir socialinių aspektų. Robotas ne tik turi judėti ir atrodyti kaip žmogus, bet ir bendrauti kaip žmogus. Juk žmonės nėra vienodi: vienam norisi bendrauti grubiau, kitam švelniau, kai kas gali roboto prisibijoti.
– Ar būtent tai H. Ishiguro turėjo omenyje sakydamas, kad humanoidai padeda pažinti žmogų? Iš pažiūros robotai atrodo tikrai sudėtingi, tačiau, palyginti su žmogumi, turbūt yra dar daug kur tobulėti?
– Tobulėti tikrai yra labai daug kur. Pats H. Ishiguro buvo paminėjęs, kad norėjo būti menininkas, autoportretų tapytojas. Na, bet Japonijoje būti menininku ir iš to pragyventi yra labai sudėtinga, dėl to jis pasirinko inžinerijos studijas, su idėja sukurti trimatį žmogaus paveikslą. Jo kuriami robotai nėra labai įspūdingo intelekto, egzistuoja ir labiau pažengusių robotų, tačiau robotų išvaizdos aspektu H. Ishiguro yra vienas iš pasaulio lyderių.
– Galbūt tai tam tikras kūrėjo saviraiškos būdas, kai koncentruojamasi ne tiek į roboto technologinį pažangumą, o į išvaizdą?
– Taip, tai yra grožio išraiška. Japonijos kultūroje grožis yra ypač svarbus. Jie sako, kad kiekvienas daiktas turi sielą ir ji turi būti graži.
– Dabar kuriamos įvairiausios robotų rūšys kaip realių žmonių kopijos – geminodai arba pačių mokslinkų fantazija sukurti į žmones panašūs robotai – oktanoidai. Kuri robotų rūšis jums įdomiausia ir labiausiai išsiskirianti?
– Labiausiai išsiskiria oktanoidai, bet jie man atrodo kraupoki. Jų išvaizda pernelyg tobula. Na, pavyzdžiui, būtų mergina ar vaikinas, kuris neturi nė vieno spuogo, veidas idealiai lygus, kūnas taip pat idealus, be jokių netobulumų. Tai man atrodo gana kraupokai. Jie yra pažangesni nei geminoidai, tačiau geminoidai man patinka labiausiai, kadangi turi mažų netobulumų. Nors nėra tokie tobuli, jie labai gražūs ir priimtini. Šalia jų būdamas niekada nesijaučiau kraupiai ar nepatogiai.
– Galbūt būtent tas jų netobulumas ir suteikia žmogiškumo aspektą?
– Taip, oktanoidai labiau sintetiniai, kaip naujas telefonas, vos tik nuėmus apsauginę plėvelę. Blizgantis, švarus, nė dulkelės. Į juos žiūriu įtartinai ir atsargiai, kadangi man jie pernelyg gražūs ir tobuli. Žmonių tokių nėra.
– Kokių naujų robotų rūšių galima tikėtis ateityje?
– Dabar labai smarkiai populiarėja vadinamieji egzoskeletai. Tai dideli, masyvūs robotai, kurių viduje būna žmogus ir robotą valdo iš vidaus. Atsiranda tam tikra egzoskeletų kovų banga, kai žmonių valdomi robotai kovoja vienas su kitu. Nors tai labai pavojinga, žmonėms tai labai patinka. Manau, ateityje tokių robotų turėtų daugėti. Žmogus bus uždaromas tam tikroje kapsulėje ir veiks kaip roboto smegenys.
Kitas robotų tipas, kuris turėtų atsirasti, tai robotai sargai. Dabartiniai robotai yra truputėlį pastumdėliai. Net ir Lietuvoje buvo tokių atvejų, kai robotas yra 1,5 metro aukščio ir atėję paaugliai jį stumdo, kilnoja, roboto nebijo. Jei robotas atliktų apsaugininko funkciją, jį būtų laisvai galima pastumti, o robotas sudužtų ir nebeveiktų. Įsivaizduoju, kad ateityje turėtų atsirasti už žmones didesnių grubių robotų humanoidų, kurie padėtų sutramdyti riaušes ir užtikrinti tvarką ten, kur to reikia. Nemanau, kad amžinai policininkai ir apsaugininkai norės rizikuoti gyvybe prieš labai agresyviai nusiteikusius žmones. Galbūt žmonių tokie robotai visiškai nepakeis, bet bus tikrai naudingi padėjėjai. JAV jau dabar bandoma vilkinius policijos šunis pakeisti robotizuotais šunimis, kurie galėtų sekti, filmuoti ir prižiūrėti bendrą tvarką.
– Kokį matote robotų vaidmenį ateities visuomenėje ir asmeniniame žmonių gyvenime?
– Ateityje robotų vis daugės ir jie atliks vis didesnį vaidmenį. Manau, tai bus naujoji komunikacijos medija. Tą patį sako ir H. Ishiguro. Prieš 20 metų į mobiliuosius telefonus buvo žiūrima gana skeptiškai, esą tai patogu, tačiau sunku naudoti. Dabar tą patį požiūrį pastebiu ir robotikoje – teigiama, kad robotai yra sudėtingi, brangūs. Aš manau, kad robotus visiškai ištobulinus su jais būtų galima laisvai komunikuoti ir jie galėtų būti mums naudingi padėjėjai.
Vis populiaresnė tampa robotų juodoji pusė, tai yra sekso pramonės robotai humanoidai. Jie beprotiškai populiarūs, gamintojai vos spėja kurti. Kinijoje, Japonijoje ir pačioje Europoje netgi yra robotinių viešnamių, o technologijos, diegiamos į tuos robotus, yra tikrai įspūdingos. Labai gaila, kad tokie protai yra panaudojami tokiems tikslams.
– Pagal ką vertinama, kiek humanoidas yra pažengęs dirbtinio intelekto aspektu? Ar atliekami kokie nors specialūs testai, ar užduodami specifiniai klausimai?
– Standartiškai naudojamas tiuringo testas. Žmogus sodinamas prieš kompiuterį ir bendraujama, tačiau žmogus nežino, kas sėdi kitoje pusėje, žmogus ar robotas. Jeigu iš dešimties žmonių keturis pavyksta įtikinti, kad jie susirašinėja su gyvu žmogumi, o ne su kompiuteriu, dirbtinis intelektas laikomas geru. Aišku, yra ir specializuotų testų, kadangi dirbtinių intelektų yra visokių. Kaip ir mūsų projekte „Liepa-2“ per dirbtinį intelektą ir neuroninius tinklus robotai apmokomi ir vėliau tikrinama, kokia yra atpažinimo kokybė. Pavyzdžiui, pasakome 10 tūkst. žodžių ir žiūrime, kiek iš tų žodžių robotas atpažino teisingai. Jeigu mažiau nei 70 proc., metame lauk ir kuriame naują, ką nors pakeičiame ir bandome sukurti geresnį.
Prancūzijoje yra populiarus žaidimas su lazdele ir ant virvutės pakabintu kamuoliuku. Tikslas yra užsimesti kamuoliuką ant lazdelės. Labai sudėtinga matematiškai apskaičiuoti, kaip reikia pasukti ranką, kaip tinkamai kamuoliuką užsimesti, veikia daug įvairiausių faktorių. Ši užduotis buvo duota dirbtiniu intelektu apmokytam robotui. Jis buvo paliktas per naktį mokytis, o ryte testuotojams sugrįžus jau mokėjo tobulai užsimesti kamuoliuką ant pagaliuko su savo turimais parametrais. Problema ta, kad nėra vieno ir to paties roboto. Kiekvienas turi skirtingą variklį, baterijas ir, nors tai atrodo kaip smulkmenos, šie maži niuansai yra labai svarbūs net ir tokiam paprastam žaidimui.
– Kai kurie robotai specialiai sukuriami be aiškių žmogiškų bruožų. Pavyzdžiui, sunku atpažinti jų amžių, lytį. Kodėl tai svarbu?
– Robotikoje svarbų vaidmenį vaidina sociologija ir žmonių psichologija. Vieniems labiau patinka šviesūs, kitiems tamsūs robotai, tretiems reikia, kad veidas būtų azijietiškas, dar vieniems – vaikiškas. Beveidžiai robotai, kurie turi žmogaus formą, daugiau skirti būtent psichologiniams tyrimams, kurie yra svarbūs robotams humanoidams. Turint robotą su aiškiomis kūno formomis, plaukais, akių spalva jį lengva suasmeninti ir nelieka vietos vaizduotei. Kartais šiuose abstrakčiuose robotuose yra įrengiami mobilieji telefonai ir netgi atlikti tyrimai, kad senoliams šiek tiek maloniau bendrauti telefonu tokiu būdu su anūkais. Kai jie žiūri į tą beveidį robotą, iš balso gali įsivaizduoti vaikų veidus. Sukuriama tam tikra iliuzija, kad savo artimą galima ne tik girdėti, bet ir įsivaizduoti, matyti.
– O ar pačių robotų testuose yra svarbu jų nesuasmeninimas?
– Taip, nesuasmeninimas svarbus ir patiems robotų testuotojams. Mokslininkai tyčia kuria tokius beveidžius robotus, kad būtų galima gilintis ir tyrinėti tai, kas vis dėlto yra žmogus. Ko galima atsisakyti, kad objektą laikytume žmogišku, ir kada pasiekiama kritinė riba, kurią peržengus žmogumi objekto laikyti nebegalime. Vaikai pradeda suasmeninti daiktus nuo 3 metų. Matydami tuos beveidžius robotus jiems jau gali priskirti tam tikrą asmenybę. Tai vadinama antropomorfizmu. Negyviems gamtos reiškiniams arba objektams suteikiame žmogiškų savybių. Robotikoje populiaru tyrinėti ir psichologinę žmonių pusę.
– Kaip vertinate žmonių susirūpinimą dėl ateities technologijų ir dirbtinio intelekto pažangos? Ar tai pagrįstas susirūpinimas, o gal tas nerimas atsiranda daugiau dėl žinių trūkumo?
– Iš dalies sutikčiau ir nesutikčiau. Robotai iš esmės yra kompiuteriai, o kompiuterius mes taip pat galime pakinkyti labai piktiems tikslams. Vis dėlto, skirtingai nei kompiuteriai, robotai gali būti daug pavojingesni, nes jie yra mobilūs, turi daug variklių ir dirbtinį intelektą. Pavyzdžiui, nemažai Japonijos bankuose statomų robotų turi labai pažangias veido atpažinimo technologijas ir gali būti panaudojami blogiems tikslams. Įsilaužus į robotą ir pastačius jį tam tikrais kampais galima šnipinėti PIN kodus, žmonių dokumentus, seifų kodus. Kai kurie robotai naudojami nelegalių prekių pardavimui. Robotus galima pritaikyti labai geriems darbams, tačiau besigilindamas į juos matau ir labai daug blogio.
– Jau dabar egzistuoja tarpusavyje bendraujančių robotų. Ar žmogus ateityje neliks už borto?
– Kad robotai tvarkytųsi ir mokytųsi savarankiškai, be žmonių, ir yra vienas iš kūrėjų tikslų. Šiuo metu, sakyčiau, nėra kuo rūpintis ar ko bijoti. Pavyzdžiui, Tokijo olimpinėms žaidynėms japonai sukūrė robotų, kurie turi centrinę bazę ir kartu su kitais robotais gali kalbėti skirtingomis kalbomis. Tam, kad žmones išmokytum visų tų kalbų, reikia daug laiko, pinigų, o pasibaigus žaidynėms tie žmonės greičiausiai liktų bedarbiais. Šiuo atveju sukuriamas vienas protingas robotas, prikuriama jo kopijų ir galiausiai visi robotai sujungiami į vieną tinklą. Tuomet tas vienas robotas apmoko visus. Kai reikia atlikti tam tikrą užduotį, pavyzdžiui, nuvežti žmogų iš vieno taško į kitą, bet vienas robotas negali to padaryti, užduotį jis pats perduoda kitam robotui. Tikslas ir yra, kad žmonių tame tinkle nebūtų, jie būtų tik kaip vartotojai.
– Yra besibaiminančiųjų, kad ateityje žmonėms neliks darbų, viską atliks robotai. Galbūt tiesiog atsiras papildomos veiklos ir darbų, kurie dar neegzistuoja?
– Darbų tikrai liks, tiesiog manau, kad jie sudėtingės ir bus mažiau nuobodūs, rutininiai ir besikartojantys. Būtent dėl to aš ir nesirūpinu, kad kas blogo nutiks ateityje, na, nebent bus kuriami skirtingi robotai naikinti, šaudyti ar sprogdinti. Reikia turėti omenyje, kad robotus reikia nuolatos prižiūrėti. Jie genda, juos reikia įkrauti, kažkas turi rašyti programas, kažkam apipylus limonadu ar ištepus šokoladu reikia nuvalyti. Iš kitos pusės, tai mane atlaisvina nuo nuobodžių, rutininių darbų.
– Kaip vertintumėte Lietuvos pažangą robotikos srityje, palyginti su pasauliniu mastu? Kaip ją būtų galima palyginti su Japonija?
– Lietuva, deja, atsilieka. Kiekvieną sykį nuvykus į Japoniją kelia nuostabą robotų plėtra. Pirmą sykį nuskridęs į Japoniją robotą humanoidą sutikau dar oro uoste dirbantį konsultantu. Jo buvo galima pasiklausti, kur reikėtų eiti norint pasiekti tam tikrą tašką. Kai lankiausi Japonijoje pastarąjį kartą, Tokijo metro stotyje susiradau dirbtinio intelekto pagrindu sukurtą milžinišką televizorių, su kuriuo galėjau didžiuliame šurmulyje šnekėtis ir klausinėti, kaip nuvykti iki kito miesto, į kurį traukinį lipti. Tai labai stebina, nes net ir mūsų pačių projekte, jei yra pašalinis triukšmas, robotui labai sudėtinga atpažinti kalbą. O štai Japonijoje, kur nuolatos groja muzika, kaukši aukštakulniai ir bėga skubantys japonai, pavyko susikalbėti puikiausiai, o pačiame ekrane viskas pateikiama aiškiai ir vaizdžiai. Kartais man sunku suprasti, kodėl tokių technologijų Lietuvoje mes neturime, kadangi jas įdiegti čia būtų daug greičiau, paprasčiau ir pigiau.
– Kaip manote, kokia priežastis tai lemia?
– Aš manau, viena iš priežasčių yra tai, kad Europoje daugiau akcentuojama funkcija nei išvaizda. Jeigu bandyti steigti šiuos dalykus čia, Lietuvoje, arba apskritai Europoje, tada daugeliui kyla klausimas: „O kas man iš to?“ Arba: „Kiek aš iš to uždirbsiu?“ Japonai investuoja dešimtis milijardų į robotikos inovacijas ir nuolatos tas investicijas didina. Jie tai mato kaip strateginę prekę ir, kadangi tai senstanti šalis, tikisi, kad robotika labai pagelbės jų gyvenimui.
– Ar lietuviai yra atviri ir pasiruošę priimti naujas technologijas?
– Lietuviai į technologijas žiūri gana atsargiai. Nors esame imlūs technologijoms, prie jų prisitaikome lėtai, vertiname, ar tikrai jos reikalingos, o tai labai sulėtina prisitaikymą. Japonai prisitaiko greitai ir technologijas priima labai teigiamai.
Tam, kad paruoštų robotus, dirba daug įvairiausių sričių žmonių. Norint kurti panašius lietuviškus robotus, mums reikėtų, kad prie jų dirbtų ir lietuvių dizaineriai, psichologai, ir kitų sričių specialistai, nes robotai, kurie labai patinka japonams, tikrai netinka lietuviams. Skiriasi tiek kultūra, tiek tradicijos, tiek vertybės.
