Skaičiuojama, kad tikimybė būti nutrenktam žaibo – 1 iš 300 tūkst. Atrodo, kad ne tokia ji ir didelė, tačiau žaibo išlydis kasmet pražudo maždaug 24 tūkst. žmonių. Įdomu tai, kad, nepaisant šių skaičių, tikimybė išgyventi – labai didelė, o dažnu atveju netgi nelieka jokių ilgalaikių pasekmių.
Skaičiuojama, kad tikimybė būti nutrenktam žaibo – 1 iš 300 tūkst. Atrodo, kad ne tokia ji ir didelė, tačiau žaibo išlydis kasmet pražudo maždaug 24 tūkst. žmonių. Įdomu tai, kad, nepaisant šių skaičių, tikimybė išgyventi – labai didelė, o dažnu atveju netgi nelieka jokių ilgalaikių pasekmių.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr
90 proc. žmonių žaibo smūgį išgyvena
Kaip teigė Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) mokslininkas, fizikos mokslų daktaras Sergejus Orlovas, apie 90 proc. žmonių žaibo smūgį išgyvena.
„Jeigu žmogus nėra ką tik išlipęs iš vandens, oda būna palyginti sausa. O žmogaus oda turi pakankamai didelę varžą. Todėl jeigu į žmogų pataiko žaibas, jis dažniausiai nuteka odos paviršiumi kaip laidininku į žemę. Atvejai, kai žmonės neišgyvena, sudaro apie 10 proc. Tačiau net ir tarp išgyvenusiųjų yra pakankamai aukštas procentas tų, kuriems nelieka jokių pasekmių“, – teigė mokslininkas.
Anot jo, rimtesnes traumas patiria maždaug 75 proc. žmonių. Dažniausiai tų traumų atsiranda dėl to, kad, žaibui pataikius į žmogų, įvyksta ne tik elektros išlydis, bet ir sprogimas. Tai būtent tas garsas, kurį girdime griaustinio metu. Beje, žaibą greičiau nei garsą pamatome todėl, kad jis keliauja šviesos greičiu – 300 tūkst. kilometrų per sekundę. Garsas ateina vėliau, nes jo greitis yra 340 metrų per sekundę.
Kai žaibo sprogimo epicentre atsiduria žmogus, pirmiausia pažeidžiamos jo ausys. „Žmonės dažniausiai patiria klausos sutrikimų, gali likti netgi kurti. Be to, oda neapsaugo tam tikrų mūsų kūno dalių, pavyzdžiui, akių, tai jos irgi gali būti pažeidžiamos. O kai įkaitinamas aplinkinis oras, gali atsirasti plaučių problemų. Kadangi mūsų nervų sistema veikia elektrocheminiu pagrindu, o žaibo išlydis yra elektrinis, labai dažnai atsiranda širdies, nervų sistemos problemų, sutrinka kvėpavimas, reikia žmogų gaivinti“, – tikino S. Orlovas.
Svarbu vengti aukštų vietų ir objektų
Įdomus pastebėjimas ir tai, kad į vyrus žaibas smogia keturis kartus dažniau nei į moteris. Pasak fiziko, taip galbūt yra dėl to, jog vyrai dažniau mėgsta atsidurti nesaugiose situacijose, o gal todėl, kad neretai būna aukštesni už moteris. Vis dėlto tvirto šio fenomeno paaiškinimo mokslininkai neturi.
S. Orlovas įvardijo, kad dažniausiai žaibas trenkia į aukščiausiai esantį objektą. Taigi, žaibuojant kvailiausia yra slėptis po kokiu nors aukštu objektu, pavyzdžiui, vienišu medžiu, stulpu, namu ir panašiai.
„Žaibas greičiausiai smogs į tą vietą, kuri yra aukščiausiai, tai ne veltui pas mus yra žaibolaidžiai iškeliami ant stogų – tai yra aukščiausia metalinė namo vieta. Saugiausia yra ieškoti kokios nors žemesnės vietos, vengti kalvų, metalinių daiktų šalia savęs ir slėptis namo viduje“, – LRT.lt teigė pašnekovas.
Pavyzdžiui, kilus audrai važiuoti dviračiu atvirame lauke būtų išties pavojingas sprendimas, nes tai yra vienas iškilęs objektas, negana to, dar ir metalinis. Tiesa, automobiliu važiuoti yra saugiau.
Gali sukelti nudegimus ir kaulų lūžius
Kaip LRT.lt teigė skubios medicinos pagalbos gydytojas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto doktorantas Paulius Uksas, Lietuvoje žmogų žaibas nutrenkia ypač retai. Gydytojas sakė paskutinį kartą su tokiu atveju susidūręs prieš kelerius metus. Vis dėlto jis atkreipė dėmesį, kad yra tam tikrų fizikinių skirtumų tarp žaibo sukeltos traumos ir įprastos elektros traumos.
„Žaibas yra tiesioginė elektros iškrova į žmogų, tokia galinga, kad dažniausiai ne tik sutrinka širdies ritmas, bet ir visiškai išjungiami tam tikri autoreguliacijos centrai. Sutrinka kvėpavimas ir sąmonė. Dažniausiai žmogui būklė pablogėja ne dėl paties širdies ritmo sutrikimo, o dėl to, kad ji visiškai sustoja, išnyksta kvėpavimas. Laiku nesuteikus pagalbos, nepriklausomai nuo visų nudegimų ir kitų traumų, gali ištikti mirtis. Ne visada taip yra“, – teigė medikas.
Anot jo, žaibo išlydis gali pereiti paviršiumi ir nepaliesti gilesnių organizmo struktūrų. Dažniausiai dėl terminio žaibo poveikio ant odos gali atsirasti nudegimų, žaibas taip pat gali sukelti staigų oro išsiplėtimą šalia kūno, tuomet į patį žmogų tarsi trenkia didžiulis gūsis. Asmuo parbloškiamas ant žemės, gali atsirasti bukų traumų, lūžių. Panašiai būtų, jeigu žmogus susidurtų su kokia nors sunkia transporto priemone.
Gali lūžti kai kurie kaulai: rankos, kojos, kaklas, šonkauliai ir t. t. Pasekmės priklauso nuo to, į kurią vietą pataikė žaibas arba kuri labiausiai lieka pažeista. Tačiau būna ir tikrų laimės kūdikių, kuriems žaibas nesukelia jokių pasekmių. Kartais atsiranda vadinamųjų Lichtenbergo figūrų – į tatuiruotes panašių ženklų, itin vaizdingas kapiliarų tinklas, primenantis medžių šakeles. Vieniems jos greitai dingsta, o kitiems pasilieka ilgesniam laikui.
Ilgalaikių pasekmių žaibo iškrova nepalieka
„Jeigu žmogus išgyvena, jo nereikia gaivinti, jam įvykio vietoje nepasireiškė ritmo sutrikimas, paprastai jokių traumų ir neatsiranda. Visais atvejais, kai yra didelės iškrovos trauma, pavyzdžiui, įvykstanti elektros pastotėje, kur yra aukštos įtampos laidai, žaibo trauma, mes tuos pacientus stebime iki 3 parų ligoninėje. Bet jeigu įvyko išlydis ir jį išgyvenai, rizika, kad kas nors pablogėtų vėliau, yra minimali“, – tikino P. Uksas.
Jis patvirtino, kad iš tiesų žaibo smūgį išgyvena net 90 proc. žmonių. Pasak mediko, jeigu žaibas žmogaus nepaveikia iškart ir tiesiog nueina odos paviršiumi, liekamųjų reiškinių taip pat nebūna.
„Atrodo, kad labai pavojingas gyvybei, bet arba viskas išsisprendžia įvykio vietoje, arba viskas būna gerai“, – teigė pašnekovas.
P. Uksas akcentavo, kad žmogų būtina gaivinti iškart – viena prarasta minutė kainuoja 10 proc. tikimybės išgyventi. Vėluojant 10 minučių, gaivinti be sąmonės kritusio asmens apskritai nebelieka prasmės, nes širdį dar galima užvesti, tačiau smegenys jau lieka prarastos. Lygiai taip pat ir nutrenkus žaibui – reikia suteikti pagalbą kuo greičiau.
Gydytojas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju rekomenduojama prailginti kardiopulmoninį gaivinimą, lyginant su atveju, kai širdis sustoja dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, ištikus infarktui. Sustojus širdžiai reikia žmogų gaivinti 20 minučių, kartais – iki 30 minučių. Nutrenkus žaibui gaivinti asmenį reikia ilgesnį laiką, nes tikimybė, kad jis atsigaus, yra didesnė. Vis dėlto jis pastebėjo, kad tikimybė, jog kas nors bus šalia ir to žmogaus taip pat nepaveiks žaibas, yra minimali.
„Žaibas turi daugybę būdų, kaip jis pataiko į žmogų. Tai yra tiesioginis, šoninis smūgis, gali trenkti į stulpą ir atšokti mažesnė energijos šaka į žmogų. Dar gali būti toks per žemę pataikantis smūgis, pavyzdžiui, žaibas trenkia į futbolo aikštę ir visi futbolininkai 20 metrų spinduliu tiesiog iškrenta praradę sąmonę. Tai scenarijų yra įvairių. Dažniausiai pasitaiko išlydis nuo kokio nors objekto, dėl to sakoma nestovėti po medžiais, metaliniais daiktais“, – aiškino P. Uksas.
Nors būti nutrenktam žaibo tikimybė yra maža, į Guinnesso rekordų knygą yra patekęs vienas žmogus – Roy`us Sullivanas, kuris išgyveno net 7 žaibo išlydžius.
