Šiuo metu esame itin susirūpinę šiukšlių kiekiu Žemėje, tačiau galvos skausmą jau kelia ir atliekos kosmose. Vos per kiek daugiau nei pusšimtį metų nuo misijų į kosmosą pradžios orbitoje jau atsirado dešimtys tūkstančių didesnių atliekų ir milijonai mažesnių, keliančių didelį pavojų kosmose skriejantiems prietaisams. Įvairaus pobūdžio antropogeninės skeveldros kosmose skrieja net 25 tūkst. kilometrų per valandą greičiu ir niokoja Tarptautinę kosminę stotį, palydovus ir teleskopus.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Tūkstančiai didelių ir milijonai mažyčių šiukšlių
VU astrofizikas Vidas Dobrovolskas LRT.lt paaiškino, kad kosmoso šiukšlės yra dirbtinės kilmės objektai, liekantys po įvairių kosminių aparatų paleidimo.
„Gali būti nuo gana didelių, tokių kaip antrosios ar trečiosios raketų pakopos, objektų iki smulkių nuolaužų, detalių, atitrūkstančių ar atplyštančių nuo tų aukštesnių pakopų raketų, o kartais susiduriant tarpusavyje palydovams ar kokiems kitiems aparatams. Tos šiukšlių skeveldros ir pažyra“, – dėstė astrofizikas.
Anot jo, tai, kiek laiko tokios šiukšlės išlieka kosmose, priklauso nuo to, kokiame aukštyje jos atsiranda. Kuo arčiau Žemės paviršiaus, tuo tankesnė atmosfera, tuo greičiau tos atliekos sudega.
„Kokių 200–300 kilometrų aukštyje tos šiukšlės gali išbūti savaites ar mėnesius, vėliau nukrenta. Bet jeigu tūkstančio ar kelių tūkstančių kilometrų aukštyje atsiranda, tai jos gali ir dešimtmečius ar net šimtmečius egzistuoti. Žinoma, priklauso dar nuo pačios šiukšlės ar skeveldros dydžio. Kuo didesnis jos paviršiaus plotas, tuo didesnis pasipriešinimas, todėl ji greičiau nukrenta“, – teigė V. Dobrovolskas.
Mokslininkas patvirtino, kad dalis šiukšlių užsilikusios dar nuo tų pirmųjų skrydžių į kosmosą. Pasak jo, kosminės šiukšlės yra sekamos radarais, nes yra pavojus susidurti su veikiančiais palydovais. Šiuo metu didesnių nei 15–20 cm šiukšlių yra suskaičiuojama apie 20–30 tūkst. O kiek yra mažesnių, matuojamų centimetrais ar milimetrais? Spėjama, kad turėtų būti šimtai tūkstančių, o gal net milijonai, jų tiesiog neįmanoma pastebėti nuo Žemės paviršiaus.
Europos kosmoso agentūra (EKA) informuoja, jog aplink planetą skrieja maždaug 130 milijonų antropogeninės kilmės dalelių, mažesnių nei milimetro dydžio. Ir į šį skaičių nėra įtraukiamos natūralios kosmoso dulkės.
Centimetro dydžio skeveldra pataikė į TKS
Vienas iš paskutinių nemalonių incidentų, susijusių su kosminėmis šiukšlėmis, yra vienos skeveldros susidūrimas su Tarptautine kosmine stotimi (TKS). Minėtoji kosmoso šiukšlė buvo tokia maža, kad jos negalėjo užfiksuoti radarai, tačiau jai pavyko pažeisti stoties robotinę ranką „Canadarm2“.
Ši ranka prižiūri stotį, perkelia atsargas, įrangą ir netgi astronautus, „pagauna“ kosminius erdvėlaivius ir pritraukia juos prie TKS. Nors prietaisas vis dar veikia, buvo pažeistas jo apsauginis sluoksnis, inžinieriai mano, kad minėtoji šiukšlė galėjo būti vos centimetro dydžio.
Šis įvykis yra priminimas, kad žemos Žemės orbitos kosminis šlamštas yra tiksinti bomba ir gali pridaryti dar daugiau žalos.
„Dabartinėse TKS saulės baterijose ne vieną kartą buvo aptikta skylučių, kai pataikydavo tokios skeveldros, taip pat ir „Hubble“ kosminiame teleskope, kai prie jo dar skrisdavo astronautai, kad apžiūrėtų ir paremontuotų. Tai jo saulės baterijose, ant plokščių skylių buvo palikta. Yra buvę pora atvejų, kai vienas neveikiantis palydovas susidūrė su veikiančiu, abu sudužo ir pažiro šiukšlės. Tokių susidūrimų, pasibaigusių nuostoliais, yra, laimei, kol kas dar nedaug“, – aiškino V. Dobrovolskas.
Ketina rinkti neveikiančius palydovus orbitoje
Pasak astrofiziko, šia problema dabar jau susidomėta labai rimtai. Todėl šiuo metu visi palydovai, paleidžiami į kosminę erdvę, taip pat ir raketos nešėjos, turėtų pakankamai kuro, kad galėtų sugrįžti į Žemę ir sudegti atmosferoje.
„Sakykime, paskutinė pakopa, kai paleidžia palydovą skrieti į orbitą, yra apgręžiama, trumpam įjungiamas variklis, tada ji pristabdoma ir tiesiog nukrenta ant Žemės paviršiaus. Lygiai taip pat ir palydovai. Apskaičiavus, kiek jie tarnaus orbitoje, atitinkamai jų kuro rezervai turi būti tokie, kad baigiant darbą būtų galima variklius įjungti ir juos nukreipti į Žemę. Taip pat, jeigu kalbame apie vadinamąją geostacionarią orbitą, kur skrieja daugelis ryšio palydovų, ten yra tokios kosminiu žargonu vadinamos parkingo orbitos, palydovų orbitos pakeičiamos taip, kad jie nebekeltų pavojaus kitiems naujiems palydovams“, – LRT.lt sakė astrofizikas.
Vis dėlto problemų kelia ir kitos šiuo metu orbitoje skriejančios šiukšlės.
„EKA yra paskelbusi projektą, laukiama siūlymų, kaip būtų galima jau esamas šiukšles, nebeveikiančius palydovus surinkti, sugaudyti ir saugiai jais atsikratyti, nukreipiant į Žemės atmosferą. Per artimiausius 2–3 metus turėtų būti atliekama bandomoji misija, per kurią automatinis robotas nukeliaus į orbitą, ten suras neveikiantį palydovą, priartėjęs prie jo pasigaus jį robotine letena ir tada įjungęs variklį nusitemps į Žemės atmosferą, čia jie abu sudegs. Bet kol kas kalbama apie tokių didelių neveikiančių palydovų sugaudymą, o kaip surankioti centimetrais matuojamas šiukšles, kol kas svarstoma, bet gero sprendimo, kuris pasiteisintų komerciškai, dar nėra“, – teigė V. Dobrovolskas.