Visatos paslaptys – vienas įdomiausių ir labiausiai mistifikuojamų ne tik mokslininkams, bet ir visai žmonijai aktualių klausimų. Tačiau bene daugiausia emocijų keliantis dalykas, kalbant apie kosmoso tyrimus, yra nežemiškos gyvybės paieškos.
Visatos paslaptys – vienas įdomiausių ir labiausiai mistifikuojamų ne tik mokslininkams, bet ir visai žmonijai aktualių klausimų. Tačiau bene daugiausia emocijų keliantis dalykas, kalbant apie kosmoso tyrimus, yra nežemiškos gyvybės paieškos. Kad tokia gyvybė egzistuoja, įsitikinęs Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto astrofizikas Mindaugas Macijauskas. VU tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ jis papasakojo, kaip nežemiška gyvybė galėtų atrodyti ir kur jos ieškoti.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Nežemiškos gyvybės egzistavimas – labai tikėtinas
Pasak VU fiziko, nežemiškos gyvybės egzistavimas kitose planetose – gana realus, tačiau jos egzistavimui patvirtinti dar reikia laiko, o ir ta gyvybė greičiausi labai skiriasi nuo tokios, kokią įsivaizduoja fantastinių filmų gerbėjai.
„Mano nuomone, tikimybė, kad per artimiausius 50 metų atrasime primityvias, paprastas bakterijas, gali būti 10–50 proc. Kalbant apie Saulės sistemą ir kai kurių planetų palydovus, kuriuose yra vandens, šiuolaikinės technologijos leidžia juos tyrinėti tik nuotoliniu būdu, todėl tiesioginių įrodymų artimiausiais dešimtmečiais reikėtų tikėtis tik šioje srityje“, – sako astrofizikas.
Pasak jo, šiuo metu egzistuoja trys objektai, kuriuose galimybė aptikti nežemišką gyvybę yra didžiausia – tai Marso planeta, Jupiterio palydovas Europa ir Saturno palydovas Enceladas. Mokslininkams nustačius, kad Marse anksčiau būta vandens, išaugo tikimybė rasti ankstesnės gyvybės požymių, be to, Marso atmosferoje aptinkama metano pėdsakų, o apie 90 proc. šios medžiagos išsiskiria vykstant biologiniams, gyvybiniams procesams, todėl kokia nors gyvybės forma gali egzistuoti ir dabar.
„O štai palydovuose galbūt galima tikėtis ir daugiau nei bakterijų, tačiau tai sunkiau patvirtinti. Tiek Europos, tiek Encelado paviršius yra padengtas storu ledo sluoksniu ir abiejuose palydovuose tyvuliuoja poledinis vandenynas. Manoma, kad Europoje jis yra apie 100 km gylio, o 15–20 km jo paviršiaus yra užšalę. Turint omenyje, kad ir Žemėje nemažai gyvūnų, vadinamųjų ekstremofilų, kurie prisitaikę prie labai išskirtinių sąlygų, galima manyti, kad vandenyje, dugne ar netoli povandeninių geoterminių procesų, ir Europoje gali gyventi kažkas panašaus į vėžiagyvius ar krabus“, – svarsto mokslininkas.
Detalesniems tyrimams reikalinga modernesnė technika
Pasak M. Macijausko, apie tyrimus potencialiai gyvybę turinčiuose palydovuose galvojama jau seniai: „Kol kas, bent artimiausiame dešimtmetyje, realiausia nusileisti Jupiterio palydove Europoje ir bandyti netiesiogiai, nusileidus ant paviršiaus šalia ledo įtrūkimų ar plyšių, ieškoti galbūt organinių molekulių ar panašios gyvybės pėdsakų.“
Astrofiziko teigimu, kitokių technologijų, pavyzdžiui, specialaus povandeninio laivo, mokslininkai kol kas dar nėra sukūrę ir tokiems tyrimams nėra pasiruošę dėl sudėtingų įgyvendinimo sąlygų: „Detaliems tyrimams dar nesame išplėtoję technologijų – jeigu turime dešimčių kilometrų gylio vandenyną, sunku sukurti tinkamą zondą ar požeminį laidą, taip pat sudėtinga ir komunikacija – palaikyti ryšį su erdvėlaiviu atvirame kosmose lengviau nei panėrus į didelį gylį. Atrodo, paprastos problemos, bet jos ne tokios paprastos, kai reikia imtis jas praktiškai įgyvendinti.“
Be tiesioginių tyrimų, egzistuoja ir kitokios nežemiškos gyvybės paieškos. NASA agentūra jau kurį laiką vykdo SETI programą, kai nežemiškos gyvybės ieškoma palydovais, siekiant sugauti ir atpažinti įvairius signalus Visatoje. Nors šie tyrimai unikalūs, pasak M. Macijausko, šansai ką nors atrasti tokiu būdu nėra dideli pirmiausia dėl to, kad aktyvus kitų žvaigždžių planetų ieškojimas leidžia pasiekti ir sužinoti daugiau nei kitų civilizacijų siunčiamų signalų laukimas.
„Žvelgiant iš mūsų pačių perspektyvos, turime tik vieną protingos gyvybės pavyzdį, bent jau tokiais save laikome, ir įsivaizduojame, kad kitos tokios civilizacijos turėtų vystytis kažkaip panašiai – išrasti radijo ryšį, televiziją. Bet gal tos kitos civilizacijos nebūtinai bando su mumis susisiekti? Vis dėlto, vykdant žvaigždžių paieškų tyrimus, tokius ženklus vis tiek galima aptikti, tarkime, pastebėti cheminius procesus, tokius kaip klimato kaita, tarša, arba technologinius procesus, pavyzdžiui, iškeltus kosminius palydovus ar sudėtingesnes struktūras“, – pasakoja mokslininkas.
Pasak M. Macijausko, viena žymiausių hipotezių, susijusių su protingomis nežemiškomis civilizacijomis, yra manymas, kad jos turėtų naudoti ne tik savo planetos suteikiamą energiją, bet ir į kosmosą iškeltą saulės bateriją, suformuotą specialų žiedą ar sferą, vadinamą Daisono sfera. Tokio darinio aptikimas, mokslininko teigimu, būtų aiškus išsivysčiusios civilizacijos įrodymas. Kol kas tokių atradimų padaryti nepavyko, tačiau mokslininkai yra atradę nemažai planetų, skriejančių prie kitos žvaigždės. Nors didelė dalis tokių planetų gyvybei vystytis visiškai netinkamos, atrandama į Saulės sistemą vis panašesnių planetų sistemų.
Bendravimas su kita civilizacija gali užtrukti
Anot VU fiziko, net ir atradus kitą išsivysčiusią civilizaciją, užmegzti su ja ryšį gali būti sudėtinga – siunčiant signalą naujai atrastoms planetoms prie kitų žvaigždžių už šimtų ar tūkstančių šviesmečių, atsakymo gali tekti laukti tūkstančius metų.
„Artimiausia žinoma kitos žvaigždės, ne Saulės, planeta skrieja apie Kentauro proksimą. Jeigu ten būtų gyvybė, pasiųstas signalas, jei kažkas jį pagautų, suprastų ir siųstų atgal, iki mūsų keliautų apie dešimtmetį. Deja, tos planetos žvaigždė nelabai stabili, joje vyksta žybsniai, būdingas stiprus žvaigždinis vėjas, kuris gali nupūsti ir atmosferą, jeigu ten tokia ima formuotis, todėl didelių vilčių neteikia. Vis dėlto yra tolimesnių žvaigždžių, iš kurių signalas sugrįžti galėtų po 80–100 metų, o tai kur kas geriau nei tūkstantmečiai“, – pasakoja M. Macijauskas.
Nors kol kas įrodymų dėl nežemiškos gyvybės nėra, VU astrofizikas linkęs tikėti, kad ji turėtų egzistuoti. Tokį įsitikinimą lemia iškalbingi Visatos objektų skaičiai: „Vien mūsų Paukščių Tako galaktikoje skaičiuojama keli šimtai milijardų žvaigždžių, todėl nemažas šansas, kad net 60 proc. jų ar daugiau gali turėti planetas. Todėl būtų keista, jeigu, be mūsų, nebūtų kitos kokios nors gyvybės. Bet čia prisimenu Fermi paradoksą, teigiantį, kad nors tikimybė, jog egzistuoja kita nežemiška civilizacija, yra didelė, jos aptikti nepavyksta.“
Mokslininkas neatmeta galimybės, kad kitos išsivysčiusios civilizacijos, jei tokios egzistuoja, gali būti ir intraspektyvios, nesusitelkusios į išorės tyrimus, todėl nebūtinai norėtų kontaktuoti su mumis: „Gal taip ir geriau, jei palygintume tokią situaciją su naujų žemių užkariavimu – istorija rodo, kad mes patys ne visada gražiai elgėmės su vietiniais būdami atvykėliai. Kita vertus, būtų ne tik smagu, bet ir vertinga būti „pastatytam į vietą“ suvokus, kad Visatoje esame ne vieni ir galbūt ne gudriausi.“
Prie nežemiškos gyvybės paieškų prisideda ir lietuviai
M. Macijauskas įsitikinęs, kad nežemiškos, nors ir smulkios, gyvybės atradimas būtų didelis įvertinimas ne tik jos atradėjui, bet ir dideliam būriui mokslininkų, tyrinėjančių šią sritį: „Kelias savaites būtų įdomu visai žmonijai, bet didžiausias ir ilgalaikis susidomėjimas būtų tarp mokslininkų. Ypač reikšmingas radinys būtų astrofizikams, astronomams, biologams ir kitiems gretutinėse srityse dirbantiems mokslininkams.“
Anot VU fiziko, prie nežemiškų gyvybės formų paieškų tiesiogiai ir netiesiogiai prisideda ir lietuvių mokslininkai, pavyzdžiui, VU astronomijos observatorijoje Molėtuose Lietuvos astronomų atlikti tyrimai prisidėjo prie vienos naujos žvaigždės planetos atradimo.
„Mūsų astronomai dalyvauja „Plato“ programoje – tai būsima kosminė observatorija kitoms žvaigždžių planetoms ieškoti. Jie atliko preliminarius kintamųjų žvaigždžių stebėjimus, reikalingus eliminuoti žvaigždes, kurios kinta ne dėl to, kad apie jas skrieja planetos, bet dėl to, kad jos kinta pačios. Galima manyti, kad prie nežemiškos gyvybės paieškų prisideda ir nemaža dalis Amerikos lietuvių mokslininkų“, – apie lietuvių indėlį į tyrimus pasakoja astrofizikas.
M. Macijauskas užsimena, kad, kalbant apie nežemiškos gyvybės ir kitokių objektų tyrimus, atliekamus Žemėje, neretai baiminamasi dėl nežinomų virusų ar bakterijų. Tačiau tai, pasak mokslininko, mažai tikėtina: „Manau, kad didelio pavojaus tyrinėti kitos planetos gyvybę nebūtų, nors teorinė tikimybė visada yra. Vis dėlto tokiais atvejais imamasi labai didelių saugumo priemonių – kad ir iš Mėnulio „Apollo“ programos pargabenti mėginiai buvo izoliuoti, saugiai supakuoti, pristatyti į aukšto saugumo laboratoriją.“
Astrofizikas įsitikinęs, kad tiek lietuvių mokslininkams, tiek užsienio tyrėjams, tiek visai žmonijai atrasti kad ir mažos nežemiškos gyvybės įrodymai reikštų didelį proveržį ir paskatintų žemiškas problemas apsvarstyti iš kitos perspektyvos: „Tai turėtų padėti suprasti savo pačių mastelį, suvokti, kad yra daug didesnių, galingesnių ir įspūdingesnių dalykų nei mes. Man asmeniškai patinka, kai žaibuoja – vien toks reiškinys priverčia susimąstyti, kad esame dulkelės, palyginti su kitais reiškiniais.“
