„Žmogiška prigimtis ne visada racionali – net būdami labai kritiški, galime patikėti klaidinga informacija, jei ji apeliuos į mūsų jaučiamas emocijas. Reikia taip vadinamo „informacinio mazochizmo“ – jei kažkas skamba labai gerai, svarbu „pakankinti“ save, tikrinant net ir tą informaciją“, – pataria VDU Viešosios komunikacijos katedros docentas dr. Ignas Kalpokas.
„Žmogiška prigimtis ne visada racionali – net būdami labai kritiški, galime patikėti klaidinga informacija, jei ji apeliuos į mūsų jaučiamas emocijas. Reikia taip vadinamo „informacinio mazochizmo“ – jei kažkas skamba labai gerai, svarbu „pakankinti“ save, tikrinant net ir tą informaciją“, – pataria Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Viešosios komunikacijos katedros docentas dr. Ignas Kalpokas, tyrinėjantis informacinį saugumą ir dabar paplitusį potiesos reiškinį – tendenciją remtis emocijomis, o ne faktais.
Asociatyvi nuotr.
Pasak mokslininko, potiesa (angl. post-truth) yra kiek klaidinančiai skambantis terminas, kadangi sudaro įspūdį, tarsi dabar vyktų perėjimas nuo laiko, kuomet visi sakydavo tik tiesą, prie staigaus nuolatinio melavimo. Iš tikrųjų potiesa reiškia, kad šiandien vis dažniau emocijos vertinamos labiau už faktus. Kitaip tariant, jei anksčiau žmogaus patikimumą vertinome pagal tai, kiek dažnai jo pasisakymai atitinka žinomus faktus, tai šiandien pereiname prie emocinio rūšiavimo – ar mums patinka, ar nepatinka tai, kas yra sakoma, ir ar tai sužadina stiprią emociją, ar ne.
„Potiesos išpopuliarėjimą reikėtų sieti su technologiniais pokyčiais: pirmiausia, didžiųjų duomenų (angl. Big Data) iškilimu. Kadangi informacijos apie mus šiandien galima pasiekti labai daug ir įvairiais pjūviais, tai leidžia informacijos skleidėjams labai gerai pažinti savo auditorijas – jų rūpesčius, lūkesčius, dominuojančias emocijas. Galima tiksliai nutaikyti savo žinutę į būtent tą auditorijos segmentą, kuris ta žinute būtų labiausiai linkęs patikėti. Taigi, galime mažiau rūpintis faktų tikslumu, nes žmonės mažiau tikrins: jiems pernelyg patiks ta žinutė, kad jie rizikuotų nusivylimu, jei patikrinus paaiškėtų, kad tai netiesa“, – teigia doc. I. Kalpokas.
Kitas svarbus faktorius, paskatinęs potiesos iškilimą, yra socialiniai tinklai, leidžiantys žmonėms natūraliai susisaistyti su panašiais į save. Pavyzdžiui, žmonės, kuriuos priimame į draugus, paprastai yra kažkuo artimi, turi bendrybių su mumis. Tačiau prie to prisideda ir pati šių tinklų informacijos struktūra – kaip naujienų srautas „Facebook“ tinkle, kuruojamas algoritminiu pagrindu pagal tai, kuo anksčiau esame dalinęsi ar spaudę „Patinka“.
„Tai yra tokia mūsų savęs pačių radikalizacija per kasdienę vartoseną. Natūraliai, piltuvėlio principu, mūsų matoma ir skleidžiama informacija vis labiau siaurėja pagal tai, kas mums priimtina, kas mums patinka, ir mes vis labiau atsiribojame, esame struktūriškai atribojami nuo alternatyvios informacijos, alternatyvių žinučių, kurios leistų mums patikrinti save pačius“, – paaiškina docentas.
Kritinis mąstymas padeda ne visada
Anot jo, didžiąja dalimi šie pokyčiai yra visuotiniai, apimantys visą pasaulį, ir Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išskirtinė. Tiek potiesa, tiek kai kurios kitos neigiamos tendencijos yra šiuo metu globalūs reiškiniai.
„Mes apskritai esame įpratę save plakti, pavyzdžiui, kad Lietuvoje vyrauja populizmas, išrenkami neaiškius dalykus žadantys politikai. Bet, iš tikrųjų, galėtume pajuokauti – mes taip parodėme kelią kitiems: populizmas pas mus buvo anksčiau, nei JAV ir dalyje Vakarų Europos. Tiek populizmo, tiek potiesos atveju, principai Lietuvoje yra tie patys, kaip kitur, tik galbūt teorijos šiek tiek prisitaiko prie vietinės specifikos: pats turinys, kuriuo yra dalinamasi“, – patikslina doc. I. Kalpokas.
Aiškaus atsakymo, kaip kovoti su potiesa, nėra. Iš dalies, žinoma, visuomenė tiesiog turėtų būti budresnė ir aktyviau tikrinti gaunamą informaciją. Dažnai akcentuojamas informacinis, medijų raštingumas, kritinio mąstymo ugdymas. Tačiau net ir tai ne visuomet padeda.
„Potiesos pasakojimai labai dažnai veikia emociniu pagrindu. Taigi, jei mus pagaus silpnumo akimirka ir pateikiama informacija taikysis būtent į tą emociją, kurią mes dabar jaučiame, kuri mums dabar aktuali – pavyzdžiui, nerimas ar pyktis – tuomet, net jei mes labai kritiškai mąstantys, bet galime tam pasiduoti ir faktų netikrinti. Reikia sau visada turėti galvoje, kad jei atrodo, kad kažkas yra „per gerai“, tai greičiausiai taip ir yra“, – sako VDU docentas.
Sąmokslo teorijos – patogus paaiškinimas, kas kaltas
Kartu su potiesos reiškiniu pastarosiomis dienomis itin išpopuliarėjo ir sąmokslo teorijos – apie pandemiją, 5G tinklus ir kitus reiškinius. Pasak doc. I. Kalpoko, sąmokslo teorijos yra ypač patrauklios ir patogios, kai žmonija išgyvena sudėtingus laikotarpius ir ieško greitų paaiškinimų.
„Dažna problema būna ta, kad tikrų faktų ir pagrįstų paaiškinimų dar nėra, kaip buvo pandemijos pradžioje. Arba dėl to, kad mokslo duomenys kinta, nes jie taip veikia: jeigu atsiranda geresnis paaiškinimas, tuomet senasis yra atmetamas. O sąmokslo teoretikams tada lengva sakyti, kad neva mokslininkai nežino, ką sako. Žmonės ieško paaiškinimo, atsakymo, kas kaltas. Jei man blogai, bent jau žinosiu, ant ko išlieti pyktį. Taip atsiranda patogūs taikiniai: Geitsas, Sorošas ir kiti“, – paaiškina mokslininkas.
Sąmokslo teorijoms itin lengva plisti dabartinėmis sąlygomis, konkurencingoje medijų aplinkoje, kai pranašumą įgyja tie, kurie greičiau patraukia dėmesį – mokslininkų patikrinti duomenys nespėja su atidirbtomis, greitai pasklindančiomis sąmokslo teorijomis. Šiose „teorijose“ dažnai kartojasi tie patys taikiniai, jos yra lengvai adaptuojamos, keičiamos priklausomai nuo situacijos pagal jau atidirbtas schemas. Mokslininkams, dirbantiems pagal griežtus duomenų tikrinimo, recenzavimo principus, su šiais procesais suspėti nėra paprasta. Nelengva ir politikams – ypač kai visuomenė reikalauja atsakymų, o jų dar nėra.
„Dėl šios priežasties ir politikai, susiję su pandemijos valdymu, yra prikalbėję dalykų, kurių paskui teko gailėtis. Pavyzdžiui, dar praėjusių metų vasarį A. Veryga teigė, kad kaukės nepadeda – bet po mėnesio jau įvestas privalomas kaukių dėvėjimas. Tačiau lygiai taip pat poziciją keitė ir pati Pasaulio sveikatos organizacija. Tad tuometinis ministras tiesiog atkartojo mokslo bendruomenės poziciją“, – primena docentas.
Nauja grėsmė – vaizdo įrašų klastotės
Šiuo metu doc. Ignas Kalpokas tyrinėja kitą pavojingą reiškinį, susijusį su dezinformacija – taip vadinamą sintetinę vaizdakaitą (angl. deepfake): vaizdo įrašų klastotes, kai įrašas yra suredaguojamas taip, kad atrodo, jog jame vaizduojamas žmogus, kurio iš tiesų tame įraše nėra. Pasitelkiant dirbtinį intelektą, į tokius įrašus yra įtikinamai „įmontuojami“ politikai ar kiti žmonės, neva atsidūrę kompromituojančiose situacijose.
Tokios technologijos potencialas jau šiandien kelia nerimą daugeliui – spėliojama, kad ateityje dėl deepfake išplitimo informacinė erdvė gali būti rimtai sujaukta, bus dar sudėtingiau atskirti faktus nuo melo.
„Viena vertus, tai tikrai grėsmingas faktas, kad panaudojant pakankamai nedidelius resursus, jau šiandien galima sukurti iš tiesų įtikinamai atrodantį atvaizdą ar vaizdo įrašą. Tačiau norint sumanipuliuoti politikų atvaizdais, visai nebūtina investuoti netgi tiek daug. Pavyzdžiui, galima prisiminti įrašą, kuriame buvo rodoma JAV Atstovų rūmų pirmininkė Nancy Pelosi – jis tiesiog buvo palėtintas, ir dėl to atrodė, kad ji tame įraše yra neblaivi“, – pažymi mokslininkas.
Didesnis deepfake pavojus, pasak doc. I. Kalpoko, galimai slypi ne tame, kad šis įrankis puola politikus, bet tame, kad jį galima panaudoti žurnalistų, politinių aktyvistų gąsdinimui. „Jau buvo keletas pavyzdžių Indijoje – žurnalisčių, opozicijos atstovių atvaizdai buvo įkelti į pornografinio turinio įrašą ir išplatinti internete, taip siekiant atbaidyti jas nuo valdžios kritikos, nuo bandymo pernelyg kruopščiai atlikti savo darbą“, – pasakoja VDU docentas.
