„Būti lakūnu“ – tokią svajonę jau nuo pirmųjų vaikystės metų turėjo Kauno technologijos universiteto Elektros ir elektronikos fakulteto docentas Darijus Pagodinas. Ir nors šis noras daugeliui vaikų taip ir lieka svajone, jį D. Pagodinas – priešingai – įgyvendino su kaupu.
„Būti lakūnu“ – tokią svajonę jau nuo pirmųjų vaikystės metų turėjo Kauno technologijos universiteto Elektros ir elektronikos fakulteto (KTU EEF) docentas Darijus Pagodinas. Ir nors šis noras daugeliui vaikų taip ir lieka svajone, jį D. Pagodinas – priešingai – įgyvendino su kaupu: jau nuo mažens konstravęs skraidymo aparatus, šiandien vyras ne tik turi piloto licenciją, laisvalaikiu bet kada gali pakilti į orą, bet ir pasitelkdamas savo mokslines žinias ir idėjas tobulina įvairias skraidymo priemones arba kuria naujas.
Visgi KTU EEF docentas universitete studentų nemoko aviacijos subtilybių – pagrindinė jo veikla susijusi elektronika ir elektrotechnika: KTU EEF studentams dėsto elektroniką ir elektros grandinių teoriją, taip pat vykdo mokslines veiklas. Pirmiausia įgijęs radiotechniko specialybę, iš Vilkaviškio rajono kilęs D. Pagodinas tik vėliau įgyvendino savo svajonę tapti pilnateisiu pilotu.
KTU docentas ir pilotas Darijus Pagodinas
„Mano tikslas visada buvo skrydis, todėl ir galvoju, kaip kažkaip įdomiau, inovatyviau realizuoti skrydžio idėją. Kartais mintys ateina visai netikėtai“, – tikina D. Pagodinas.
– Kaip susidomėjote orlaiviais? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Būdamas vos trejų metų jau sakiau, kad būsiu lakūnas. Tai tikriausiai lėmė ir aplinka: tėvas jaunystėje buvo sklandytojas ir mama šį mano domėjimąsi aviacija vaikystėje labai palaikė, ji finansuodavo bet kokius mano projektus: nuo aitvarų gamybos iki tikro skraidymo aparato kūrimo.
Esu dėkingas mamai, kuri vos tik man gimus, užsakė pirmąjį žurnalo „Sparnai“ numerį. Nuo tada ji visus numerius užsakinėjo ir sudėjo man. Dar ir dabar juos visus turiu nuo pat pirmų leidimo metų.
Dar vienas labai svarbus žmogus, kuris man vaikystėje ir vėliau padarė didelę įtaką parodydamas aviaciją – žinomas Lietuvos aviakonstruktorius Bronius Oškinis (1913-1985). Su šiuo charizmatišku žmogumi, Lietuvos sklandymo patriarchu mane sieja ir netolimas giminystės ryšys.
Teko kartu su juo darbuotis padedant prie jo inovatyvių sklandytuvų konstrukcijų – tai leido įgyti nemažai žinių, patirties ir, svarbiausia, prisiliesti prie kuriančio žmogaus mąstymo būdo. Tai – neapsakomai didelė vertybė.
– Kas telpa į žodį „aviacija“? Kas jus joje žavi?
– Aviacija – tai plati sritis, apimanti įvairiausią veiklą: nuo skraidančių aparatų kūrimo, gamybos iki eksploatavimo, skraidymo, remonto ir viso kito. Viskas, kas kelia žmogų nuo žemės paviršiaus, galima sakyti, yra aviacija.
Visų pirma, aviacijoje visus žavi romantika – visi aviatoriai romantikai. Be to, aviacija yra daugelio mokslo sričių samplaika, kur susitinka ir aukštosios technologijos, ir chemija, ir medžiagų mokslas, ir mechanika, ir elektronika. Tikriausiai tai žmones ir žavi, kad daug dalykų joje telpa.
Kaip lakūną mane žavi pats skrydis. Kas bent kartą yra skridęs, tai supranta: tai tam tikras atitrūkimas nuo kasdienybės, kai negalvoji apie žemiškus dalykus, gyveni toje erdvėje ir laike – tu lyg pereini į visai kitą dimensiją. Be to, be kliūčių galima greitai patekti iš vieno taško į kitą.
– Ar seniai pats pilotuojate?
– Mano pirmas neoficialus bandymas buvo 1985 m.su B. Oškinio konstrukcijos sklandytuvu BRO-23KR, tiksliau, jo hidro variantu. Jau gerokai vėliau baigiau pilotų mokyklą, išlaikiau visus reikalingus modulius, išklausiau 14 disciplinų anglų kalba, išlaikiau valstybinius egzaminus civilinės aviacijos administracijoje.
Taip pat reikėjo būti praskraidžius bent 150 val., atlikus bent 5 val. praktinių skrydžių naktį, reikalinga 50 val. skrydžių pagal prietaisus. Mėgėjo piloto licenciją įgijau 2004 m., o nuo 2012 m. turiu ir komercinės aviacijos piloto licenciją. Tai – Tarptautinė civilinės aviacijos organizacijos (TCAO; angl. International Civil Aviation Organization, ICAO) licencija, galiojanti daugelyje pasaulio valstybių.
– Koks tolimiausias jūsų skrydis?
– Dažniausiai mūsų skrydžiai vyksta Lietuvos ribose – jie pramoginiai ir vyksta laisvalaikio metu. Tačiau yra tekę skristi į Vokietiją ir atgal. Daugiausia skraidau su prancūzų gamybos keturviečiu orlaiviu.
– Esate „Aero-Pilot“ asociacijos narys. Koks šios asociacijos tikslas? Koks jūsų vaidmuo joje?
– Esu ne tik šios asociacijos narys, bet ir bendraįkūrėjas. 2007 m. šešiese, įskaitant mano pirmą skraidymų instruktorių, gerai žinomą Lietuvoje lakūną Gintautą Staniulį, iniciavome ir įkūrėme „Aero-Pilot“ asociaciją.
Vykdome įvairias veiklas: stengiamės panaudoti pilotų patirtį ir materialinius resursus ir sukurti techninę materialinę bazę skraidymams, yra pilotų mokykla, vyksta pramoginiai skraidymai. Šiuo metu asociacijoje yra keturi lėktuvai. Mes bazuojamės Aleksote, S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome.
– Koks jausmas pilotuoti pačiam? Koks įspūdis išliko iš pirmųjų skrydžių?
– Pilotuojant pačiam apima labai įdomus jausmas. Pilotavimas ne tik fizinis užsiėmimas – tai savotiška gyvenimo filosofija. Žmonės žemėje pripratę gyventi dvimatėje erdvėje, kurioje viskas paprasčiau. Tačiau pakilus į orą atsiranda papildomas matmuo – aukštis – kuris žmonėms nėra įgimtas.
Todėl norint trimatėje erdvėje naviguoti ir valdyti lėktuvą reikia išsiugdyti papildomus refleksus. Tam reikia nemažai žinių, tarp kurių tokios disciplinos, kaip meteorologija, aerodinamika, techninės žinios apie orlaivį, oro teisė ir daugelis kitų. Visa tai tam, kad galėtum saugiai skristi.
Kiekvienas atsimena savo pirmą savarankišką skrydį. Kai sėdi lėktuve apima keistas jausmas, nes nieko nėra šalia. Pakilus į orą, ypatingai pasijaučia, kad esi vienas, nes nuo to momento, kai tu atplėši ratus nuo pakilimo tako ir iki to momento, kai ratai vėl važiuoja pakilimu taku nusileidus, už viską esi atsakingas tik pats vienas. Skrydžio metu tau niekas negali padėti, tu paimi savo likimą į savo rankas tiesiogine šio žodžio prasme.
– Kiek daug jūsų profesinė veikla susijusi su laisvalaikiu?
– Bandau kiek įmanoma savo profesinę veiklą suderinti su laisvalaikiu – sugretinti elektroniką ir aviaciją. Besimokydamas mokykloje niekada neplanavau būti nei radijo inžinieriumi, nei juo labiau docentu, dirbančiu universitete – planavau būti lakūnu. Tačiau kai baigiau mokyklą, patekti į mokyklas nebuvo paprasta, tai man šiek tiek teko pakoreguoti planus.
Stojau tuo metu į Kauno politechnikos institutą (KPI), paskui jis besimokant tapo KTU ir 1991 m. aš sėkmingai baigiau radiotechnikos specialybę Radijo elektronikos fakultete. Vaikystėje taip pat domėjausi radioelektronika – konstravau paprastus elektronikos prietaisus. Todėl pasirinkau tą specialybę kaip antrą savo hobį, bet pirmas visada buvo aviacija. Dabar viską bandau apjungti – savo abu hobius.
Pavyzdžiui, prieš pusmetį kartu su kolega Vytautu Dumbrava iš KTU EEF pradėjom kurti naują skraidymo aparatą, kurį pavadinom elektrokopteriu. Čia daug prisideda to paties fakulteto studentų grupė. Tai bus sraigtasparnio ir įprastinio drono hibridas, išnaudojant vieno ir kito gerąsias savybes ir bandant eliminuoti blogąsias. Šis hibridas turėtų būti pranašesnis už sraigtasparnį ir už paprastą droną. Šiai idėjai jau yra paduotas tarptautinis patentas. Kol kas pasaulyje nieko panašaus dar nesu matęs.
– Prieš porą metų kartu su tuo pačiu kolega sukūrėte sistemą orlaivių saugumui užtikrinti: sukurtas įrenginys per pirmąsias 10 sekundžių lėktuvui važiuojant kilimo taku nustato, ar lėktuvas per duotą atstumą išvystys greitį, kurio reikia pakilimui. Kaip kilo idėja sukurti tokią sistemą? Kaip toliau vyksta jos vystymas?
– Taip, mes esame to patento bendraautoriai. Esame laimėję šiam projektui finansavimą ir gaminam mažą seriją šių prietaisų, kurie greitai pasieks rinką. Jį finansuoja MITA. Esame įkūrę įmonę „Inoavia“ kartu su buvusiu KTU EEF studentu Dovydu Vašku, kuri trišalės sutarties pagrindu su MITA ir KTU, vykdo šį projektą. Numatyta projekto trukmė 15 mėnesių, jis startavo rugsėjo 1 d., baigsis 2022 m. gruodžio 1 d.
– Kaip gimsta tokios idėjos?
– Kai nuo trejų metų nori skristi, tos idėjos, matyt, kažkaip susigeneruoja savaime (juokiasi, – aut. past.). Paprasčiausiai reikia galvoti apie tai. Aš laisvalaikiu sėdžiu ir galvoju apie skrydžio principus, apie tai, kaip ten pritaikyti elektroniką, kokios šiuolaikinės elektronikos, elektrotechnikos galimybės.
Čia apsijungia ir mano hobis, ir profesinė veikla, nes reikia abiejų sričių žinių. Svarbu nuolat domėtis viskuo ir turėti tikslą. Mano tikslas visada buvo skrydis, todėl ir galvoju, kaip kažkaip įdomiau, inovatyviau realizuoti skrydžio idėją. Kartais mintys ateina visai netikėtai.
Tarkim, anksčiau minėto prietaiso, kuris pakilimo metu skaičiuoja likutinio tako saugų atstumą, idėja kilo iš gyvenimiškos patirties. Lietuvoje turim mažas aikšteles, aerodromus, kur pakilti yra ne taip paprasta ir pakilimas sukelia daug abejonių.
Pradėjom galvoti, kaip būtų galima pasinaudoti šiuolaikinėmis elektronikos galimybėmis ir paskaičiuoti, ar takas pakankamas saugiam pakilimui, ar pagreitis pakilimo metu yra tinkamas. Tada ir kilo idėja sukurti tokį prietaisą. Jei sąlygos netinkamos, pilotas iš karto yra perspėjamas, kad sustabdytų orlaivį ir išvengtų galimų skaudžių pasekmių.
– Kaip manote, kokios savybės ar asmenybės bruožai reikalingos norint veikti aviacijos srityje? Kodėl tai svarbu?
– Pirmiausia svarbios techninės žinios, pilotavimo, lėktuvo kaip visumos išmanymas. Kitas svarbus dalykas – pasitikėjimas savimi ir technika. Jeigu supranti techniką, gali pasitikėti ja – visa tai susiveda į žinojimą. Trečia savybė, kuri reikalinga – tai empatiškumas. Sunkiai įsivaizduoju, kad lakūnu galėtų būti nepakankamai empatiškas ar neromantiškas žmogus.
Toks žmogus turi gebėti bendrauti komandoje tiek skrendant, tiek ruošiantis skrydžiui ant žemės. Be to, jis turi būti atsakingas ir visu 100 proc. prisiimti atsakomybę už tuos, kuriuos skraidina. Pilotų atsakomybė yra labai didelė: nuo to momento, kai pakyli, iki to momento, kai nusileidi.
– Kiek aviacija populiari Lietuvoje ir pasaulyje? Ar susidomėjimas šia sritimi auga? Kaip manote, kodėl?
– Susidomėjimas auga, nes žmonėms atsiranda vis daugiau galimybių skristi. Be to, kuriama visai nauja lėktuvų kategorija – plečiasi ultralengvųjų lėktuvų rinka, atsiranda daug naujų gamintojų.
Nors norint skraidyti su jais reikalinga licencija, tačiau čia licencijavimo sistema palyginus labai paprasta: paprastesnis mokymo procesas, mažesni sveikatos reikalavimai, dėl to tai yra patrauklu. Žinoma, lėktuvai ten mažesni nei triviečiai – dažniausiai vienviečiai ar dviviečiai – bet tam, kas nori savo malonumui laisvalaikiu paskraidyti, to pilnai užtenka. Pasaulyje ši aviacijos sritis labai sparčiai plečiasi.
Ateityje, vystantis elektros ir elektronikos technologijoms, įžvelgiu geras vystymosi perspektyvas elektriniams ir hibridiniams tiek horizontalios, tiek ir vertikalios traukos skraidymo aparatams. Lietuva, turinti gilias aviacijos tradicijas, šioje mokslo ir technikos srityje galėtų įnešti savo indėlį į pasaulinės aviacijos raidą.
