Po to, kai kompanija HBO pristatė mini serialą „Černobylis“, kurio didžioji dalis veiksmo buvo nufilmuota Lietuvoje, branduolinė avarija, įvykusi Ukrainoje 1986-aisiais, vėl tapo diskusijų objektu. Į vos už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus pastatytą Astravo atominę elektrinę nukrypo akys ir tų, kurie iki tol nesidomėjo artimoje kaimynystėje esančiu potencialiu branduoliniu pavojumi.
Po to, kai kompanija HBO pristatė mini serialą „Černobylis“, kurio didžioji dalis veiksmo buvo nufilmuota Lietuvoje, branduolinė avarija, įvykusi Ukrainoje 1986-aisiais, vėl tapo diskusijų objektu. Į vos už keliasdešimties kilometrų nuo Vilniaus pastatytą Astravo atominę elektrinę (AE) nukrypo akys ir tų, kurie iki tol nesidomėjo artimoje kaimynystėje esančiu potencialiu branduoliniu pavojumi.
Černobylio AE sarkofagas. Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Daugeliui tikriausiai iškilo klausimas: ar Astravo AE avarija atrodytų taip, kaip ir Černobylio? LRT.lt kalbinti ekspertai paaiškino, kuo skiriasi šios atominės elektrinės bei kokių veiksmų reikėtų imtis, jeigu įvyktų branduolinė nelaimė.
Kuo Astravo atominė elektrinė skiriasi nuo Černobylio?
Radiacinės saugos centro direktoriaus pavaduotoja, laikinai vykdanti direktoriaus funkcijas, Ramunė Marija Stasiūnaitienė paaiškino, kad Astravo atominė elektrinė nuo Černobylio pirmiausia skiriasi reaktoriaus tipu.
„Černobylio AE buvo pastatyti RBMK tipo reaktoriai, tokie patys, kokie buvo ir Ignalinos AE. Po Černobylio avarijos jie buvo pripažinti nesaugiais, todėl, mums stojant į Europos Sąjungą, Lietuvai buvo iškeltas vienas iš pagrindinių uždavinių – nutraukti šių reaktorių eksploatavimą. Todėl ir buvo sustabdyta Ignalinos AE veikla. Baltarusijos AE reaktorius yra kitokio tipo, ten daugiau saugos sistemų įdiegta“, – LRT.lt kalbėjo R. M. Stasiūnaitienė.
Fizinių ir technologijos mokslų centro Eksperimentinės branduolio fizikos laboratorijos vadovas dr. Artūras Plukis patikslino, kad Černobylio elektrinėje buvo keturi RBMK1000 tipo kanaliniai reaktoriai. O Astravo AE paleistas vienas VVER-1200 tipo reaktorius ir statomas antras toks pat.
„RBMK reaktoriai yra kanaliniai su grafito lėtikliu, aušinami vandeniu, vieno kontūro. Be Černobylio, tokie reaktoriai buvo pastatyti Ignalinos AE bei keliose elektrinėse Rusijoje. Šių reaktorių privalumas – galimybė naudoti mažesnio įsodrinimo 235U kurą ir kuro kasetes galima pakeisti reaktoriui dirbant. Pagrindiniai trūkumai: apsauginio gaubto nebuvimas ir reaktoriaus galios didėjimas, mažėjant vandens kiekiui, – tai viena iš fizikinių priežasčių, lėmusių didžiulį Černobylio AE avarijos mastą.
VVER yra suslėgto vandens, korpusiniai reaktoriai. Šio tipo reaktorius gamina tik Rusija, tačiau bendru atveju tai suslėgto vandens reaktorių (angl. Pressurised water reactor) (PWR), gana plačiai paplitusių pasaulyje, analogas. Branduolinis kuras storasieniame plieniniame korpuse su vandeniu, kuriame slėgis toks didelis (apie 150 atmosferų), kad vanduo neužverda net esant 300 laipsnių temperatūrai. Reaktorius dviejų kontūrų, radioaktyvios medžiagos darbo metu nepakliūva į turbiną. Norint pakeisti branduolinio kuro kasetes, reikia sustabdyti visą reaktorių“, – apie reaktorių skirtumus LRT.lt paaiškino A. Plukis.
Ar Astravo AE avarijos eiga būtų panaši į Černobylio?
Tie, kurie matė serialą „Černobylis“, tikriausiai įsivaizduoja, kad Astravo AE avarijos atveju viskas atrodytų labai panašiai. Tačiau iš fizikinės pusės, A. Plukis teigė, galimą Astravo AE reikėtų lyginti ne su Černobylio, o su avarijomis, įvykusiomis Trijų mylių saloje (JAV) ir, iš dalies, Fukušimoje. Pasak mokslininko, branduolinės avarijos skirstomos į projektines ir neprojektines (sunkias avarijas).
„Projektinių avarijų galimos pasekmės įvertinamos dar projektuojant ir statant jėgainę. Įvykus tokiai avarijai, sutrinka branduolinio reaktoriaus ar kitų elektrinės įrenginių veikla, ir radioaktyvios medžiagos gali pakliūti į elektrinės teritoriją ar aplinką. Tačiau išmesti medžiagų kiekiai apčiuopiamo neigiamo poveikio gyventojams nesukelia.
Neprojektinės avarijos dėl nedidelės įvykio tikimybės projektavimo ir statybos metu dažniausiai detaliai neanalizuojamos. Priežastys gali būti žmogiškos: teroristinis išpuolis, lėktuvo kritimas, ar gamtinės: pavyzdžiui, žemės drebėjimas. Tačiau, kaip parodė atominių elektrinio eksploatavimo praktika, tokiems atvejams reikia būti pasiruošusiems“, – dėstė A. Plukis.
Savo ruožtu radiacinės saugos specialistė R. M. Stasiūnaitienė pabrėžė, kad reikia nepamiršti, jog seriale yra ir labai daug vaidybos elementų.
„Suprantame, kad tai arti tiesos, bet kai kurie elementai ir pagražinami. Turbūt pagrindinė Černobylio katastrofos pasekmė buvo ta, kad žmonėms nebuvo laiku pateikta informacija. Kas nutiko, ką reikia daryti norint apsaugoti save ir artimuosius. Todėl ir Lietuva patyrė tam tikrų pasekmių, nes informacija nebuvo gauta – ji buvo slepiama. Esame užtikrinti, kad, jeigu kas nors įvyktų Baltarusijoje, informaciją Lietuvos gyventojai turėtų gauti nepalyginamai greičiau, jiems būtų pateikiamos visos rekomendacijos, ką daryti.
Informacijos greitumą užtikrins tai, kad šalia sienos su Baltarusija pastatyta net 14 ankstyvojo perspėjimo stočių, kurios nenutraukiamu srautu fiksuoja gamtinio fono pakitimus. Jeigu trys stotys užfiksuos gamtinio fono pasikeitimą, atsakingos Lietuvos institucijos iš karto sureaguos“, – aiškino R. M. Stasiūnaitienė.
Per kiek laiko gautume informaciją apie branduolinę avariją kaimynystėje?
Specialistė atkreipė dėmesį, kad žmonės neretai sako bijantys, jog informacija apie branduolinę avariją kaimynystėje bus nuo jų nuslepiama. Tačiau, pasak jos, duomenų, gautų iš ankstyvųjų perspėjimo stočių, nuslėpti neįmanoma.
„Šie duomenys automatiškai keliauja į Europos Komisijos valdomą sistemą ir atsispindi joje. Ten taip pat yra kontrolė, stebima visų šalių, tarp jų ir Lietuvos, ankstyvojo perspėjimo stočių rodmenys. Per visą Lietuvos teritoriją ankstyvųjų perspėjimo stočių išdėstyta net 43. Nuo 2013 metų, kai Baltarusijoje prasidėjo AE statybos projektas, visos stotys buvo atnaujintos ir jų išdėstymo tinklas buvo sutankintas“, – dėstė R. M. Stasiūnaitienė ir pridūrė, kad dėl ankstyvojo perspėjimo stočių išdėstymo buvo konsultuotasi ir su kitais Europos specialistais.
Anot jos, jei įvyktų avarija, iš ankstyvojo perspėjimo stočių informacija nedelsiant keliautų į Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamentą bei kitas atsakingas institucijas. Skaičiuojama, kad žinia apie radiacijos pavojų Lietuvos gyventojus pasiektų maždaug per 15–20 minučių.
Kaip jau ne kartą buvo informuojama apie kitus svarbius įvykius, pavyzdžiui, įvairius nepageidautinus klimato reiškinius, tokius kaip škvalas, taip ir ištikus branduolinei avarijai, gyventojai trumpąja žinute būtų įspėti apie radiacinę taršą. R. M. Stasiūnaitienė patikino, kad atnaujintas garsinių sirenų tinklas, todėl tie, kurie nepamatytų žinios, ją turėtų išgirsti.
Koronaviruso pandemija – kaip generalinė repeticija, jei nutiktų branduolinė avarija
Kaip teigė specialistė, kritinio laiko, per kurį reikėtų sureaguoti įvykus branduolinei avarijai, nėra – svarbu nedelsiant imtis atitinkamų veiksmų.
„Kuo vėliau reaguosime, tuo daugiau papildomos apšvietos nuo išsiskyrusių radioaktyvių medžiagų gausime. Todėl reikia kuo greičiau reaguoti. Aš nuolat ieškau sąsajų tarp galimos avarijos Baltarusijos AE ir koronaviruso pandemijos. Manau, ši pandemija yra kaip generalinė repeticija rengiantis galimoms avarijoms kaimyninėje šalyje. Tai irgi yra ekstremali situacija, išmoktos pamokos – stiprybės ir silpnybės – gali būti pritaikomos rengiantis galimai avarijai Baltarusijoje. COVID-19 pandemijai dar turėjome šiek tiek laiko pasirengti, nes turėjome informaciją, kad susirgimų daugėja kaimyninėse šalyse, šiuo atveju pasirengti laiko nebus. Jau dabar turi būti pasirengęs ir iš karto reaguoti. Nors branduolinė energetika laikoma mažiausiai taršia, tačiau tokiame objekte įvykusios avarijos pasekmės yra didžiausios“, – LRT.lt kalbėjo R. M. Stasiūnaitienė.
Pasak A. Plukio, gyventojų sureagavimo laikas priklauso nuo avarijos pobūdžio. Anot jo, jeigu radioaktyviųjų medžiagų į aplinką nepateko, papildomų veiksmų imtis nereikia. Jei yra pavojus, kad tarša oru pasieks Lietuvą, rizikos zonos gyventojams per 4–6 valandas reikia išgerti kalio jodido tablečių ir stengtis išvengti taršos poveikio – nebūti atviroje vietoje ir apsaugoti patalpas nuo radionuklidų patekimo.
„Be tiesioginės pernašos atmosfera, dėl geografinių ypatumų Vilniaus gyventojai gali patirti radioaktyvios taršos Neries upe poveikį. Šiuo atveju jodo tablečių poveikis gali būti ir neefektyvus, tačiau, įvykus avarijai, atsakingoms tarnyboms būtų kelios dienos pasiruošti tinkamai sureaguoti į potencialų pavojų“, – teigė mokslininkas.
Kokios būtų Astravo AE avarijos pasekmės?
Pasak R. M. Stasiūnaitienės, įvykus avarijai, Lietuvos teritorija būtų užsėta radioaktyviomis medžiagomis. Sunkios avarijos atveju ypač didelė tarša būtų nustatyta pačioje rizikingiausioje zonoje – 30 kilometrų atstumu nuo AE. Į šią zoną patenka Lietuvos Švenčionių ir Vilniaus rajonų savivaldybių 7 seniūnijos.
„Pagal visas mūsų analizes ir vertinimus, šių savivaldybių gyventojai, vos gavę informaciją, iškart turėtų evakuotis. Dėl 100 kilometrų zonos, kuri taip pat dažnai minima, būtų sprendžiama, ką reikėtų daryti, kokius apsaugomuosius veiksmus reikėtų taikyti. Tai priklausytų nuo išsiskyrusių į aplinką radioaktyviųjų medžiagų ir kokią apšvitą gyventojams gali sukelti“, – dėstė radiacinės saugos specialistė.
Pasak jos, bet kokiu atveju būtų uždrausta vartoti geriamąjį vandenį, netgi visoje Lietuvos teritorijoje, nes radioaktyviųjų medžiagų sklidimo jokios sienos nesustabdys. Gali būti apribotas ir kai kurių maisto produktų vartojimas, pavyzdžiui, pieno.
„Įsivaizduokite, kokią finansinę naštą, net ir tokių maisto produktų uždraudimas, sukeltų valstybei. Nes gyventojai turėtų būti aprūpinti ir geriamuoju vandeniu, ir daržovėmis, nes jų nebūtų galima pasiimti iš savo daržo, vaisiais, pienu ir t. t. Jeigu karvė tuo metu lauke ganėsi, tai jos pieno tikrai nebūtų galima gerti. Ir iš jo gaminti sūrių, sviesto ir t. t. Taip pat buvo ir įvykus Černobylio AE avarijai. Kadangi radioaktyvusis debesis atslinko į Lietuvą, o žmonės neturėjo informacijos, tai gyvuliai ganėsi lauke ir t. t.“, – aiškino R. M. Stasiūnaitienė.
Anot jos, kol kas nekalbama apie tai, kad reikėtų evakuoti Vilniaus miestą. Pagal visas prognozes, sostinės gyventojams evakuotis neturėtų prireikti, bet sunku pasakyti, ar tikrai neprireiktų tokių veiksmų.
Taip pat nežinia, kada evakuoti gyventojai galėtų grįžti į savo savivaldybes. R. M. Stasiūnaitienė patikino, kad tai priklausytų nuo, kiek aplinkoje radioaktyvių medžiagų būtų ir kokią apšvitos dozę galėtų gaut gyventojai – tai būtų apskaičiuojama remiantis atliekamų tyrimų rezultatais.
Praslinkus radiaciniam debesiui, specialistai turėtų atlikti radiologinius tyrimus: imti dirvožemio, geriamojo paviršinio vandens mėginius ir įvertinti taršą. Jeigu tarša būtų didelė, evakuotų gyventojų grįžimas namo galėtų ir nusikelti.
„Mes tikrai nesitikime, kad gali būti tokia avarija kaip Černobylio AE, tačiau aplink Černobylį ir dabar gyvenimas miręs – gyventojams ten uždrausta gyventi dėl galimų apšvitos dozių“, – sakė specialistė.
Vis dėlto, anot A. Plukio, kalbant tik apie jonizuojančios spinduliuotės ir taršos poveikį, ilgalaikės pasekmės aplinkai ir gyventojams būtų jaučiamos tuomet, jei įvyktų išties didelė avarija: 6 arba 7 lygio pagal INES skalę.
Kalbant tik apie jonizuojančiosios spinduliuotės ir taršos poveikį, tai tik didelės avarijos – 6 ar 7 lygio pagal INES skalę (angl. International Nuclear and Radiological Event Scale) – gali sukelti ilgalaikį poveikį aplinkai ir gyventojams.
Vertinant maksimalų neigiamą poveikį, mokslininko teigimu, reikėtų orientuotis į Trijų mylių salos ar Fukušimos AE avarijų pasekmes, kurių lygis buvo atitinkamai 5 ir 7. Beje, Fukušimos avarijos lygis pagal INES skalę iš pradžių buvo vertinamas 5, bet vėliau pakeltas iki 7, kaip ir Černobylio.
„Susiklosčius labai nepalankioms aplinkybėms, įmanoma, kad radioaktyviosios medžiagos pasiektų Lietuvą ir sukeltų pavojų dalies gyventojų sveikatai. Tikėtina, kad tai nesukeltų visiško ūkinės veiklos sustabdymo užterštose teritorijose ilgesniam kaip kelių savaičių ar mėnesių laikotarpiui“, – tikino A. Plukis.
Ko turėtų imtis gyventojai, gavę signalą apie avariją?
Gavus signalą, kad kažkas nutiko Baltarusijos AE, gyventojams būtų rekomenduojama imtis tam tikrų apsaugomųjų veiksmų. Pirmiausia visi žmonės turėtų grįžti iš lauko į patalpą, užsidaryti langus, išjungti visas ventiliacijos sistemas, įsijungti radiją arba televiziją ir sekti informaciją, kas vyksta.
Paskaičiavus, kad pagal išsiskyrusių radioaktyvių medžiagų kiekį skydliaukės apšvita viršija nustatytą lygį, gyventojams būtų rekomenduojama gerti kalio jodido tabletes.
„Kalio jodido tablečių pagrindinė paskirtis yra apsaugoti skydliaukę nuo radioaktyviojo jodo. Skydliaukė turi labai didelę svarbą žmogaus organizmui, normaliomis sąlygomis jai nuolat reikalingas jodas. <...> Po Černobylio AE avarijos, dėl kurios gyventojai nebuvo perspėti ir negėrė kalio jodido tablečių, praėjus tam tikram laikui, net 7 tūkstančiams vaikų buvo nustatytos piktybinės skydliaukės ligos. Įvykus Fukušimos AE avarijai, gyventojams buvo iškart rekomenduojama vartoti kalio jodido tabletes, tai netgi praėjus daug metų, Japonijoje nenustatytas nė vienas piktybinio skydliaukės susirgimo atvejis“, – kalbėjo R. M. Stasiūnaitienė.
Specialistė atkreipė dėmesį, kad kitokių produktų vartojimas, pavyzdžiui, kalio jodido druskos ar maisto papildų, neatstos kalio jodido tablečių, nes jodo kiekio juose nėra tiek, kad būtų galima apsaugoti skydliaukę. Gyventojams dalijamos kalio jodido tabletės ir yra skirtos skydliaukei nuo radioaktyviojo jodo apsaugoti.
„Mes jau penkerius metus susitikinėjame su gyventojais aiškindami, ką reikėtų daryti įvykus branduolinei avarijai. Kada ji galėtų įvykti, kokių apsaugomųjų veiksmų reikėtų imtis. Gyventojams visą laiką atrodė, kad kalio jodido tabletės bus panacėja nuo avarijos, nuo radioaktyvumo. Todėl pirmas klausimas būdavo: kada bus jodas, nes jis jiems ir asocijavosi su apsauga nuo bet kokios radiacijos. Valstybė dėjo visas pastangas, kad visi gyventojai, gyvenantys 100 kilometrų zonoje, nemokamai būtų aprūpinti kalio jodido tabletėmis. Tačiau dabar, kai jų galima pasiimti iš vaistinių ar seniūnijų, gyventojų aktyvumas kažkodėl labai sumažėjo“, – stebėjosi R. M. Stasiūnaitienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad visur, kur tik įmanoma, skleidžiama informacija apie tai, kiek ir kada reikėtų vartoti kalio jodido tablečių. Jos turėtų būti geriamos tik tada, kai Sveikatos apsaugos ministerija rekomenduoja tai daryti.
