Nuo tada, kai žmonės ėmė daugiau suprasti apie Visatą, pradėjo galvoti ir apie tai, kokių dar gyvybės formų galėtų joje būti. Nors Žemėje vargu ar galima pasigirti gyvybės trūkumu, ši mintis ne tik ilgus metus neduoda ramybės mokslininkams, bet ir kursto vaizduotę bei padeda kurti fantastinių filmų scenarijus.
Nuo tada, kai žmonės ėmė daugiau suprasti apie Visatą, pradėjo galvoti ir apie tai, kokių dar gyvybės formų galėtų joje būti. Nors Žemėje vargu ar galima pasigirti gyvybės trūkumu, ši mintis ne tik ilgus metus neduoda ramybės mokslininkams, bet ir kursto vaizduotę bei padeda kurti fantastinių filmų scenarijus. Tačiau fantazijas šį kartą galime atidėti į šalį – kone visi pasaulio astrofizikai sutinka su faktu, kad Visatoje tikrai nesame vieninteliai intelektualūs gyvi organizmai.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Apie nežemiškos gyvybės paieškas ir tai, kodėl mes iki šiol su ja neužmezgėme jokio kontakto, portalui LRT.lt daugiau papasakojo Lietuvos astrofizikas, Fizinių ir technologijos mokslų centro profesorius Vladas Vansevičius.
– Kas mus verčia manyti, kad nesame vienintelė protinga gyvybės forma?
– Kol kas tik netiesioginiai požymiai – pirmiausia, didelis skaičius (daugiau nei 4000) mūsų Galaktikoje neseniai atrastų egzoplanetų – planetų, besisukančių apie kitas žvaigždes. Nemaža jų dalis, apie 50, yra panašios į Žemę savo dydžiu ir sąlygomis. Bendrai vertinama, kad Galaktikoje yra apie trilijonas egzoplanetų, tad panašių į Žemę gali būti ir milijardas. Todėl, jeigu mes Žemėje atsiradome natūraliu būdu, neabejotinai turėtų būti ir daugiau egzoplanetų, kuriose yra protinga gyvybė.
– Jeigu nesame vieninteliai, tuomet kodėl iki šiol nesame susisiekę su kitais protingais organizmais?
– Jeigu susisiekti reiškia nusiųsti žinutę ir gauti atsakymą, tai kol kas neįmanoma. Iš trijų dešimčių žvaigždžių, kurių link buvo išsiųsti signalai, mūsų žinutė anksčiausiai pasieks tikslą 2022 metais. Jeigu jie bus labai greiti ir iš karto sutars, ką mums atsakyti, geriausiu atveju žinutę gausim 2035 metais. Tarp žvaigždžių labai dideli atstumai, o mūsų civilizacijos komunikavimo galimybių tarpžvaigždiniais atstumais laikotarpis dar labai trumpas. Kai kas tikisi, kad per artimiausius kelis dešimtmečius aptiksim kitų civilizacijų siunčiamus signalus. Tik neaišku, iš kokių tolių jie atkeliaus, todėl sunku tikėtis greitai užmegzti abipusį ryšį.
Daug daugiau šansų, kad mus jau pastebėjo, nes mūsų signalas yra pasklidęs maždaug 100 šviesmečių spindulio burbule aplink Saulę, o jame keli tūkstančiai žvaigždžių. Tikimybė mums užregistruoti jų signalus, jeigu atidžiai žiūrėsime ir klausysime, taip pat yra. Tačiau paklauskime savęs, ar tikrai verta šaukti tamsią naktį arba, kitaip tariant, kviestis į svečius visiškai nepažįstamus? Gal visgi geriau iš kažkur gavus signalą įvertinti galimas pasekmes ir tuomet nuspręsti, ar verta atsakyti. Taip bent šiek tiek valdytume situaciją.
Atskira labai svarbi problema, susijusi su šiuo klausimu, yra vadinamasis Fermi paradoksas arba, trumpai tariant, klausimas, o kurgi jie. Remiantis mūsų jau turimomis žiniomis apie galaktiką ir gyvybę, jų čia turėtų knibždėte knibždėti, bet nieko nematome. Tai svarbi problema, kuri sujungia visas mokslo sritis, ir ją sprendžia daug mokslininkų grupių. Iki šiol pasiūlytos kelios dešimtys galimų sprendimų ir nė vieno neginčijamai įtikinamo. Akivaizdu, kad mes dar tik pačioje šio kelio pradžioje. Tačiau tema labai plati ir apie ją geriau atskirai kalbėti.
– Kokiais būdais iki šiol žmonės bandė susisiekti su potencialiais kitų planetų gyventojais?
– Buvo įvairių bandymų aptikti proto požymius. Juos galima būtų sugrupuoti: žiūrim, klausom; siunčiam signalus ir kantriai laukiam atsakymo; ieškom nenatūraliai atrodančių objektų mėnulyje, Saulės sistemoje, mūsų galaktikoje ir kitose galaktikose; ieškome artefaktų Žemėje. Jeigu skaitytojams bus įdomu susirasti daugiau informacijos, kelios populiaresnės tokių veiklų pavadinimų anglų kalba santrumpos yra: CETI, SETI, METI, WETI.
– Kur reikėtų ieškoti kitų protingų gyvybės formų?
– Sudėtingas klausimas. Utilitariniais tikslais geriausia būtų pradėti nuo aplinkinių žvaigždžių, kurios turi egzoplanetų sistemas. Dabar visi laukiame didesnių teleskopų, kurie pagelbės aptikti „gyvas“ egzoplanetas. Per artimiausią dešimtmetį keli tokie pradės veikti. Ketvirtajame dešimtmetyje jau turėtų atsirasti teleskopai, kurie įgalins tiesiogiai tirti sąlygas artimų egzoplanetų paviršiuje. Taip bus atvertas kelias ir į aukštesnių gyvybės formų, galbūt netgi protingų, tiesiogines paieškas.
Taip pat nederėtų užmiršti ir tolimesniojo kosmoso, nes civilizacijų išsivystymo lygmenys gali būti labai įvairūs, o jų veiklos pasekmės aptinkamos iš labai toli, netgi kitose galaktikose. Kol kas mes nesame pasiekę netgi pirmojo civilizacijų lygmens – nesame įvaldę savo planetos teikiamų galimybių. O juk turi būti civilizacijų, valdančių savo žvaigždes ir jų planetines sistemas arba netgi savo galaktikas. Mes esame palyginus labai jauna civilizacija, o už Žemę net 8 milijardais metų senesnių egzoplanetų yra. Taip pat didelė tikimybė, kad ne visos civilizacijos kvailos ir save susinaikina. Siūlau pasvarstyti, kaip, atsižvelgiant į šių dienų tendencijas, galėtų atrodyti mūsų civilizacija po tūkstančio, milijono ar milijardo metų. O jų, senesnių už mus net keliais milijardais metų, tikrai yra...
– Kaip galėtų atrodyti kitos gyvybės formos? Ar jos galėtų būti panašios į mus, ar jų įvaizdį galėtume skolintis iš fantastinių filmų?
– Šį klausimą geriau užduoti biologams – jie daugiau žino apie „leistinas“ gyvų organizmų formų ribas. Man pakanka matyti, kokia stebėtina yra gyvybės formų įvairovė Žemėje, – yra tikrų „ateivių“, jeigu gyvenamosios aplinkos sąlygos nors kiek nestandartinės. Remiantis žiniomis apie atrastas egzoplanetas ir žemiškos gyvybės pažinimu, bandoma modeliuoti galimas gyvybės formas pasauliuose prie žvaigždžių, panašių ir visai nepanašių į Saulę. Tačiau realybė neabejotinai bus daug turtingesnė. Mano supratimu, tikėtiniausia gyvybė yra anglies-vandens pagrindu, nes jai reikalingų elementų Visatoje turime daugiausia: vandenilis, deguonis, anglis. Tokias gyvybės formas sutikę bent jau galime tikėtis atpažinti. Nors, kaip rodo Marso tyrimai, atpažinti, gyva ar negyva, nėra taip paprasta.
Jų įvaizdį geriau skolintis ne iš fantastinių filmų, o iš mokslininkų kuriamų modelių. Tiesa, kai kuriuose filmuose tie modeliai naudojami.
– Jeigu galėtume kalbėtis su ateiviais, kokia kalba tai darytume?
– Universali ir plačiausiai suprantama kalba turėtų būti matematika, gal nuo jos pradėjus būtų galima ir daugiau išsiaiškinti bei juos suprasti. Ateičiai labai svarbus mokslas astrolingvistika žengia tik pirmuosius žingsnius. Kol kas daugiausia remiamasi kitų žemiškų kalbų tyrimų patirtimi. O juk gali būti ir visiškai kitoks „kalbos“ pagrindas. Vaizduotei palavinti nemačiusiesiems, o nepakenks ir mačiusiesiems, siūlyčiau pažiūrėti 2016 m. Deniso Villeneuve filmą „Atvykimas“. Ten iškelta daug svarbių bendravimo su ateiviais aspektų, neįprastai pasižiūrėta į problemą. Juk dažniausiai visi filmų ateiviai tiesiog po kontakto prabyla angliškai ir problemų nelieka.
– Galbūt kitos gyvybės formos jau yra davusios kokį nors ženklą apie save? Jeigu taip – kokį?
– Kol kas neturime patikimai įrodytų atvejų, kuriuos būtų verta detaliau plačiai svarstyti. Problema yra ne tik kažką pastebėti ar užregistruoti signalą, bet ir atpažinti jo protingą prigimtį tarp daugybės natūralių reiškinių. Tokių signalų paieškos gana ribotos, jos paprastai vykdomos naudojant privačius finansavimo šaltinius. Nors šį aspektą turėdami galvoje savo įprastą darbą dirba ne tik astronomai, bet ir kitų vienaip ar kitaip su kosmosu susijusių sričių mokslininkai. Visi suprantame, kad daugeliu prasmių kitos protingos gyvybės atradimas būtų bene pats svarbiausias žmonijos istorijoje. Tačiau tokiam nepaprastam atradimui, kaip teigė Carlas Saganas, reikia ir nepaprastų įrodymų.
– Kokie yra galimo bendravimo su ateiviais užmezgimo lūkesčiai? Ką norėtume arba turėtume sužinoti?
– Jeigu užmegsime ryšį per atstumą, dar gal ir galime tikėtis „turiningo pokalbio“, tačiau atskridusiųjų lygis bus nepamatuojamai aukštesnis... Įsivaizduokime, ateiname prie skruzdėlyno ir bandome skruzdėlėms perduoti savo žinias bei technologijas. Gana sudėtinga būtų. Turėti kokių nors konkrečių išankstinių lūkesčių žmonijai kol kas reikštų per daug gerai apie save galvoti.
– Kaip atsirado pasakojimai apie skraidančias lėkštes? Kaip manote, ar jie turi nors lašelį tiesos? Ar visokie pagrobimai visgi tebuvo (ir tebėra) tik žmonių vaizduotė?
– Anksčiau buvo angelai ir kitos dangiškos būtybės, po Antrojo pasaulinio karo pasirodė „lėkštės“. Dabar pasakyk, kad matei angelą... Visai kitas reikalas pamatyti „lėkštę“. Tiesa, reikia pasakyti, kad tokių įvykių skaičius labai sumažėjo atsiradus kokybiškų išmaniųjų telefonų kamerų. Liko mažiau vietos fantazijai. Atkreipkite dėmesį, kad anksčiau ir dabar „lėkštės“ matomos tik blogos kokybės nuotraukose ar filmuotoje medžiagoje. Apie „pagrobimus“ nenoriu nieko sakyti, tai ne astronomijos, o kitų mokslų sritis.
– Ar žmonės apskritai yra pasiruošę bendrauti su gyvybe iš kitos planetos?
– Manau, kad mūsų pasirengimas kol kas artimas nuliui ir tai būtų tarsi perkūnas iš giedro dangaus.
