Esate „Pokémon GO“ fanas? Naudojatės „SnapChat“? O gal renkatės baldus tik pasikonsultavę su „IKEA Place“ programėle? Visos šios programėlės naudojasi papildytosios realybės technologija. Ir nors kol kas ji primena žaidimą, pasak mokslininkų, netrukus ši technologija taps nepakeičiama visų mūsų kasdienybėje.
Esate „Pokémon GO“ fanas? Naudojatės „SnapChat“? O gal renkatės baldus tik pasikonsultavę su „IKEA Place“ programėle? Visos šios programėlės naudojasi papildytosios realybės technologija. Ir nors kol kas ji primena žaidimą, pasak mokslininkų, netrukus ši technologija taps nepakeičiama visų mūsų kasdienybėje.
Papildytoji realybė. Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Papildytoji realybė, virtualioji realybė, mišrioji realybė
Papildytoji realybė (angl., „augmented reality“) dažnai painiojama su kitomis panašiomis technologijomis, ypač – virtualia realybe (angl.„virtual reality“). Tačiau tarp jų yra labai svarbių skirtumų.
Žaidimuose, atrakcionuose dažnai naudojama virtuali realybė padeda sukurti visiškai naują, netikrą pasaulį į kurį vartotojas pasineria visais savo jutimais ‒ rega, klausa, net lytėjimu. Dažniausiai tam prireikia specialios virtualios realybės įrangos, kaip akiniai ir ausinės, kurie padeda vartotojui visiškai atsiriboti nuo supančios aplinkos ir panirti į dirbtinai sukurtą.
Tuo tarpu papildytoji realybė veikia kiek kaip. Šių technologijų pagrindinis tikslas ‒ įterpti informaciją į realią vartotojo matomą aplinką, jos neužgožiant, tačiau taip ją papildant, praturtinant, ir padedant atlikti tam tikrus veiksmus ar priimti sprendimus.
Specialiais akiniais ar kita įranga natūraliai matomas vaizdas perdengiamas aktualiais, esamuoju laiku generuojamais duomenimis. Pavyzdžiui, apsiperkant parduotuvėje, tiesiog nukreipus išmanųjį telefoną į rūpimus produktus, galima ant jų matyti detalią sudėtį, informaciją apie alergenus ir t.t. Įsijungus „IKEA Place“ programėlę telefone, ir nukreipus telefono kamerą į bet kurį savo namų kampelį, galima „pastatyti“ bet kokius parduotuvės parduodamus baldus, taip išbandant kur namuose jie atrodytų geriausiai.
Tačiau tai, palyginus, labai paprastos technologijos. Papildytoji realybė vis tobulėja, ir gali būti panaudotos daugelyje sričių ‒ nuo automatizuoto darbuotojų apmokymo gamyklose iki neurochirurgijos.
Tuo tarpu dar daugiau galimybių žada mišri realybė (angl., „mixed reality“) arba papildytoji realybė 2.0. Ši technologija ‒ tarsi virtualios ir papildytosios realybės hibridas, kai vartotojas gali matyti ir sąveikauti su realiais ir sukurtais objektais vienu metu.
Ateityje visi būsime sujungti į papildytosios realybės tinklą
Pasak mokslininkų, taip, kaip dabar esame prisirišę prie interneto ir išmaniųjų telefonų, ateityje būsime susijungę į papildytosios realybės tinklą. O nebūti jo dalimi taps tikru iššūkiu.
Jau dabar esame priklausomi nuo išmaniaisiais įrenginiais pasiekiamos informacijos. Naudojamės navigacijos sistemomis, vykdome paiešką balsu, kai norime rasti atsakymą į rūpimą klausimą, sužinoti, kokia dainą skamba prekybos centre ir t.t.
Tačiau ateityje visą šią informaciją mūsų regos lauke iš karto pateiks papildytoji realybė.
Vietoj navigacijos telefone, matysime tiesiog ant kelio nubrėžtą trajektoriją ir rodykles, kurios rodys mums maršrutą ir galutinį tašką. Eidami gatve, ir dairydamiesi į praeivius, galėsime matyti tam tikrą informaciją apie juos, pavyzdžiui, jų temperatūrą, taip žinodami, kurie jų karščiuoja, ir pan. Pažvelgę į audringą horizontą, matysime perspėjimą apie artėjančią audrą, rodykle parodytą audros judėjimo kryptį, minutes likusias iki kol ji pasieks mus.
„Įsivaizduokite, jei aplink jus esančioje erdvėje, ant paviršių, galėtumėte nupiešti bet ką. Arba matyti savotiškus interneto puslapius tiesiog ore, ant objektų, atlikti juose informacijos paiešką. Nebereikės išmaniojo telefono ar kompiuterio, tai galėsite atlikti tiesiog gestais ir akių judesiais“, – sako kognityvinių mokslų daktaras, Žmonių kompiuterijos instituto (JAV) direktorius, dr. Pietro Michelucci.
Pasak jo, tai bus didžiausias technologinis pokytis mūsų gyvenimuose per artimiausius 10-20 metų. O prie šios papildytosios informacijos tinklo prisijungus, tiesiog nebegalėsime leisti sau nuo jo atsijungti. „Buvimas šio tinklo dalimi taps tiesiog išgyvenimo sąlyga, jis suteiks pranašumą prieš visus, kurie neturi tokios lengvos prieigos prie informacijos“, ‒ sako dr. Michelucci.
Kodėl ši technologija dar nėra plačiai naudojama šiandien?
Atrodo pernelyg futuristiškai? Pasirodo, jog dauguma tokiai papildytosios realybės ateičiai reikalingų technologijų jau egzistuoja. Tačiau tam, kad taptų plačiai naudojamos, jos turi tapti prieinamos didesnei daliai žmonių.
Labai daug reiškia ir papildytosios realybės įrenginių dizainas. Vienas geriausių ne itin nusisekusių papildytos realybės technologijos pavyzdžių ‒ „Google“ akiniai (angl., „Google Glass“). „Google“ akiniai, susieti su išmaniuoju telefonu, tiesiog regėjimo lauke vartotojui pateikia informaciją, leidžia naudotis navigacija, skaityti žinutes, atsiliepti į skambučius ir t. t. Akiniuose įmontuota kamera galima akies mirksiu ‒ tiesiogine prasme, mirktelėjus dešine akimi ‒ arba balso komanda padaryti didelės raiškos nuotrauką.
Tačiau „Google“ akiniai „neprilipo“ dėl daugybės priežasčių. Pasak žmogaus ir kompiuterio sąsajos mokslininkų, kai tokios technologijos kuriamos vien dėl technologijų, o ne tam, kad išspręstų tam tikrą vartotojui aktualią problemą, dažniausiai jos tampa nereikalingos. Juk niekas nenori nuolat nešioti akinių, jeigu jie negali atlikti nieko daugiau nei ir taip turimas išmanusis telefonas. Be to, „Google“ akiniai yra itin brangūs, neprieinami kiekvienam. Ir nors jau egzistuoja ir platformos, leidžiančios įvairioms įmonėms ir pavieniams programuotojams kurti papildytosios realybės programėles (pvz., „ARCore“ „Android“ naudotojams), naudingų, kasdieniam vartotojui aktualių programėlių kol kas sukurta labai mažai.
Svarbu ir etiniai bei duomenų apsaugos aspektai. Pasirodžius „Google“ akiniams, greitai paaiškėjo ir tokios technologijos pavojai. Jei galima akies mirksniu, niekam nepastebint filmuoti ir fotografuoti, gali būti pažeistas žmonių privatumas. Netrukus po to, kai daugiau vartotojų pradėjo naudoti „Google“ akinius, šiuos pradėjo drausti kai kurie San Francisko barai, taip pat kitos įstaigos. Juk niekas nenori būti be leidimo filmuojamas pasilinksminimo vietose, ligoninėse ir kitur, nežinant kur ir kas šią medžiagą gali panaudoti.
Nepaisant to, papildytosios realybės akinius bei lęšius toliau vysto ne viena technologijų kompanija. Informacijos matymas tiesiog savo regėjimo lauke labai praplečia papildytosios realybės teikiamas galimybes. Šiuo metu egzistuojančios programėlės veikia telefonuose ir planšetėse, tačiau tai nėra pakankamai patogu, kad galėtume nuolat, patogiai, apie tai net nesusimąstydami, jomis naudotis. Papildytosios realybės įrenginiai turi būti patogūs, lengvi, madingi ir, žinoma, prieinami.
Yra ir tam tikrų technologinių spragų. Nors kai kurios technologijos, kaip žvilgsnio sekimas, ar objektų 3D struktūrą atkurti padedantys lazeriai, jau egzistuoja, tačiau technologijų įmonėms dar reikia sugalvoti, kaip tinkamai šias technologijas integruoti į papildytosios realybės akinius ir kitus įrenginius.
Papildytosios realybės ateitis ‒ jau čia pat
Tokios technologijos kaip LiDAR ‒ aplinkos ir objektų 3D skenavimo lazeriu technologija, aviacijoje, kosmonautikoje sėkmingai naudojama nuo 1960-ųjų. Ji taip pat jau pritaikoma ir „iPhone“ telefonuose, veido 3D struktūrai atpažinti. Ši technologija toliau tobulinama ir netrukus galės būti panaudota tiksliam aplinkos objektų ir paviršių atpažinimui, ne tik telefonuose, bet ir papildytosios realybės įrenginiuose. Tai ‒ būtina sąlyga, kad ši technologija veiktų tiksliai ir nepastebimai, o „perdengiama“ informacija būtų pavaizduota būtent ten, kur jos reikia.
LiDAR technologija atkurta 3D gatvės struktūra su visais šalia esančiais pastatais, objektais ir t.t. Ši lazerių technologija ‒ viena pagrindinių naudojamų ir papildytojoje realybėje, tiksliam informacijos pateikimui ant objektų ir paviršių.
© Daniel L. Lu | commons.wikimedia.org
Tuo tarpu į tokius įrenginius integravus žvilgsnio sekimo technologijas, bus įmanoma suteikti tik aktualią informaciją ‒ tik apie tuos objektus, į kuriuos vartotojas tuo metu žiūri. Taip būtų išvengiama ir informacijos pertekliaus ‒ juk nenorime vienu metu žinoti viską apie kiekvieną supančią aplinkos detalę, ar kad ši informacija visiškai užgožtų tikrąją aplinką.
Tiesa, „įjungti į tinklą“ tapsime ir labiau pasiekiami reklamos kūrėjams, o iš mūsų akių judesių ir vieniems ar kitiems objektams skiriamo dėmesio bus galima dar tiksliau suprasti mūsų interesus, ir dar tiksliau parinkti būtent mums skirtą reklamą.
Nepaisant galimų grėsmių, pasak dr. Michelucci, papildytos realybės technologijos ateityje taps net statuso simboliu. Taip pat kaip dabar svarbu turėti naujausią išmaniojo telefono modelį, ateityje bus svarbu turėti naujausią akinių ar lęšių modelį, ir būti šio naujojo informacinio tinklo dalimi.
Nors aptartos technologijos dar nėra tobulos, ir toli gražu dar nėra pasiekiamos eiliniam vartotojui, jos jau sėkmingai naudojamos įvairiose profesionaliose srityse. Papildytoji realybė jau naudojama kariuomenėje, medicinoje, industrijoje. Todėl tikėtina, jog taip, kaip tai nutiko su GPS ir kitomis dabar plačiai naudojamomis technologijomis, papildytoji realybė netrukus taps prieinama ir pritaikyta ir kasdieniam vartotojui.
