Mėnulis gali atrodyti labai didelis, tačiau per artimiausią dešimtmetį planuojamos tyrimų misijos gali imti trukdyti viena kitai. Šiuo metu rimtų planų detaliau tyrinėti Mėnulį turi JAV ir Kinija, planus vysto ir Indija, Japonija, Europa, Rusija bei įvairios privačios kompanijos. Įdomiausios vietos šiems tyrimams apima tik nedidelę dalį Mėnulio paviršiaus, taigi intensyvėjant misijoms, neišvengiamai artėja momentas, kai skirtingų institucijų tyrimų plotai persidengs.
© NASA
Apie tai rašoma naujame darbe, kurio autoriai ieško būdų, kaip išvengti galimų konfliktų. Įdomiausios ir svarbiausios vietos Mėnulyje yra „amžinos šviesos aukštumos“ – regionai arti ašigalių, kuriuos beveik visą laiką apšviečia Saulė, taigi ten įrengtos Saulės baterijos būtų labai efektyvios; „šalčio spąstai“ – taip pat prie ašigalių esančių kraterių dugno regionai, kurių Saulė neapšviečia niekada, todėl ten galima rasti vandens ledo; bei lygaus dugno krateriai tolimojoje Mėnulio pusėje, kur galima būtų įrengti galingus radijo teleskopus.
Šiuose regionuose galėtų įsikurti pirmosios nuolat gyvenamos bazės, prasidėti Mėnulio ekonomikos vystymasis. Bet tokių regionų nėra daug – po dešimt ar mažiau kiekvieno tipo. Panašiai nedaug yra ir strateginių išteklių – helio-3, geležies, urano, torio – radimviečių. Toks resursų stygius gali atvesti prie labai pesimistinio scenarijaus: kelių šalių irba kompanijų vykdomos misijos susiduria tame pačiame regione, nepasidalina resursais – metalais, Saulės šviesa, vandeniu ar kuo kitu – prasideda ginčai ir Žemėje, kurie gali peraugti į rimtesnius konfliktus, nuo ekonominių sankcijų iki karo. Kaip šito išvengti?
Svarbiausia – neatidėlioti sprendimų iki tol, kol jų reikės. Tyrėjai ragina visas suinteresuotas šalis ieškoti visiems priimtinų sprendimų jau dabar ir užsiimti bendru misijų planavimu. Iš dalies tą daro NASA su Artemis sutarimu, bet jis neapims visų galimų situacijų ir, greičiausiai, jame nedalyvaus visos suinteresuotos šalys.
Vienas konkretus galimo bendradarbiavimo pavyzdys – bendra infrastruktūra, pavyzdžiui kosmodromai ar orbitinės stotys. Jų statytojai galėtų sutarti dėl bendradarbiavimo, o sutarimų pažeidėjams būtų atimama galimybė šia infrastruktūra naudotis. Tada laikytis susitarimo taptų naudinga, nes bendrai statoma infrastruktūra kiekvienai šaliai kainuotų daug mažiau, nei atskiri projektai.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Philosophical Transactions of the Royal Society A“.