Mintis, kad antžeminiai ir orbitiniai teleskopai bet kurį įtartinai Žemės kryptimi judintį asteroidą pastebės smarkiai iš anksto ir taip turėsime laiko tą asteroidą arba nudažyti baltai, arba tiesiog susprogdinti, ramina, rašo „Science Alert“. Tiksliau ramintų.
Mintis, kad antžeminiai ir orbitiniai teleskopai bet kurį įtartinai Žemės kryptimi judintį asteroidą pastebės smarkiai iš anksto ir taip turėsime laiko tą asteroidą arba nudažyti baltai, arba tiesiog susprogdinti, ramina, rašo „Science Alert“.
Tiksliau ramintų.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Nes kiekvienam asteroidui, kuris yra pastebimas iš anksto, tenka nemenkas kiekis asteroidų, kuriuos astronomai pamato tik tada, kai jie jai prašvilpinėja visai priešais mūsų nosis.
Ir netgi kalbant apie tuos asteroidus, kurie yra pastebėti gerokai iš anksto, kartais ganėtinai sunku labai tiksliai nusakyti jų susidūrimo su Žeme tikimybę.
Vienas iš tokių „sunkiai nuspėjamų“ asteroidų yra 99942 Apophis. Jo orbita kartais prasisuka taip arti Žemės, kad pasidaro nebejauku.
2004 metais atrastas 370 m ilgio uolinis darinys yra įtrauktas į NASA „Sentry“ sąrašą, kuriame yra visi kosminiai kūnai, kuriuos reikėtų nuolat akylai stebėti. Ir nors mokslininkai yra visiškai įsitikinę, kad 2029 metais, kai Apophis vėl priartės prie Žemės, jis mūsų planetai jokios grėsmės nekels, kalbant apie 2068 metų priartėjimą jie nėra tokie užtikrinti.
Katastrofos tikimybė tikrai nėra didelė – maždaug 1 iš 150 000. Bet tokio dydžio asteroidas pridarytų gerokai daugiau žalos nei atominis sprogimas, todėl būtų labai nesmagu, jeigu į jo orbitos skaičiavimus įsiveltų koks nors netikslumas.
O virtualios Amerikos astronomų sąjungos Planetų mokslo padalinio konferencijos metu pateiktas pristatymas tikrai nenuramintų.
Praėjusį mėnesį Havajų universiteto (JAV) astronomas Davidas Tholenas pristatė savo ir kolegos Davide'o Farnocchia tiriamąjį darbą, kurio pagrindas buvo tris naktis trukęs asteroido stebėjimas sausio mėnesį ir vienos nakties stebėjimas kovą.
Šie du mokslininkai sugebėjo neįtikėtinai tiksliai aprašyti asteroidą, jiems pavyko užfiksuoti net Jarkovskio akceleraciją – reiškinį, kuomet asteroido į Saulę nukreiptas pusrutulis išspinduliuoja daugiau šilumos, nei tamsioji jo pusė. O tai sukuria asimetrinę stūmos jėgą ir šiek tiek koreguoja šio kosminio kūno orbitą.
Ir kuomet į asteroido modelį įtraukiami duomenys apie Jarkovskio akceleraciją, „iš esmės tai reiškia, kad 2068 metų susidūrimo scenarijus vis dar galioja. Privalome šį asteroidą stebėti itin kruopščiai – akivaizdu, kad kritiškai svarbu bus jį stebėti per 2029 metų priartėjimą“, – savo pristatyme aiškino D.Tholenas.
2029 metų balandžio mėnesį įvyksiantis priartėjimas bus iš tiesų labai artimas – Apophis atsidurs arčiau Žemės, nei kai kurie mūsų ryšių palydovai. Tai bus labai svarbi galimybė mokslininkams iš labai arti patyrinėti vis kosminį kūną, kuris kelia šiokį tokį nerimą.
O kadangi iki šio stebėjimo liko mažiau nei devyneri metai, mokslininkai jau ėmėsi paruošiamųjų darbų: JAV Mėnulio ir planetų institutas surengė virtualias dirbtuves, kuriose aiškinosi, kaip iš to priartėjimo galima būtų išspausti kaip galima daugiau informacijos.
„Žinios yra pirmoji mūsų planetos gynybos linija, o 2029 metų Apophis priartėjimas yra galimybė, pasitaikanti vos kartą per tūkstantį metų“, – teigė šio instituto atstovai.
„Turime mažiau nei dešimtmetį suplanuoti antžemines ir gal net asteroido misijas, kurių matavimai mums suteiktų beprecedenčio detalumo žinių apie Apophis, kaip kitų potencialiai pavojingų asteroidų prototipo, fizinę prigimtį“, – buvo rašoma instituto pranešime.
Jei mokslininkams iš tiesų pasiseks, bus galima įvykdyti Apophis kosminę misiją, kuri būtų panaši į asteroido Bennu misiją, kuomet asteroidas buvo analizuotas priskridusiu zondu, o ne vien naudojantis teleskopais, kurie mums parodo nebūtinai viską, ką svarbu žinoti.
Šis asteroidas yra „puiki galimybė prototpipuoti ir pademonstruoti greitus Žemei artimos orbitos žvalgybos gebėjimus“, – sakė Merilendo universiteto (JAV) aeronautikos ir kosmonautikos inžinierius Brentas Barbee.
O žvalgybos variantų yra visokių – visiškai naujas kosminis aparatas, Bennu aplankiusio „OSIRIS-Rex“ zondo papildomas ratas ar tik stebėsena nuo Žemės paviršiaus. Kad ir kuris variantas būtų pasirinktas, po keleto metų kur kas daugiau sužinosime apie kaimyną, kuris neturi jokio suvokimo apie planetų „asmeninę erdvę“. Ir, reikia tikėtis, kad bus gautas galutinis patvirtinimas, jog Apophis ir 2068 metais pro Žemę praskris saugiu atstumu. Arba ne. Bet kokios žinios leis laiku imtis veiksmų, kurie užtikrintų mūsų saugumą.
