Šaltojo karo metais beveik ketvirtadalis visų pasaulyje atliktų branduolinių bandymų buvo atlikta Kazachstane. Slapta. 1986 metais didžiulio atgarsio sulaukusi avarija Ukrainoje tai pakeitė. 
Šaltojo karo metais beveik ketvirtadalis visų pasaulyje atliktų branduolinių bandymų buvo atlikta Kazachstane. Slapta. 1986 metais didžiulio atgarsio sulaukusi avarija Ukrainoje tai pakeitė.
Prieš 70 metų tuometinio sovietinio Kazachstano tolimame kampe įvykęs sprogimas davė pradžiai ginklavimosi varžyboms, atvedusioms pasaulį prie branduolinio Armagedono slenksčio, rašo historytoday.com.
Branduolinio ginklo testavimo vieta Kazachstane Branduolinio ginklo testavimo vieta Kazachstane
© „Wikimedia Commons“
Ketveriais metais anksčiau Jungtinės Valstijos užbaigė Antrąjį pasaulinį karą numesdamos dvi atomines bombas ant Japonijos. Josifo Stalino valdoma Sovietų Sąjunga žūtbūt norėjo neatsilikti.
Slaptame Kremliaus Semipalatinsko branduolinių bandymų poligone 1949 metų rugpjūčio 29 d. įvykęs sprogimas buvo pirmasis iš 456 atominių sprogimų, per ateinančius 40 metų įvykusių šioje šalyje.
Sovietų pavadinto kodiniu pavadinimu „Pervaja molnia“ („Pirmasis žaibas“), o amerikiečių pavadinto „Joe-1“ ( nuo pravardės „dėdė Joe“, kaip amerikiečiai vadino J. Staliną) pirmojo sprogimo metu į atmosferą buvo išleistos 22 kilotonos atominės energijos, o tai prilygsta 22 tūkst. tonų trotilo. Per ateinančius keturis dešimtmečius Semipalatinske detonuotos bombos išleido 2500 kartų daugiau energijos, nei 1945 metais ant Hirosimos numesta atominė bomba. Tai buvo negailestingas JAV karinės galios demonstravimas, davęs pradžią Šaltojo karo ginklavimosi varžyboms su Vašingtono naująja varžove Maskva, kurioje panikos apimti sovietai, padedami šnipų JAV ginklų programoje, skubėjo suskaldyti atomą ir tapti supergalia naujai susiskaldžiusiame pasaulyje.
Grybo formos debesys
Šiandien aplink poligoną gyvenantys žmonės dalijasi juos traumavusiais prisiminimais apie grybo formos debesis, kuriuos vaikystėje matė horizonte. „Mus siųsdavo laukan ir mes gūždavomės grioviuose. Mes matėme tuos grybo formos debesis: jie buvo dideli ir mums kėlė baimę, – pasakojo 1949 metais, kai įvyko pirmasis branduolinis bandymas, gimusi Galina Tornošenko. – Tuomet aš dar buvau maža, bet viską gerai prisimenu.“
2016 metais ji Znamenkoje pavadintame kaime su žurnalistais pasidalino savo atsiminimais. Tai buvo be galo saulėta, tačiau šalta žiemiška kovo diena (pavasaris į šią Kazachstano dalis ateina vėlai). Daugelis kaimo gyventojų pasakojo panašias istorijas, nors sovietai ilgą laiko neigė poligono egzistavimą ir čia vykdomų sprogdinimų pobūdį, todėl žmonės tik dabar ima suvokti, kas tai buvo.
„Per radiją mums sakydavo: eikite į gatvę, bus žemės drebėjimas“, – pasakojo Serikazy Baribajevas apie tai, kaip žmonėms prieš sprogimus būdavo nurodoma eiti laukan.
Kai 1963 metais buvo uždrausti atmosferiniai bandymai, jie imti vykdyti po žeme. Tai vyko netoliese esančiuose kalnuose išraustuose tuneliuose. Pašnekovo draugas prisiminė, kaip mokytojai per sprogimus dengė vaikus veltiniu, mėgindami apsaugoti juos nuo to, ką vietiniai ėmė įtarti esant pavojingu sveikatai, net jei ir nesuvokė, kokios gyvybei pavojingos radiacijos dozės buvo veikiami.
Šaltojo karo metais poligono egzistavimas šalia Semipalatinsko, Kazachstane, buvo didžiausia paslaptis. Jo būstinė buvo miestelyje, pavadiname Semipalatinskas-21, kuris sovietiniuose žemėlapiuose buvo pavadintas Konečnaja (paskutinė stotelė). Daugelis žmonių net nenutuokė, kad ten buvo branduolinis poligonas. O visiems, kam kildavo įtarimų dėl pašonėje vykstančių sprogimų, būdavo nurodyta tylėti.
„Ar tu bijodavai ar ne, tiesiog neturėjai pasirinkimo. Jeigu prasižiodavai, tau greitai užčiaupdavo burną!“, – pasakojo Semipalatinsko gyventojas Seisenbėjus Žantemirovas, kuris pamena, kaip per vieno branduolinio sprogimo aštuntajame dešimtmetyje banga pakėlė jį į orą.
Bandomieji triušiai
Kodėl sovietai savo bandymų vieta pasirinko būtent Semipalatinską? Ieškodami tinkamos vietos, jie galiausiai apsisprendė dėl šiaurės rytinės tuometinės Kazachijos Tarybų Socialistinės Respublikos – vienos iš penkiolikos Sovietų Sąjungą sudariusių respublikų – dalies.
J. Stalino slaptosios policijos vadas Lavrentijus Berija, kuris buvo atsakingas už atominių ginklų programą, greitai paskelbė šią vietą „negyvenama“. Jis labai klydo: 18 tūkst. 500 kvadratinių kilometrų poligonas driekėsi Kazachstano pramonės širdyje, 120 km nuo Semipalatinsko miesto (dabar Semėjus) ir visai netoli kitų miestelių Kazachstane ir Pietų Rusijoje. Be to, aplink buvo daug kaimo bendruomenių. Jų gyventojai tapo šio siaubingo atominio eksperimento bandomaisiais triušiais, nes per atominius sprogimus pasklidusios radioaktyvios medžiagos pasklido po šiaurinius, rytinius ir centrinius Kazachstano ir Rusijos Sibiro rajonus. Pavojingos radiacijos buvo paveikti mažiausiai šimtai tūkstančių žmonių.
Mokslinių tyrimų centre, pavadintame Kovos su brucelioze dispanseriu Nr. 4, kuriame, esą, buvo tyrinėjama galvijų infekcinė liga, iš tiesų tyrinėjo tai, kaip radiacija veikia žmogaus organizmą.
Praėjus beveik trims dešimtmečiams po poligono uždarymo, visas šių įvykdytų atominių sprogimų poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai vis dar lieka nežinomas. Informacija guli palaidota archyvuose Maskvoje, kuri neprisiima atsakomybės už branduolinių bandymų „buvusioje kolonijoje“ poveikį žmonėms ir aplinkai.
Prieinami duomenys leidžia teigti, kad sprogimai gerokai padidino daugelio vėžio tipų ir kitų ligų bei sutrikimų atvejų skaičių. Moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad atominių bandymų Kazachstane paveikti žmonės kenčia nuo to, ką japonai vadina „hibakuša“ – psichologinės traumos, kurią patyrė išgyvenusieji atominių bombų sprogimus Hirosimoje ir Nagasakyje.
Atominiai bandymai Semipalatinske sugriovė gyvenimus ir žmonių, kurie net nebuvo gimę, kai 1989 metais buvo įvestas bandymų moratoriumas. Žanur Žumageldina yra viena iš jų. Ji gimė Olžabajaus kaime 1992 metais, praėjus metams po galutinio poligono uždarymo. Mergaitei buvo diagnozuota mikrocefalija – neurologinė būklė, dėl kurios nesivysto smegenys, o taip pat kifoskoliozė, dėl kurios jos stuburas toks iškrypęs, kad ji negali pajudėti.
Kai mergaitei buvo diagnozuotos šios su radiacija siejamos ligos, jos mama Maira apie poligoną net nebuvo girdėjusi. Tačiau sprogimus ji girdėjo visą savo gyvenimą. „Nežinojau, kad poligonas egzistavo, kol mano Žanurkai sukako 15 mėnesių, – masažuodama nejudančias dukros galūnes pasakojo moteris. – Visi sakė, kad turėčiau jos atsisakyti. Gydytojai, mano vyras, mano anyta. Aš pasakiau „ne“, aš ja rūpinsiuosi.“
Dabar su dukra valstybės skirtame mažame butelyje Semipalatinske moteris gyvena viena, jau 27 metus rūpinasi neįgalia dukra ir gyvena iš neįgalumo pašalpų.
Avarija
Sovietų Sąjungoje nepritarti buvo draudžiama. Diskutuoti apie Kremliaus atominių ginklų programos privalumus ir trūkumus ar atominės galios naudojimą buvo visiškas tabu. Bent jau iki tol, kol kitoje Sovietų Sąjungos pusėje nuo Semipalatinsko, už 4 tūkst. kilometrų, įvyko didžiulė avarija – tada visi pradėjo kalbėti atominėmis temomis.
„Reaktoriaus išsilydimo (Sovietinėje atominėje elektrinėje) tikimybė yra viena per 10 tūkst. metų“, – 1986 metų vasarį užtikrinai pareiškė sovietinės Ukrainos elektros energijos ministras Vitalijus Skliarovas. Po dviejų mėnesių Ukrainos Černobylio elektrinėje išsilydė reaktorius ir įvyko tai, kas istorijoje išliks didžiausia pasaulyje atomine avarija.
1986 metų balandžio 26 d. atominės elektrinės reaktorius sprogo. Iš karto žuvo mažiausiai 31 žmogus, o tūkstančių kilometrų atstumų pasklido radiacija. Kremlius mėgino tai nuslėpti ir pripažino tik tada, kai radiacijos padidėjimas buvo užfiksuotas Švedijoje. Tai įvyko praėjus dviem dienoms po sprogimo. Pavėluota vietos gyventojų evakuacija buvo ką tik pradėta. Vis dar nežinoma, kiek žmonių susirgo ar mirė – ar mirs – dėl Černobylio avarijos metu pasklidusios radiacijos. Mokslininkai skaičiuoja, kad skaičius gali svyruoti nuo 4 tūkst. iki 200 tūkst.
Kai šalyje pradėta vykdyti Michailo Gorbačiovo inicijuota atvirumo (Glastnost) politika, Černobylio tragedija paskatino Sovietų Sąjungą į darbotvarkę įtraukti ir branduolinį klausimą. Ji leido panaikinti draudimą kalbėti apie prieštaringai vertinamus Sovietų Sąjungos gyvenimo aspektus, įskaitant ir branduolinę programą.
Šios politikos poveikis buvo juntamas ir Kazachstane, kur kilo pasipriešinimo branduoliniams bandymams banga, kurią paskatino atskleista informacija apie 1989 metais Semipalatinske įvykusį radioaktyvių dujų nuotykį. Vėliau kilo prieš antibranduolinis judėjimas „Nevada-Semipalatinskas“ (pavadintas pagal Sovietų Sąjungos ir JAV bandymų vietas). Jam vadovavo poetas Olžasas Suleimanovas, taip pat vadovavęs ir prieš branduolinius bandymus rengtiems gyventojų protestams. Judėjimas užsitikrinto įtakingiausio Kazachstano politiko Nursultano Nazarbajevo, tuomet dar buvusio kylančia sovietinės politikos žvaigžde, paramą. Šis 1989 metais tapo Kremliaus skiriamu Kazachstano vadovu. 1991 metais į nepriklausomybę šalį atvedęs N. Nazarbajevas vėliau valdė tris dešimtmečius iki savo atsistatydinimo pernai kovą.
Siaubingas palikimas
1989 metų spalio 19 d. Semipalatinske buvo susprogdintas paskutinis branduolinis užtaisas. Per keturis dešimtmečius nuo pirmojo sprogimo čia buvo įvykdyta beveik ketvirtadalis visų pasaulyje įvykdytų branduolinių bandymų. 1991 metų rugpjūčio 29 d., praėjus dvejiems metams po įvesto moratoriumo bandymams Semipalatinske, žlungant Sovietų Sąjungai ir Kazachstanui artėjant prie nepriklausomybės, N. Nazarbajevas galutinai uždarė poligoną.
Jis taip pat sutiko, kad Kazachstanas atsisakytų savo branduolinio arsenalo, kuris buvo ketvirtas pagal dydį pasaulyje (jį sudarė 1410 branduolinių galvučių, o taip pat taktiniai ginklai). Likęs pasaulis atsiduso su palengvėjimu, nes naujame pasaulyje po Šaltojo karo panaikinta dar viena didžiulė grėsmė.
Šiandien Kazachstanas save laiko vienu iš branduolinio ginklo neplatinimo pasaulinių lyderių ir įgyvendina projektą ATOM (Abolish Testing – Our Mission). Jo ambasadorius Karipbekas Kujukovas yra menininkas, tapantis pėdomis ir burna, nes dėl Semipalatinske sukeltos radiacijos poveikio gimė be rankų. Branduoliniai bandymai buvo nutraukti prieš 30 metų, tačiau tokios gyvenimo istorijos, kaip jo, yra ryškus priminimas, kad Kazachstanas ir jo žmonės apie juos prisimins dar ne vieną dešimtmetį, jeigu ne amžių.
