Branduoliniai ginklai istorijoje buvo panaudoti tik du kartus, tačiau to užteko, kad visa žmonija įsimintų visam laikui, – tai patys pavojingiausi ginklai pasaulyje. Kas yra branduoliniai ginklai, iš ko jie gaminami, kokios šalys gali turėti šių ginklų, kodėl valstybės iki šiol nesiryžta nusiginkluoti.
Branduoliniai ginklai istorijoje buvo panaudoti tik du kartus, tačiau to užteko, kad visa žmonija įsimintų visam laikui, – tai patys pavojingiausi ginklai pasaulyje. Tik įsivaizduokite: 3 metrų ilgio ir 71 centimetro skersmens atominė bomba, kuri svėrė 4 tonas, kone per akimirką pražudė 140 tūkst. Hirošimos miesto gyventojų, o po sprogimo likusi radiacija mirties nuosprendį lėmė dar dešimtims tūkstančių. Tai buvo tik pirmas pasaulyje sukurtas ir panaudotas branduolinis ginklas, o per 75 metus ši technika stipriai patobulėjo.
Hirošimos taikos memorialas. „Pixabay“ nuotr.
Po Hirošimos katastrofos praėjus vos trims paroms, atominis sprogimas nugriaudėjo Nagasakio mieste – čia jis nusinešė dar 74 tūkst. gyvybių. Dvi atominės bombos, numestos ant Japonijos miestų, iki šiol yra vienintelės panaudotos kare prieš valstybę.
Portalas LRT.lt domisi, kas yra branduoliniai ginklai, iš ko jie gaminami, kokios šalys gali turėti šių ginklų, kodėl valstybės iki šiol nesiryžta nusiginkluoti ir kas nutiktų, jeigu atominė bomba būtų numesta ant Vilniaus, kiek siektų sprogimo banga ir žala.
LRT.lt publikuoja tekstą iš straipsnių ciklo „Fundamentalūs klausimai“ – kiekvieną penktadienį mokslininkai bandys atsakyti į pačius įdomiausius, labiausiai intriguojančius ir ramybės neduodančius mokslinius klausimus.
Ką vadiname branduoliniu ginklu?
Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus politologo Tomo Janeliūno, paprastai kalbant, branduolinis ginklas yra tam tikrų medžiagų reakcija. Kalbant apie ginklų skirstymą, reikėtų kalbėti apie reakcijų metu vykstančius procesus ir apie technologijas, kurios neša branduolinius ginklus.
„Jeigu mes kalbame apie raketas, bombas, tai yra įrenginiai, kurie pristato branduolinį užtaisą į kokią nors vietą. Jie vadinami branduoliniais nešėjais, kurie gali būti labai įvairių tipų. Tai gali būti vadinamieji lagaminėliai, artileriniai sviediniai, torpedos, raketos, kurių nuotolis siektų nuo 50 iki 10 tūkst. kilometrų ir toliau. Tai gali būti raketos, dislokuotos povandeniniuose laivuose, lėktuvuose, laivuose. Kitaip tariant, branduolinių nešėjų, kuriais gali būti pristatomi ginklai, yra labai daug“, – teigė politologas.
Pačios branduolinės reakcijos yra dviejų tipų: branduolių skaidymosi ir branduolių jungimosi. Skaidymosi metu vyksta branduolinė reakcija, o jungimosi – termobranduolinė reakcija, kurios metu susijungia vandenilio atomai. Pastarosios reakcijos, pasak T. Janeliūno, yra daug galingesnės, nes išsiskiria žymiai daugiau energijos, kuri yra keletą kartų didesnė nei išsiskirianti paprastos branduolinės reakcijos metu.
Iš ko gaminami branduoliniai ginklai?
Fizinių ir technologijos mokslų centro Eksperimentinės branduolio fizikos laboratorijos vadovas dr. Artūras Plukis LRT.lt paaiškino, kokie elementai reikalingi, kad įvyktų branduolinė reakcija.
„Klasikinis branduolinis ginklas – tai sunkaus elemento dalaus izotopo kaip urano 235U arba plutonio 239Pu pagrindu sukonstruotas įtaisas. Kai tinkamos medžiagos kiekis viršija kritinę masę (235U atveju apie 50 kilogramų), gali prasidėti nevaldoma grandininė reakcija. Tačiau be specialaus įtaiso tokia reakcija greitai užgęsta, nes išsiskyrusi energija ištaško daliąją medžiagą. Branduoliniuose ginkluose reikalingą pradinį slėgį paprastai užtikrina cheminio užtaiso sprogimas. Norint pasiekti, kad įvyktų stiprus branduolinis sprogimas, reikia specifinių žinių, kurios laikomos valstybių karine paslaptimi ir viešai neprieinamos.
Pagrindinės medžiagos, reikalingos ginklui sukurti, yra urano izotopas 235U. Bombai reikia ne mažesnio kaip 95 proc. įsodrinimo (natūraliame urane šio izotopo yra apie 0,7 proc.). Palyginimui: daugumos branduolinių reaktorių kuras naudoja 2–4 proc. įsodrintą uraną. Šalys, kurios turi technologinius pajėgumus sodrinti uraną energijos gamybos reaktoriams, gali nedidelėmis pastangomis gaminti ir ginklams tinkamą uraną“, – aiškino A. Plukis.
Atominės bombos sandara / „Wikimedia“ nuotr.
Branduolinių ginklų gamybai taip pat tinka plutonio izotopas 239Pu. Kaip aiškino mokslininkas, natūraliai Žemėje jo yra, šį izotopą galima išgauti branduoliniuose reaktoriuose apšvitinus uraną neutronais.
„Kad plutonis būtu tinkamas ginklams, jame 239Pu izotopas turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc., todėl branduolinis kuras plutonio gamybai paprastai reaktoriuje laikomas 1–2 mėnesius. Chemiškai plutonį atskirti yra lengviau, negu išskirti urano izotopus, todėl ši galimybė lengviau prieinama žemesnio technologinio išsivystymo valstybėmis, tačiau dėl plutonio fizikinių ypatybių branduolinį užtaisą sukonstruoti sunkiau, palyginti su urano atveju“, – dėstė A. Plukis.
Anot jo, ginklo užtaisas apribotas kritinės masės, o branduolinio sprogimo galia paprastai atitinka nuo 10 iki 200 tūkst. tonų trotilo ekvivalentą. Dėl to branduolinių ginklų galia ir buvo pradėta vertinti kilotonomis arba megatonomis.
A. Plukis atkreipė dėmesį, kad nors branduolinius ginklus nepastebimai išmėginti beveik neįmanoma, juos aptikti – labai sunku.
„Šiuo metu praktiškai neįmanoma paslėpti branduolinių ginklų bandymų atmosferoje ar po žeme, tačiau patys branduoliniai ginklai yra sunkiai aptinkami, jų radioaktyvioji spinduliuotė yra silpna ir neregistruojama už kelių dešimčių metrų. Tai kelia problemų norint įsitikinti, kad šalis nedisponuoja branduoline ginkluote.
Dėl įspūdingos branduolinių ginklų galios jų turėtojai paprastai stengiasi apsaugoti įrenginius nuo nesankcionuoto panaudojimo. Be vadinamųjų branduolinių lagaminėlių, kuriuos gauna šalių vadovai, kad ginklo panaudojimas būtų vienose rankose, įrenginio konstrukcija paprastai tokia, kad išorinio sprogimo atveju, net jei tai būtų branduolinis sprogimas, pats ginklas iki galo suveikti negali. Žinoma, net nepavykęs kelių šimtų tonų TNT ekvivalento branduolinis incidentas pridarytų daug žalos ir užterštų aplinką radioaktyviosiomis medžiagomis“, – išdėstė A. Plukis.
Kas gali turėti branduolinių ginklų?
T. Janeliūnas LRT.lt paaiškino, kad visos šalys, kurios nori turėti branduolinių ginklų, gali jų turėti. Jei valstybės savanoriškai nenori įsitraukti į branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, daugiau apribojimų joms turėti ar neturėti ginklą nėra.
„Tarptautinės teisės požiūriu yra vadinamoji branduolinio ginklo neplatinimo sutartis, bet jos pasirašymas vienaip ar kitaip yra savanoriškas. Šia prasme valstybės gali tiesiog nepasirašyti tos sutarties arba iš jos pasitraukti. Tokiu būdu kaip ir nėra jokių kitų teisinių apribojimų, išskyrus savanorišką įsitraukimą į branduolinio ginklo neplatinimo sutartį“, – dėstė T. Janeliūnas.
Anot jo, Šaltojo karo metais susiformavo tradicija, kad branduolinį ginklą turi penkios valstybės: JAV, Sovietų Sąjunga, Kinija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija. Tuo metu ir buvo parengta branduolinio ginklo neplatinimo sutartis – jį turinčios šalys kvietė visas kitas ją pasirašyti tam, kad būtų apribotas branduolinių ginklų plitimas pasaulyje.
„Bet po Šaltojo karo ta sutartis tapo nepopuliari. Nemaža dalis šalių tiesiog iš jos pasitraukė, kitos nepasirašė. Natūraliai branduolinių valstybių skaičius šiuo metu yra išsiplėtęs. Oficialiai pripažįstama, kad branduolinį ginklą turi Indija, Pakistanas, Šiaurės Korėja, ir beveik niekas neabejoja, kad turi Izraelis, nors jis to nepripažįsta. Be to, yra Iranas, kuris balansuoja ties riba ir tarsi ketina įsigyti branduolinį ginklą, bet vis būna pristabdomas. Baracko Obamos susitarimas dėl Irano branduolinės programos turėjo gerokai atidėti jos vystymą“, – LRT.lt tvirtino profesorius.
T. Janeliūnas patikino, kad nusipirkti branduolinį ginklą beveik neįmanoma – niekas jo neparduos. Pasak jo, egzistuoja nerašyta taisyklė, pagal kurią šalys ginklus gamina tik sau.
„Yra daug priežasčių, tačiau tai nėra tas ginklas, kurį norėtum atiduoti net ir į patikimas rankas. Todėl valstybės gali tik savo programomis sukurti branduolinį ginklą. Tam reikia labai daug investicijų, itin modernių technologijų, branduolinių medžiagų, iš kurių būtų galima išgauti tas, kurios reikalingos atominiam ginklui. Visa tai yra didžiulės sąnaudos – tiek technologinės, tiek laiko, tiek branduolinių medžiagų atžvilgiu“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
Kodėl šalys iki šiol turi branduolinių ginklų?
Poreikis turėti branduolinį ginklą atsirado Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo užbaigtas Manhatano projektas. Kaip aiškino T. Janeliūnas, tuomet amerikiečiai pasakė turintys ginklą, galintį užbaigti bet kokį iki tol įprastą karą, ginklą, kuris gali nušluoti viską nuo žemės paviršiaus. Tokiu būdu konvencinių karų, kurie iki tol buvo įprasti, prasmė išnyktų.
„Vienas dalykas buvo parodyti, kad amerikiečiai turi visiškai kitokio galingumo ginklą ir atitinkamai tai turėtų atgrasyti bet kokį priešininką pradėti karą su jais. Sovietus tai paskatino kurti savo branduolinę programą, kad turėtų atsvarą ir būtų lygiavertės pozicijos su amerikiečiais.
Varžymasis dėl branduolinės ginkluotės paskatino visiškai naują procesą, kai valstybės nenorėjo nusileisti ir iš vienos pusės būti pažeidžiamos kitų, turinčių branduolinio ginklo monopoliją. Norėjo tapti galinčios atsakyti į branduolinį smūgį antruoju smūgiu ir tokiu būdu užkirsti kelią toms valstybėms, kurios grasina branduoliniu ginklu, pirmoms jį panaudoti. Galimybė duoti atsakomąjį smūgį buvo laikoma atgrasančia priemone, sustabdant potencialų agresorių nuo branduolinio ginklo naudojimo. Tokia ir buvo branduolinio ginklavimosi logika“, – dėstė T. Janeliūnas.
Pasak jo, šiais laikais branduolinio ginklavimosi logika yra kitokia. Iš dalies išlieka principai, kuriais vadovavosi šalys Šaltojo karo metais, tačiau tai daugiau galioja JAV ir Rusijos santykiams – valstybėms, turinčioms daugiausia branduolinių užtaisų. Kita vertus, šiais laikais branduoliniai užtaisai gali būti pritaikomi labai skirtingai.
„Yra ir branduolinių ginklų, kurie turi palyginti nedidelę sprogimo galią, kurie yra labai tikslūs ir skirti, pavyzdžiui, norint pasiekti gilius bunkerius ir sukelti žalą būtent tiems objektams, kuriems reikia, bet tuo pat metu turintys nedidelę radiacijos išmetimo riziką. Tokie nedidelės galios ginklai vadinami taktiniais, jie gali būti naudojami mūšio laukuose, prieš konkrečius laivus vandenyne, norint sunaikinti lėktuvnešį ar kokį didelį laivą. Dalis branduolinių ginklų gali būti naudojami ir įprastuose kariniuose veiksmuose, nekeliant didelio pavojaus žmonėms, miestams“, – aiškino politologas ir pridūrė, kad tai keičia ir planavimą, kokiomis aplinkybėmis šie ginklai gali būti naudojami.
Vis dėlto jis pabrėžė, kad pasaulis jau pripratęs prie minties, kad branduolinis ginklas yra mirtinas ne tik kariams, bet ir aplinkiniams. Priimta nuostata, kad tai yra uždraustas, nenaudotinas, antihumaniškas ginklas. Dėl to yra kilęs branduolinis tabu – niekas neturėtų ryžtis pirmas panaudoti branduolinį ginklą, nes tai sukeltų visuotinį pasmerkimą.
Nepaisant neigiamo nusistatymo, pasaulis be branduolinių ginklų, anot T. Janeliūno, yra neįmanomas.
„Pastaruoju metu pastebimos netgi priešingos tendencijos – branduolinis ginklavimasis stiprėja. Stiprėja net ir tarp JAV ir Rusijos. JAV prezidentai, įskaitant ir B. Obamą, yra išsakę viziją, kad pasaulis galėtų būti be branduolinių ginklų. Bet to neįmanoma padaryti visų pirma dėl to, kad nėra pasitikėjimo tarp valstybių. Kol valstybės netikės, kad kita potenciali priešininkė bus visiškai sąžininga ir atsisakys branduolinių ginklų, tol ji pati bus saugi ir nesiryš pirmoji ar lygiagrečiais pagrindais nusiginkluoti. Pasaulis be branduolinių ginklų kol kas yra utopija, nes tam reikėtų pasiekti absoliutų pasitikėjimą tarp valstybių, kuris šiuo metu taip pat yra utopija“, – aiškino profesorius.
Kas nutiktų, jeigu branduolinis ginklas būtų panaudotas prieš Vilnių?
Jeigu vietoj Hirošimos atominė bomba, kurios sprogstamoji galia siekė 16 kilotonų, būtų numesta ant Lietuvos sostinės, toje vietoje būtų visiškai arba stipriai sugriauti pastatai 2 kilometrų spinduliu. Tai atitiktų visą centrinę miesto dalį. Kaip aiškino A. Plukis, pastebimus sugriovimus dar būtų galima matyti iki 5 kilometrų atstumu nuo epicentro.
„Didelės galios – 10 megatonų – termobranduolinio ginklo sprogimas sunaikintų viską 10 kilometrų spinduliu nuo epicentro, tai aprėptų praktiškai visą Vilniaus miestą. Šiluminė sprogimo spinduliuotė sukeltų kūno nudegimus dvigubai didesniu atstumu“, – teigė A. Plukis.
Pasak fiziko, priklausomai nuo užtaiso galios sprogimo virš stambaus miesto metu žūtų nuo keliasdešimties iki kelių šimtų tūkstančių gyventojų, o radiacijos tarša laikytųsi nuo savaitės iki kelių metų.
„Po branduolinio sprogimo susidariusi radioaktyvioji tarša apie savaitę keltų grėsmę žmonėms, dirbantiems sprogimo židinyje, o ilgaamžiai radionuklidai trukdytų įsikurti nuolatiniams gyventojams keletą metų. Tačiau radioaktyvioji tarša po didelės branduolinio reaktoriaus avarijos, pavyzdžiui, Černobylio, yra apie 10 kartų didesnė, palyginti su branduolinio ginklo poveikiu“, – tikino mokslininkas.
Portale „Outrider“ taip pat galima pasižiūrėti, kokie scenarijai grėstų sostinei, jeigu prieš ją būtų panaudotas branduolinis ginklas.
Jeigu ant Vilniaus būtų numesta atominė bomba „Mažylis“ (angl. „Little Boy“), kuri ir buvo panaudota prieš Hirošimos miestą, žuvusiųjų būtų 29,3 tūkst., o sužalotųjų skaičius siektų 77 tūkst. Jeigu tai būtų Šiaurės Korėjos sukurta vandenilinė bomba, žuvusiųjų būtų 175,6 tūkst., o sužeistųjų – dar 156,1 tūkst. Ant sostinės nukritus JAV termobranduolinės raketos kovinei galvutei „W-87“, žūtų 196,4 tūkst. žmonių, o sužeistųjų būtų 155,4 tūkst.
Na, o jeigu ant Vilniaus numestų SSRS sukurtą bombą „Tsar“, žūtų visas miestas: 580 tūkst. žmonių ir dar galėtų būti 78 tūkst. sužeistųjų. Tokio sprogimo banga apimtų ne tik visą Vilnių, bet ir kur kas toliau – pasekmes pajustų ir gyventojai, esantys už 345 kilometrų.
Šią bombą SSRS išbandė 1961 metais, tai buvo galingiausias sprogimas žmonijos istorijoje. Ji buvo išbandyta virš Naujosios Žemės salyno, esančio Arkties vandenyne. Sprogimo banga buvo tokia stipri, kad Suomijoje kai kuriems gyventojams net išdužo langai.
