2018-aisiais Lietuva tapo asocijuotąja CERN nare ir Vilniaus universitete įkūrė centrą, kurio vienas pagrindinių uždavinių – sustiprinti Lietuvos eksperimentinę didelių energijų fizikos bazę. Kiekvienais metais už šią narystę Lietuva sumoka milijoną eurų. Nors šiais metais ši suma šaliai grįžo netgi su perviršiu, eksperimentinė dalelių fizika Lietuvoje – beviltiškai apleista, sako centro vadovas Aurelijus Rinkevičius.
2018-aisiais Lietuvoje turėjo prasidėti nauja dalelių fizikos mokslo era – šalis tapo asocijuotąja Europos branduolinių tyrimų organizacijos (CERN) nare ir Vilniaus universitete įkūrė centrą, kurio vienas pagrindinių uždavinių – sustiprinti Lietuvos eksperimentinę didelių energijų fizikos bazę. Kiekvienais metais už šią narystę Lietuva sumoka milijoną eurų. Nors šiais metais ši suma šaliai grįžo netgi su perviršiu, eksperimentinė dalelių fizika Lietuvoje – beviltiškai apleista, sako centro vadovas Aurelijus Rinkevičius.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Anot jo, visa centro veikla vyksta virtualiai, beveik visi dalelių fizikos studentai išvyksta svetur, universitetui trūksta darbuotojų, trūksta kompetencijos. Jis pabrėžė, kad dabar Lietuva dalelių fizikos mokslininkams neturi ko pasiūlyti.
A. Rinkevičius yra didelių energijų fizikas eksperimentatorius. Mokslininkas studijavo JAV, dirbo CERN, o vėliau grįžo į Lietuvą laimėjęs tarptautinę atranką su CERN priežiūra Centro vadovo vietai užimti, kurį, jo teigimu, tuometė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė asmeniškai inicijavo.
LRT.lt pašnekovas pasakojo žinojęs, kad situacija kebli ir sudėtinga, bet praėjus porai metų nuo centro atsiradimo universitetas vis dar neturi strategijos, kaip turėtų būti plėtojamas dalelių fizikos mokslas Lietuvoje. A. Rinkevičius patikino, kad net ir lazerių fizika, kuria mes taip didžiuojamės, jau dabar atsilieka nuo pasaulyje kuriamų technologinių tendencijų.
– Pradėkime nuo pradžių. Kodėl išvykote į JAV?
– Mane šios temos žavėjo jau labai seniai, dar mokyklos laikais. Studijuodamas universitete supratau, kad man nepatinka mokytis Lietuvoje.
– Kodėl nepatiko?
– Daug visokių bėdų. Trumpai tariant – ne tas lygis. Iš universiteto tikėjausi daugiau, negu buvo. Čia ne man vienam taip, grupiokai irgi panašiai manė, buvome 6 stiprūs studentai kurse. Visi išsilakstė. Pora išvyko į Daniją, keli į Didžiąją Britaniją, o aš – į JAV.
Aš dar prieš tai radau informacijos, kaip pakliūti į CERN trijų mėnesių vasaros stažuotę, supratau, kad ši sritis man įdomi, man patiko grupė, su kuria atlikau praktiką. Žinojau, ko noriu. Tokiu būdu atsidūriau JAV, ten dvejus metus išklausiau privalomus kursus, o tada persikrausčiau į CERN (laboratorija yra Šveicarijoje – LRT.lt), nors buvau nuotolinis doktorantas. JAV tai yra normalu – šioje srityje dauguma doktorantų yra CERN.
– Galiausiai grįžote į Lietuvą. Kodėl?
– Trumpai tariant, Lietuva įstojo į CERN. Tai buvo daugiau politinis sprendimas, D. Grybauskaitės iniciatyva. Aišku, jeigu atvykdavo svečių iš Lietuvos, mes savotiškai irgi tame dalyvavome, buvo ryšiai su Lietuva. Aš atvažiuodavau į seminarus kokį kartą per metus. Žinojau, kokia situacija Lietuvoje, pagalvojau: kadangi privirėme košės ir dabar Lietuva yra CERN narė, reikia kažkam srėbti. Nes Lietuvoje tos infrastruktūros ir pasiruošimo nelabai buvo.
– Lietuvai įstojus į CERN kokie buvo iškelti uždaviniai? Ką turėjote padaryti?
– Reikėjo susitvarkyti dalelių fiziką, t. y. turėti koordinuojantį asmenį ar instituciją. Lietuva tai formaliai išsprendė įkurdama formalų padalinį ir pasakydama, kad ieško tam tinkamo žmogaus. Toje vietoje buvo varnelė uždėta. Kitas atsiskaitymas – po penkerių metų nuo narystės pradžios, 2023-iaisiais.
– Kokia to centro, kuris yra Lietuvoje, paskirtis? Ką jūs jame veikiate?
– Problema ta, kad centras yra virtualus. Dabar, be manęs, yra administratorius. Tai yra šaunu, nes kitaip visus popierius reikia pačiam tvarkytis. Dirba daugiau žmonių, jie yra informatikai – jie susitarę daryti tuos pačius darbus, kuriuos darytų CERN, tik nuotoliniu būdu iš Lietuvos. O aš atlikau tą popierinę dalį – prirašiau juos, kad būtų afilijuoti prie Vilniaus universiteto, nes toks yra reikalavimas. Taip centre atsirado darbuotojų. Bet vėlgi, jie yra virtualūs.
– Kokia nauda Lietuvai iš narystės CERN? Kokie buvo pradiniai lūkesčiai ir ką mes dabar turime?
– Vienas didelis lūkestis dar iš prezidentės pusės buvo verslo inkubatorius (galimybė įmonėms kurti naujus produktus panaudojant CERN sukurtas technologijas – LRT.lt). Jis atsirado. Dabar išrinkti pirmi trys startuoliai. Tai šitai kaip ir veikia.
Kai mes mokame milijoną, tai jo nepamirštame. Jis panaudojamas, kad mūsų įmonės galėtų dalyvauti pirkimuose, kad lietuviai galėtų būti įdarbinami CERN. Taip netiesiogiai mes susigrąžiname tą įmoką. Liepos pradžioje spaudoje buvo straipsnis, kad Lietuva pasiekė visišką narystės grąžą.
Tai formalioji dalis, bet narystė atveria ir daugiau galimybių. Pavyzdžiui, ką turėtume daryti, tai vykdyti jungtines doktorantūros programas su CERN. Yra doktorantūros programos, stažuotės, trumpos praktikos, trumpalaikiai ir ilgalaikiai darbuotojai. Esame tarptautinės šeimynos nariai, todėl turime tam tikrų privilegijų. Atsirado papildomų galimybių, kurių anksčiau nebuvo.
– Anksčiau esate sakęs, kad Lietuva neskiria pakankamai dėmesio dalelių fizikai. Galbūt galite paaiškinti, kuo mums reikšminga dalelių fizika? Kodėl reikia jai skirti daugiau dėmesio?
– Dalelių fizika yra viena iš priešakinių fizikos sričių. Paprastai visuose didžiuosiuose, stipriuosiuose universitetuose niekas nesupranta, kaip gali nebūti dalelių fizikos. Čia kaip savaime suprantamas dalykas.
Dalelių fizika yra eksperimentinis mokslas. Eksperimentas reiškia, kad mes vykdome kažkokį procesą ir jo metu tyrinėjame gamtos reiškinius. Tas procesas paprastai unikalus tuo, kad norint jį įvykdyti reikia įrangos, kuri faktiškai neegzistuoja. Kitaip tariant, eksperimentinė fizika visuomet bus surišta su neegzistuojančios įrangos kūrimu. Taip yra pagal apibrėžimą, kitaip negali būti. Jeigu perki prietaisą norėdamas ką nors pamatuoti, tu nebesi fizikas eksperimentatorius, nes tai nebėra naujos fizikos paieškos, tai yra efektų tyrimai. Tai yra taikomoji fizika.
Iš tiesų Lietuva yra taikomosios fizikos valstybė, prietaisų nekuriame. Mano galva, tai strateginis trūkumas. Kai kuri prietaisus, turi išmanyti tendencijas, turėti inžinierių, mokslininkų komandas. Atsiranda tarpdiscipliniškumas, bendravimas su pramone, kūrimas to, kas galbūt virs technologiniu proveržiu. Aš dalelių fiziką vertinu kaip svarbią investiciją. Jeigu nekursi savo prietaisų ir paskui nedarysi duomenų tyrimų, esi niekam tikęs. Ši veikla svarbi ateičiai, ateities technologijoms.
– Kalbant praktiškiau – kokias technologijas turite omenyje?
– Išmaniąsias. Kas yra išmanusis prietaisas, išmanioji technologija pagal sandarą? Išmanusis prietaisas turi keturis būtinuosius elementus. Pirmas – detektorius, kuriuo jaučia aplinką. Antras – skaičiavimo technika, pavyzdžiui, lustas. Trečias – algoritmas, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas. Ketvirtas bus rezultatas. Vieną iš keturių pašalink ir prietaisas jau nebebus išmanusis.
Apsidairę aplink matome paprastus stalus, kėdes ir visa kita, tačiau, mano nuomone, tik laiko klausimas, kada tai taps išmanu. Tai yra ateitis – mes galime užsimerkti ir negalvoti, kad taip bus, bet pasaulis juda link to, kad taip bus Klausimas, ar mes tam ruošiamės, ar ne.
– Nuo tada, kai išvykote iš Lietuvos, ar situacija pagerėjo, kalbant apskritai apie dalelių fizikos mokslą?
– Pasikeitė labai mažai. Studijas baigė vienas ar du doktorantai, bet eksperimentinė dalis į priekį nelabai pasistūmėjo, tik tiek, kad tapo žinomesnė. Taip pat įsitraukė kitos grupės – taikomosios fizikos mokslininkai, radę sau įdomių temų CERN.
– Ko labiausiai trūksta, kad vyktų pokyčiai?
– Žmonių. Jų surasti – ne problema, reikia tiesiog sąlygų. Žmonės ateina, bet kad gėlė užaugtų, turi būti dirva.
– Kokias dalelių fizikos perspektyvas įžvelgtumėte Lietuvoje?
– Klausimas – ar Lietuva turi dalelių fizikos strategiją? Trumpas atsakymas – beveik ne. Bandau tokią sukurti, bet viena – kaip aš įsivaizduoju, kita – kaip pavyks tai įtvirtinti.
– Kokia turėtų būti dalelių fizikos mokslo strategija Lietuvoje?
– Dabar tokia situacija, kad visi su visais konkuruoja. Tai yra neteisinga sistema. Kiekviena mokslo šaka turi savo specifiką.
Labai graži idėja, kad geriausi gauna finansavimą, bet mes negalime sumesti visų į vieną krūvą ir žiūrėti, kas iš to išeis. Ką daro JAV? Žino, kad yra dalelių fizika ir su tuo susijusios sritys. Tam biudžete numatyta pinigų, projektai konkuruoja viduje, tarpusavyje. Nustatyta, kurios sritys yra perspektyvios, jos pasveriamos, o tada fiksuojama. Nebus taip, kad fizikas su mediku konkuruos JAV. Medikai turi savo, fizikai – savo, bet irgi pagal sritis. Valstybė turi turėti prioritetus, planuoti, kas perspektyviau. Atitinkamai reikia pareguliuoti ir finansinius srautus.
– Kas turėtų įsitraukti į strategijos kūrimą? Universitetas? Valdžia?
– Valstybė galėtų pakoreguoti plačias gaires, kurios galbūt privers universitetus pradėti galvoti. Kol kas tai nevyksta.
– O patiems studentams įdomi ši sritis? Ar daug jų ateina studijuoti dalelių fizikos?
– Kiek aš matau, sritis pakankamai įdomi. Studentų trūkumo tikrai nėra, anksčiau gal bakalauro metais būdavo didesnis susidomėjimas, bet pamatydavo, kad per mažai kritinės masės, nėra prasmės tęsti magistrantūros ir doktorantūros Lietuvoje. Arba tiesiog išeidavo.
Problema – ne susidomėjimas, o tai, kad jiems čia per mažai galimybių. Dabar jų po truputį daugėja, manau, situacija keisis. Šiemet, pavyzdžiui, atsirado pirmas dalelių fizikos eksperimentatorius doktorantas Vilniaus universitete. Jis yra pirmas istorijoje, niekada tokio nebuvo.
Lietuvių doktorantų užsienyje aš žinau tikrai daug – tai įdomi sritis. Jie man parašo, domisi, kaip Lietuvoje, klausia, ar gali ką patarti. Daug žmonių, kurie nematė perspektyvų, išvyko kitur, ir aš jų negaliu kaltinti, nes, mano galva, jie padarė teisingai, atsižvelgiant į aplinkybes.
– Jeigu visos galimybės būtų jūsų rankose, kaip stiprintumėte šią sritį? Kokią strategiją siūlytumėte?
– Mes turėtume užtikrinti bent vieną funkcionalią grupę. Pakankamo dydžio studentams ir būtinoms veikloms užtikrinti. Kalbame apie grupę, kurioje būtų 4–5 eksperimentatoriai, 2–3 teoretikai. Tai maždaug 8 žmonės, bet patyrę. Ir panašus skaičius podoktorantų. Iš viso kalbame apie keliolikos žmonių komandą. Tokia grupė būtų nelabai didelė pasauliniu mastu, bet pakankamai didelė, kad galėtų identifikuoti aiškias tematikas, kad būtų pakankamai visapusiška ruošiant studentus ir apskritai judėti į priekį, turėti savo kryptis.
Manau, reikėtų uždrausti mokėti algas iš projektų. Projektai nėra tam, kad juos pravalgytų, jie skirti mokslui. Tai yra anomalija, tai yra blogai. Lietuviai gali bandyti teisintis, kad švedai taip daro. Bet pas juos iš projekto leidžiama susimokėti iki pusės algos. Lietuvoje alga padidinama penkis kartus. Tai yra skirtumas.
Taip pat reikia sunaikinti terminą „Lietuvos fizika“. Fizika yra fizika, ji pasaulyje yra viena ir nereikia įsivaizduoti, kad Lietuvoje ji kitokia. Tas pats ir su kitais mokslais. Negalime užsidaryti, mokslas neturi sienų.
– Bet lietuviai didžiuojasi tuo, kad kuriame stiprius lazerius, lazerinei fizikai skiriama daug dėmesio.
– Kiekvienas turi mėgstamą sritį, kiekvienas dėl to yra šiek tiek šališkas. Pažiūrėkime neigiamai į lazerius. Lietuviai gamina klasikinius didelius lazerius, kurie šiaip ne taip telpa ant stalo. Jeigu mes pasižiūrėsime, kur juda pasaulinė industrija, pamatysime, kad daiktai mažėja: mažesni telefonai, mažesni kompiuteriai, efektyvesni, žalesni prietaisai ir t. t.
Manęs niekas neįtikins, kad pusę tonos sveriantis lazeris yra ateitis. Ateityje kokybiškas lazeris bus telefono dydžio. Tam reikalingos nanotechnologijos, puslaidininkiai. Lietuviai kol kas tokių negamina. Jeigu nebus priimti sprendimai keistis, šita pramonė galimai žlugs.
Aš, aišku, manau, kad jie apie tai galvoja ir tai yra daroma. Lazerinė inžinerija sukurta 1970 metais, sugalvota, kad Lietuvoje tai turėtų būti prioritetas, kad reikia į tai fokusuotis, mesti daug jėgų. Taip buvo pasiektas rezultatas, pavyzdys, kaip koncentruojantis galima ką nors padaryti.
– O dabar jau reikėtų pakeisti kryptį?
– Dabar reikėtų galvoti, kas bus toliau, ir priimti atitinkamus sprendimus, nes viskas keičiasi. Jeigu mes nesikeisime – išnyksime.
– Ar nesigailite, kad grįžote į Lietuvą?
– Dalį veiklos aš tęsiu, dar turiu doktorantų JAV, su jais dirbu nuotoliniu būdu. Su kolegomis pasimatau tik nuvykęs į CERN, bet virtualiai mes bendraujame kaip bendravę. Mūsų bendruomenės COVID-19 visiškai nepaveikė, nes mes, šiaip ar taip, bendravome virtualiai. Taigi, beveik niekas nepasikeitė, tik aš mažiau turiu tam laiko. Užgriuvo daug administracinės naštos, paskęstu kituose darbuose.
– Kaip įsivaizduojate save patį? Ar tęsite šią veiklą centre?
– Aš žinojau, ką gausiu atvažiuodamas. Aš tuo jokiais būdais nesidžiaugiau, bet atvykau pabandyti. Vis dar bandau. Artimiausioje ateityje, manau, bandysiu. Ganėtinai gerai įsivaizdavau situaciją, žinojau, kad bus sunku.
