Visiems mums kartais tenka atsidurti situacijoje, kuomet erzina aplinkinis triukšmas ir norisi visiškos tylos. Tačiau ir tylos gali būti per daug. Jeigu patektumėte į kambarį, kuriame iš tikrųjų būtų visiškai tylu, buvimas tokiame kambaryje tikriausiai gana greitai jums sukeltų haliucinacijas.
„YouTube“ stopkadras. © Transcendental Media
Tyliausios vietos pasaulyje yra vadinamieji „beaidžiai kambariai“ (anechoic chambers). Tai specialūs kambariai-laboratorijos, tyčia projektuojami taip, kad juose būtų kuo tyliau.
Storos išorinės plieno ir betono sienos užtikrina, kad kambario nepasiekia jokie pašaliniai garsai. O vidinių sienų konstrukcija dar ypatingesnė: iš jų išsikiša daug tam tikra tvarka išdėliotų specialių plokščių, padengtų garsą absorbuojančia medžiaga.
Tokio kambario sienos sugeria 99,99 proc. kambario viduje atsirandančio garso.
Nors, tarkime, savo namuose ar kokioje nors požeminėje slėptuvėje net būdami visiškoje tyloje jūs garsiai surėkę vis tiek išgirstumėte aidą, čia jokio aido nėra. Garso bangos tarsi sklinda į begalybę.
Beaidžius kambarius naudoja tiek tyrimus vykdantys mokslininkai, norintys praplėsti žinias, ką apie tylą žinome mes, tiek elektronikos įrenginius gaminančios korporacijos.
Nes matavimai, kokį garsą skleidžia įvairūs įrenginiai (tarkim, kiek garsiai gali skambėti telefonas ar kiek garsiai ūžia kompiuterio procesorius), yra patikimiausi, kuomet yra vykdomi visiškoje tyloje.
Pats tyliausias kambarys pasaulyje, sugeriantis garsą geriausiai, priklauso „Microsoft“ korporacijai, bet bendrovė šį kambarį naudoja tik savo produktų bandymams ir pašalinių neįsileidžia. Panašius kambarius turi ir „Apple“, ir kitos didžiosios bendrovės.
Tos, kurios tokių kambarių pačios įsirengti negali, juos nuomojasi. Panašų kambarį turi ir NASA – juk kosmosas yra tarsi gigantiškas beaidis kambarys.
Vienas tokių kambarių – Mineapolyje (JAV) esantis „Orfield Laboratories“ kambarys – išsiskiria iš kitų tuo, kad į jį iš anksto užsisakęs ekskursiją patekti gali kiekvienas norintis.
Tiesa, vizitas kambaryje žmogui kainuoja tikrai nepigiai – 125 dolerius. Lankytojai gauna galimybę trumpai pasėdėti kambaryje, visiškoje tamsoje ir tyloje.
Tačiau kambaryje jie gali praleisti tik kelias minutes ir nėra paliekami be priežiūros. Nes toks pasėdėjimas gali sutrikdyti žmogaus psichiką.
Įprastas tylus kambarys – tarkime, jūsų miegamasis vėlai naktį – vis dėlto nėra visiškai tylus. Foninio garso lygis tokiame kambaryje siekia apie 30 decibelų – tai garsas, kurį kelia tolimas gatvės triukšmas, čežanti paklodė, vamzdžiai ir panašūs tylaus garso šaltiniai.
O štai „Orfield Laboratories“ kambaryje garso lygis yra -9 decibelai. Manote, kad visiška tyla reiškia ir ramybę? Nieko panašaus.
Žmogaus ausys nėra pratusios prie visiškos tylos. Natūraliomis aplinkybėmis visuomet, net ir tyliausiu metu, egzistuoja koks nors foninis garsas, kurį įsiklausius galima girdėti.
Kambaryje to nėra. Tai reiškia, kad ausims ir smegenims tenka prie to prisitaikyti. Ir kūnas prisitaiko girdėdamas vienintelį garsą, kurį gali girdėti – savo paties keliamą garsą.
Tai reiškia, kad po poros minučių pradedate girdėti, kaip plaka jūsų širdis, kvėpuojant išsipučia ir susitraukia plaučiai ir pan. Kai kurie garsai netgi labai keisti – pavyzdžiui, judindami ranką galite išgirsti, kaip kaulai trinasi vienas į kitą. Tai, ko gero, panašiausia, ką galima išgirsti į „Foje“ dainos tekstą „Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse...“
Visgi nors gal skamba ir įdomiai, buvę tokiame kambaryje pasakoja, kad tai nėra malonus jausmas.
Dalis žmonių ima jausti paniką ir kambarį palieka iš karto, dalis išbūna apie 20 minučių, ilgiau išbūna retas. Tarp išbuvusių ilgiau nemaža dalis ima girdėti haliucinacijas.
Rekordas, kiek žmogus sugebėjo vienas išbūti tokiame kambaryje visiškoje tyloje, yra 45 minutės.
Beje, tokiame kambaryje sunku netgi vaikščioti. Vaikščiodami ar stovėdami, kad išlaikytume pusiausvyrą, mes įprastai orientuojamės ir pagal garsą, nors patys to nesuvokiame.
Tokiame kambaryje pagal garsą orientuotis nebegalime, ir pusiausvyrą išlaikyti staiga tampa gerokai sunkiau. Todėl norint ilgiau išbūti kambaryje, reikia sėdėti.
Jei pats bandysite sukelti kokį nors garsą, tai irgi nebūtinai padės. Aido nebuvimo dėka beaidžiame kambaryje skleidžiant netgi trumpus ir stiprius garsus jie skamba kitaip.
Pavyzdžiui, garsas, kuris įprastoje patalpoje skamba kaip krūptelėti priverčiantis šūvis, beaidžiame kambaryje skambės kaip negarsus kaukštelėjimas.
Gali būti, kad „beaidžiai kambariai“ kada nors atneš medicininės naudos. Mokslininkai vykdo tyrimus, ar „tylos terapija“ gali būti pasitelkiama gydant autizmą, potrauminį streso sindromą, kai kurias psichikos ligas.
Beje, 2018 m. panaši laboratorija buvo atidaryta ir Lietuvoje – Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Jos tikslas yra šiuolaikiškų radijo antenų fizikinių parametrų tyrimai, leisiantys patobulinti šias antenas. Plačiau apie tai skaitykite šiame 15min tekste.
Parengta pagal „Now I Know“, „Atlas Obscura“.