Praėjusiais metais astronomai užfiksavo gravitacinę smūgio bangą, kurią išskyrė didžiausias iki šiol matytas dviejų juodųjų skylių susijungimas. Tai yra toks kiekis energijos, kurią vienu metu išskiria aštuonios Saulės. Ir šis energijos pliūpsnis iki Žemės keliavo net 7 milijardus metų.
Tyrėjai sako, kad susidūrusios juodosios skylės sukūrė vientisą objektą, kurio masė 142 kartus didesnė už Saulės, rašo BBC.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Mokslininkai ilgą laiką tyrinėjo juodasias skyles – vienos iš jų mažesnės, kitos gerokai didesnės. Tačiau šie stebėjimai leido sukurti visiškai naują taip vadinamų vidutinio dydžio juodųjų skylių klasę. Tokios juodosios skylės turi nuo 100 iki 1000 Saulių masę.
Šią analizę atliko tarptautinė LIGO-Virgo mokslininkų sąjunga, kuri valdo tris itin jautrias gravitacinių bangų aptikimo sistemas JAV ir Europoje.
„Šis įvykis atveria daugiau klausimų, nei suteikia atsakymų. Iš atradimų ir fizikos perspektyvos, tai labai jaudinantis dalykas“, – „Science Alert“ teigė LIGO narys, fizikas Alanas Weinsteinas.
Gravitacinės bangos signalas, atėjęs iš šio juodųjų skylių susidūrimo, buvo labai trumpas palyginus su signalais, gautais iš kitų susidūrimų.
Mokslininkai nustatė, kad šis juodųjų skylių susidūrimas – ypatingas. Jis yra pats masyviausias iš visų, kuriuos mokslininkai stebėjo per paskutinius penkerius metus, kai aptiko pirmąsias gravitacines bangas.
Kas yra juodosios skylės?
Juodosios skylės yra viena didžiausių visatos paslapčių. Jos nespinduliuoja ir neatspindi jokios radiacijos, kurią mokslininkai galėtų aptikti, todėl dažniausiai sunku nustatyti, kad jos apskritai yra, nebent ima aktyviai ryti medžiagą – tuo metu už juodosios skylės pradeda spinduliuoti radiaciją.
Juodosios skylės yra taškai kosmose, tokie tankūs, kad sukuria gilias gravitacines kriaukles. Net šviesa negali pabėgti nuo galingos juodosios skylės traukos, rašo „National Geographic“.
Bet kas, kad rizikuoja atsirasti per arti – nesvarbu, ar tai žvaigždė, planeta, ar erdvėlaivis – bus įtrauktas ir suspaustas tarsi glaistas – teoriškai šis procesas vadinamas spagetifikacija. Šio proceso metu objektai tempiami vertikaliai ir spaudžiami horizontaliai į ilgas plonas formas labai stipriame gravitaciniame lauke.
Egzistuoja keturi juodųjų skylių tipai: žvaigždinės, vidutinės, supermasyvios ir miniatiūrinės. Dažniausiai juodosios skylės atsiranda tada, kai miršta žvaigždė. Kai žvaigždės pasiekia savo gyvenimo pabaigą, jos išsipučia, praranda masę, atvėsta ir suformuoja baltąsias nykštukes.
Didžiausiems iš šių liepsnojančių kūnų, mažiausiai 10-20 kartų masyvesniems už Saulę, lemta tapti arba supertankiomis neutroninėmis žvaigždėmis arba žvaigždinėmis juodosiomis skylėmis.
Paskutinėmis akimirkomis didžiulės žvaigždės palieka visatą įspūdingu sprogimu, vadinamu supernova. Toks sprogimas žvaigždės materiją išmeta į kosmosą, tačiau jos šerdis lieka. Kai šerdis susitraukia ir išnyksta už įvykių horizonto, susiformuoja juodoji skylė. Tūkstančiai tokių žvaigždinių juodųjų skylių egzistuoja mūsų pačių Paukščių Tako galaktikoje.