Faktas, kad žmonija egzistuoja, yra akivaizdus įrodymas, jog Visatoje technologiškai pažangių civilizacijų egzistavimas yra įmanomas. Bet štai kiek astronomai kitų civilizacijų beieško, tiek rezultatai nesikeičia: nieko nerandama. Sukurtas naujas nežemiškos gyvybės egzistencijos prognozavimo metodas suteikia vilties. 
Faktas, kad žmonija egzistuoja, yra akivaizdus įrodymas, jog Visatoje technologiškai pažangių civilizacijų egzistavimas yra įmanomas. Bet štai kiek astronomai kitų civilizacijų beieško, tiek rezultatai nesikeičia: nieko nerandama. Tad vienintelis išmintingos gyvybės egzistavimo įrodymas ir esame mes patys, todėl labai sunku suvokti, ar gyvybės susidarymas yra įprastas dalykas, ar retenybė, rašo „Science Alert“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Bet sukurtas naujas nežemiškos gyvybės egzistencijos prognozavimo metodas suteikia vilties. Pritaikius naujus skaičiavimo parametrus, Paukščių Tako galaktikoje turėtų būti bent 36 pažangios civilizacijos, gebančios transliuoti savo signalus į aplinką, nors tikrasis skaičius gali būti ir didesnis.
„Laikantis prielaidos, kad protingos gyvybės formos išsivystymui kitose planetose reikia 5 mlrd. metų, mūsų galaktikoje turėtų būti bent keli tuzinai aktyvių civilizacijų“, – aiškina Notingemo universiteto (JK) astrofizikas Christopheris Conselice'as.
„Mūsų idėja yra evoliucijos vertinimas, bet kosminiu mastu. Savo skaičiavimą vadiname Astrobiologine Koperniko riba“, – sakė birtų astrofizikas.
Yra keli parametrai, kuriuos galima panaudoti norint matematiškai numatyti protingų civilizacijų skaičių galaktikoje. C.Conselice'as ir jo kolega inžinierius Tomas Westby sukūrė ištisą skaičiavimų seką, kurios pagrindu tapo tie atrinktieji parametrai.
Mažiausiai ribojanti Astrobiologinė Koperniko riba nustatyta laikantis prielaidos, kad protinga gyvybė išsivysto visur, kur tai formaliai įmanoma – visose pakankamai brandaus amžiaus žvaigždžių gyvybės zonoje besisukančiose planetose su uoliniu paviršiumi ir metaliniu turiniu. Taip pat laikomasi prielaidos, kad tos civilizacijos gyvuoja visą žvaigždės „veikimo“ laiką.
Panaudojus tokius duomenis gaunamas rezultatas – dešimtys milijardų galimai gyvenamų planetų. Tik, be abejo, labai jau menkai tikėtina, kad protinga gyvybė išsivystys kiekvienoje tokius kriterijus atitinkančioje planetoje.
Buvo apskaičiuotos ir dar trys Koperniko ribos pagal kiek kitokius kriterijus, kuriuos pasirenkant atsižvelgta į Žemės „patirtį“: nuo planetos susiformavimo iki pirmojo radijo signalo, kurį 1895 metais suformavo žmonės, praėjo maždaug 4,5 mlrd. metų.
Griežčiausia Astrobiologinė Koperniko riba buvo skaičiuojama laikantis reikalavimų, kad planetos metališka sudėtis būtų panaši, kaip Saulės sistemoje, kad jos amžius būtų tarp 4,5 ir 5,5 mlrd. metų. Ir laikantis prielaidos, kad radijo signalais komunikuoti gebančios civilizacijos gyvenimo trukmė yra apie 100 metų (bent jau tiek laiko, vertinant apytiksliai, tokius signalus skleidžia žmonės) gautas civilizacijų skaičius buvo 36.
„Klasikinis metodas protaujančių civilizacijų skaičiaus vertinimui grindžiamas spėjimais verčių, susijusių su gyvybe, o nuomonės apie tokius reikalus gali skirtis labai smarkiai. Naujasis mūsų tyrimas supaprastina visas šias prielaidas panaudodamas naujus duomenis ir suteikdamas gana patikimą mūsų galaktikoje esančių civilizacijų skaičių“, – sakė T.Westby.
Taigi, jeigu maždaug tiek civilizacijų skleidžia elektromagnetinius signalus į kosmosą, kodėl mes neradome jų arba jie nerado mūsų? Na, daugiausiai todėl, kad kosmosas yra milžiniškas. Tolygiai išsklaidykite 36 civilizacijas po Visatą ir gausite, kad vidutinis atstumas tarp bet kurios artimiausios tokių civilizacijų poros turėtų būti apie 17 tūkst. šviesmečių, rodo pastarojo tyrimo autorių skaičiavimai.
Mūsų paskleistos radijo bangos pasklinda ir į kosmosą, tačiau jų judėjimo greitis yra ribotas: greičiau už šviesą judėti negali niekas. O elektromagnetinės bangos ir yra iš esmės ta pati šviesa, tik kiek kitokia dažnio, bet to paties greičio. Taigi, pirmosios žmonių paskleistos radijo bangos, paleistos 1895 metais, dabar bus nukeliavusios 125 šviesmečius.
Be to, daugelis signalų, kuriuos paskleidžia žemiečiai, veikiausiai būna smarkia sujaukiami Žemės jonosferoje. Net ir tie signalai, kurie nėra sujaukiami – pavyzdžiui, ryšių tarp Žemės ir jos tolimesnių palydovų signalai – nukeliavę 100 šviesmečių taip nusilptų, kad juos užfiksuoti būtų beveik neįmanoma.
Taigi, jeigu nesugalvosime būdo, kaip pasigaminti milžinišką radijo megafoną, išgyventi artimiausius 17 000 metų, veikiausiai niekam jokių naudingų signalų, pranešančių apie mūsų egzistavimą ir nepranešime. Ir atvirkščiai.
Mokslininkai kitų civilizacijų egzistavimo tikimybe domisi ne dėl to, kad nori susirasti tarpžvaigždinių daugų (nors tai taip pat yra svarbi motyvacija). Šios žinios taip pat svarbios dėl to, kad jos leidžia mums suprasti mūsų pačių egzistencinius klausimus.
„Mūsų naujausias tyrimas suteikia pagrindo manyti, kad nežemiškos civilizacijos paieška ne tik atskleidžia, kaip susiformuoja gyvybė, bet ir suteikia mums užuominų, kaip ilgai gyvuos mūsų pačių civilizacija. Jeigu sužinosime, kad protaujanti gyvybė yra labai dažna, tuomet galėsime viltis, kad ir mūsų pačių civilizacija laikysis ilgiau. Kita vertus, jeigu sužinosime, kad mūsų galaktikoje aktyvių civilizacijų nėra, tai bus prastas ženklas ir mūsų pačių ilgalaikei egzistencijai. Ieškodami nežemiškos gyvybės – net jeigu nieko nerasime – galime sužinoti savo ateitį ir likimą“, – sakė C.Conselice'as.
Tyrimo rezultatus publikavo žurnalas „The Astrophysical Journal“.
