Kokiam bendravimui teikia pirmenybę šiuolaikiniai žmonės: virtualiam ar realiam? Bet koks gyvenimo reiškinys turi savo privalumų ir trūkumų, savo išvirkščiąją pusę. Kas bus, jeigu mes visai liausimės bendrauti „gyvai“? Išlošime dėl to ar pralaimėsime? Atsakymai jau yra.
Kokiam bendravimui teikia pirmenybę šiuolaikiniai žmonės: virtualiam ar realiam? Bet koks gyvenimo reiškinys turi savo privalumų ir trūkumų, savo išvirkščiąją pusę. Kas bus, jeigu mes visai liausimės bendrauti „gyvai“? Išlošime dėl to ar pralaimėsime? Atsakymai jau yra.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Gyvas bendravimas šiandien aktyviai keičiamas virtualiuoju. Mes neįsivaizduojame savo gyvenimo be kompiuterių ir išmaniųjų telefonų. Virtualus pasaulis tiesiog įsiurbė mus. Žmonės bendrauja socialiniuose tinkluose, dalijasi informacija, įgauna naudingos patirties, linksminasi.
Ar vis dėlto geriau būtų, jei bendravimas būtų pagrįstas realia žmogaus sąveika su žmogumi? O gal mūsų artimiausioje aplinkoje nėra asmenybės su panašiais polinkiais?
Kas geriau: gyvas bendravimas ar virtualus?
Klausimų šia tema yra labai daug. Ar virtualus bendravimas pakeičia realius kontaktus? Ar mes apskritai artimiausioje ateityje liausimės susitikinėti prie kavos puodelio? Geriausiu atveju mes girdime artimų žmonių balsus per „skype“ ar matome juos ekrane. Žinoma, tai yra patogu. Ypač jei likimas nubloškė jus nuo artimųjų ir draugų toli, už tūkstančių kilometrų. Tačiau problema slypi kitur.
Virtualus bendravimas išstumia gyvą sąveiką
Kai kam kyla klausimas: kam pažindintis gyvai, jeigu socialiniuose tinkluose turiu apie 600 draugų? Bet kuris žmogus gali turėti 100–200–400 ir daugiau virtualių draugų (interesų grupės prie jų taip pat priskiriamos). Tai yra žmonės, kurie vienaip ar kitaip pastebi jūsų aktyvumą ir atsiliepia į jį.
O koks mūsų bendravimo ratas tikrovėje? Pabandykime paskaičiuoti. Maždaug 5 žmonės darbe, 2–3 seni draugai. Čia galima priskirti ir interesų grupes, pavyzdžiui, tuos, kurie su jumis lanko tas pačias treniruotes, kursus, būrelius. Pastaruoju atveju jūs natūraliai bendraujate su bendraminčiais.
Tokiu būdu vidutinis žmogus turi realaus bendravimo ratą, kurį sudaro apie 100 žmonių. Tai yra, virtualus bendravimas būna kiekybiškai turtingesnis ir tam tikra prasme patogesnis. Bet jis pralaimi realiajam dvasingumo, emocionalumo atžvilgiu. Ir dėl to ginčų nekyla.
Neseniai susiformavo ypatingas visuomenės sluoksnis, sudarytas iš žmonių, didžiąją laiko dalį praleidžiančių prie kompiuterio. Čia vyksta ir jų darbas, ir poilsis. Mes jau beveik pripratome prie tokios padėties ir laikome ją normalia.
Ar galima tokį gyvenimo būdą laikyti normaliu? O gal reikia stengtis tokį žmogų ištraukti iš jo uždaro rato?
Gyvenimas internete
Virtualaus bendravimo sąlygos nereikalauja dėmesio savo išvaizdai. Žinoma, tik vyrauja toks įsitikinimas, tačiau apsidairykite aplinkui ir pasakykite, ar yra tarp jūsų pažįstamų „užkietėjusių“ kompiuterininkų. Kaip jie atrodo? Dėl judėjimo stokos dauguma jų nutunka, susikūprina, nustoja rūpintis savo fizine forma. Ilgos valandos, praleidžiamos prie monitoriaus, neskatina sveiko gyvenimo būdo. Tie žmonės dažniausiai nė nepastebi, ką jie valgo.
Nepaisant vyraujančios nuomonės, kad socialinių tinklų draugai yra jūsų komunikabilumo rodiklis, virtualūs kontaktai neapsaugo nuo vienišumo jausmo. Jie nepadės išsivaduoti nuo psichologinių kompleksų, drovumo. Žmogus suformuoja sau iliuzinę draugišką aplinką, kurioje, kaip jam atrodo, yra jauku ir gera.
Tarp jaunų žmonių virtualus bendravimas paplitęs labiausiai. Jaunuoliai ir merginos susipažįsta internete, virtualiai bendrauja vienas su kitu. Dauguma supranta, kad jiems net nebūtina susitikinėti gyvai. Taip prarandami vertingi bendravimo įgūdžiai, rašo portalas „Econet“, netenkama kai ko labai vertingo, ką galima gauti tik iš sąveikos su kitais žmonėmis.
