VGTU H2020 ROCK projekto vadovas, VGTU profesorius Artūras Kaklauskas teigia, kad panašiu principu turėtų veikti ir prieš keletą dienų pristatytas „jausmomačio“ projektas. Tiesa, tam, kad jis būtų išties tikslus, prireiks ne vienerių metų atsakingo mokslininkų ir praktikų darbo.
VGTU mokslininkai kartu su Vilniaus savivaldybe H2020 ROCK projekto metu 2017–2020 m. Vilniaus miestui kūrė sistemą, matuojančią praeivių emocijas. Prireikė daugiau nei 2 metų, kad kūrėjai įsitikintų sukurto prietaiso patikimumu. VGTU H2020 ROCK projekto vadovas, VGTU profesorius Artūras Kaklauskas teigia, kad panašiu principu turėtų veikti ir prieš keletą dienų pristatytas „jausmomačio“ projektas. Tiesa, tam, kad jis būtų išties tikslus, prireiks ne vienerių metų atsakingo mokslininkų ir praktikų darbo.
Planuojama kurti emocijas matuojantį prietaisą / Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros nuotr.
Teigiama, kad „jausmomatis“ emocijas pažins matuodamas keturis parametrus. Kaip vibracijos, vaizdas, biolauko bangos ir fiziologiniai parametrai gali identifikuoti žmogaus emociją?
Yra daugybė parametrų, nurodančių žmogaus emocinę savijautą. Mokslininkai tam kuria įvairius prietaisus, dažnai – matuojančius tik vieną parametrą, kartais, kad rezultatas būtų patikimesnis – integruoja kelis.
Šiuo atveju pasirinkta apjungti kelis parametrus – žmogaus skleidžiamą garsą, vizualias išraiškas, biolauko bangas ir fiziologiją. Emocijas nustatančiuose prietaisuose jie labai dažni, tačiau pavieniui ne visada yra labai tikslūs.
Pavyzdžiui, mokslininkai yra sukūrę daugybę prietaisų, matuojančių žmogaus balsą. Kai žmogus šneka, galima išskirti eilę skirtingų parametrų, kurie pagal balsą identifikuoja jo emocijas – vertinamas balso tonas, kalbėjimo greitumas, trukmė tarp žodžių ir pan. Tačiau tokių prietaisų patikimumas nėra itin aukštas.
Veido išraiškos, lūpų kampučiai, antakiai, akys, nosis ir kiti vizualiniai parametrai tiriant emocijas yra tikslesni. Kaip ir fiziologiniai parametrai – pulsas, kvėpavimo dažnis, temperatūra, akies vyzdžio dydis ir mirksėjimas ir pan.
Kiek tikslios yra biolauko bangos, t.y. tam tikri energijos srautai, gaubiantys kūną, sunku pasakyti. Kai kurie tyrėjai mano, kad biolauke yra informacija apie fizinę ir energinę žmogaus būklę, biolaukas atspindi žmogaus emocijas, mintis ir ketinimus, ši informacija gali panaudota asmens psichofiziologinei būklei nustatyti. Tačiau pasauliniai tyrimai rodo, kad kiti trys „jausmomačio“ parametrai būtų patikimesni ir tikslesni, o biolauko bangų matavimas – labiau eksperimentinis.
Ar mokslininkų bendruomenė biolaukų matavimo nelaiko abejotinu?
Mokslo bendruomenėje tai diskusinis klausimas, matematiškai biolauko matavimas nėra pagrįstas. Tokių prietaisų naudojimas, galima sakyti, vis dar yra savo pradinėje stadijoje. Ši sritis turi daug neaiškumų. Tačiau tai nereiškia, kad mokslininkai jos neišbando. Bandyti galima, o įvertinus, kad šis parametras trukdo pasiekti tikslius rezultatus, manyčiau, jo galima tiesiog atsisakyti.
Ar „jausmomačio“ sukūrimas apskritai realus? Ar įmanoma tokį prietaisą sukurti su ribotais finansiniais ištekliais?
VGTU H2020 ROCK projekto metu VGTU su Vilniaus savivaldybe mieste įrengė šešias kameras, labai panašiais parametrais matuojančias praeivių emocinę būseną. Esminis klausimas kuriant tokį prietaisą, yra ne kaip jį sukurti, o kaip pasiekti 90 proc. patikimumą.
„Jausmomatį“ ir kitus panašius prietaisus galėčiau prilyginti kompiuterio, turinčio labai taiklią intuiciją, sukūrimui. Užduotis nelengva, tačiau, kaip rodo mokslininkų patirtis, įgyvendinama. Pagrindinė problema – tikslumas. Ar prietaisas skirtas pažaidimui, kaip koks nebrangus, Kinijoje pagamintas streso matuoklis, ar gali labai tiksliai vertinti žmogaus emocinę būseną.
Atsakingai planuojant, turimų finansinių išteklių prietaiso sukūrimui turėtų pakakti. Tačiau be galo svarbu, kad jį kurtų ilgametę patirtį turintys specialistai. Taip pat verta nusiteikti, kad prietaiso patikimumo įvertinimui gali prireikti dar šiek tiek laiko ir lėšų. Patys Vilniuje įrengtas emocijas matuojančias kameras vertinome apie 2,5 metų, kol įsitikinome, kad jų duomenų patikimumas siekia apie 90 proc.
Kalbant apie prietaiso kainą, kuri šiuo metu numatyta 200–300 eurų – gali būti įvairiai. Jei jį imtume gaminti masiškai, sutinku, kaina būtų mažesnė, bet jei vienetais – tikrai gerokai didesnė. Taip pat tikėtina, kad kainos kils, o pora šimtų eurų po kelių metų tiesiog nebeatitiks tokio prietaiso vertės. Šiuo atveju pagrindinė siekiamybė turėtų būti ne kaina, o patikimumas.
Ar tokio prietaiso sukūrimas Lietuvos mokslininkų bendruomenei būtų naudingas?
Žinoma. Gerai gyvena tos šalys, kurios sugeba kurti produktus su aukšta pridėtine verte. O mes nuolat girdime, kad pas mus jos trūksta. Jei sukursime kažką geresnio, nei bandė sukurti kiti, įrodysime, kad Lietuva yra pažangi valstybė.
Potencialo mūsų mokslininkams ir praktikams netrūksta. Svarbu pasiruošti tyrimams, ilgiems bandymams ir kuo didesnio patikimumo užtikrinimui.
