Rodos, šiandien žodį „išskirtinis“ girdime per dažnai. Kiekviena bendrovė mums paruošia „išskirtinį“ pasiūlymą ar kainą, kiekviena reklama kviečia leistis į „išskirtinę“ kelionę. Šis interviu išskirtinis ne tik todėl, kad mintimis dalijosi Nobelio premijos laureatas, bet ir tuo, kad jame dalyvavo trys žmonės.
Rodos, šiandien žodį „išskirtinis“ girdime per dažnai. Kiekviena bendrovė mums paruošia „išskirtinį“ pasiūlymą ar kainą, kiekviena reklama kviečia leistis į „išskirtinę“ kelionę. Šis interviu išskirtinis ne tik todėl, kad mintimis dalijosi Nobelio premijos laureatas, bet ir tuo, kad jame dalyvavo trys žmonės.
Torio mėginys / „Wikipedia“ viešo naudojimo nuotr.
Prie didelio apskrito stalo Vilniaus universitete susitinkame ne tik su universiteto garbės daktaru inauguruotu Nobelio fizikos premijos laureatu profesoriumi Gerardu Mourou, bet ir su profesoriumi Algiu Petru Piskarsku, kuris pelnytai vadinamas Lietuvos lazerių tėvu.
Šių dviejų lazerių pasaulio žvaigždžių draugystė greičiausiai lėmė tai, kad Lietuvos lazerių pramonė tokia stipri ir gerbiama visame pasaulyje. Prancūzo komandoje dirba lietuvių mokslininkai, jis skaito paskaitas ir patirtimi dalijasi su Lietuvoje besimokančiais studentais. Ši draugystė energija prilygsta galingiausiam lazeriui ir gali labai daug.
Išskirtiniame interviu Nobelio premijos laureatas papasakojo apie aistrą ekstremaliai šviesai ir apie tai, kaip prestižiškiausia premija pakeičia gyvenimą, branduolinės energetikos ir vėžio gydymo ateitį.
– Pirmiausia noriu jūsų paprašyti keliauti laiku. Ar prisimenate pirmuosius lazerius, su kuriais dirbote? Pirmuosius jauno mokslininko eksperimentus?
– Praėjo tiek daug laiko. Tai buvo prieš 52 metus. Pradėjau 1967 metais. Tuo metu buvau politechnikos mokykloje (École Polytechnique) Paryžiuje. Ten turėjome vadinamąjį „Q–switched“ lazerį. Jis buvo labai primityvus ir galėjo generuoti nanosekundžių impulsus. Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su lazeriais.
Pirmuosius mano eksperimentus sunku būtų suprantamai paaiškinti. Įprastai lazeriai skleidžia vieno dažnio impulsą, tačiau lazerio „Q–switched“ atveju viskas kiek kitaip – per 20–30 nanosekundžių dažnis kinta. Aš tyriau šių dažnių pokytį.
– Kaip tada jautėtės?
– Aš buvau susižavėjęs tais dalykais, mane jie labai sudomino ir tarsi akimirksniu įtraukė. Iš karto žinojau, kad su lazeriais noriu dirbti visą gyvenimą.
– Lazeriai tapo jūsų gyvenimo meile?
– Mokslas šiuo atveju man panašesnis į muziką. Jei kurdamas muziką žmogus tikrai jaučia malonumą, jis to neatsisako ir tai daro visą gyvenimą.
– Jei turėtumėte pasirinkti vieną globalią problemą, kurią galima išspręsti naudojant lazerius, ką pasirinktumėte?
– Šiuo metu man svarbiausia sukurti energiją neišskiriant anglies dvideginio. Tai tikrai labai didelė problema, kurią turime spręsti. Diskutuojame su profesoriumi Algiu Piskarsku ir apie branduolinę energetiką. Galėtume išspręsti branduolinių atliekų problemą.
Jei, plėtojant branduolinę energetiką, nesusidarytų tiek atliekų arba jų būtų labai mažai, būtų labai gerai. Šiuo metu stengiamės sukurti koncepciją, kuri yra paremta ne radioaktyviu uranu, bet toriu.
Didžiausias torio privalumas prieš uraną yra tas, kad jo yra daug ir susidaro labai mažai branduolinių atliekų.
Energijos išgavimo procesas taip pat labai efektyvus. 20 milijonų tonų anglies gali atstoti toną torio, o jo yra labai daug.
Paklausite, kuo čia dėti lazeriai? Sukūrę neutronus, mes galime pradėti naudoti visiškai naujo tipo reaktorius. Tai visiškai naujas modelis, kai turime reaktorių ir dalelių greitintuvą. Tokia technologija būtų labai saugi.
– Tokią energiją galėtume laikyti „žalia“?
– Taip. Anglies dvideginis nebūtų išskiriamas.
– Kokią didžiausią klaidą padarėte per visą sėkmingą mokslininko karjerą?
– Kai tik pradėjau mokslinius eksperimentus, man davė labai sunkią užduotį. Negalėjau jos įveikti, buvau nusivylęs. Dvejus metus maniau, kad švaistau laiką. Bet dabar matau, ko išmokau. Nevadinčiau to klaidomis. Net jei eksperimentas neduoda rezultato, kurio tikėjaisi, tu vis tiek daug ko išmoksti. Tas žinias galima ir vėliau panaudoti.
– Ar realu, kad jau greitai kiekvienas mokslininkas ant savo darbo stalo turės kompaktiškus ir galingus neutronų greitintuvus?
– Dirbame juos kurdami ir bandydami. Pirmiausia jie bandomi laboratorijoje, kuriamas mokslinis modelis. Kai teorija įrodoma praktiškai, praktiniais eksperimentais, visa tai gali pasiekti inžinierius, kuris stengsis technologiją padaryti kuo praktiškesnę. Šiuo metu kuriama mokslinė samprata.
Be to, net jei turime mokslinę sampratą ir įrodome, kad ji veikia, dar reikia žiūrėti, ar pakanka efektyvumo, ar daiktas yra kompaktiškas ir t. t.
– Ar jau galime naudoti protonų terapiją vėžio gydymui, kovai su piktybiniais navikais?
– Dar ne, bet manau, kad esame gana arti. Mes tai galime padaryti, pavyzdžiui, operuodami akis.Turime protonams duoti daug energijos. Įprastai manoma, kad jos reiktų maždaug 200 MeV. Dabar galime kalbėti apie 100 MeV, todėl galime pasiekti tik paviršiuje esančius auglius, negalime skverbtis giliau. Bet šioje srityje tikrai pastebima didžiulė pažanga.
Kai turėsime tokios didelės energijos protonus, galėsime pasiekti giliai esančius audinius.
– Taigi pagrindinis siekis yra padidinti energiją?
– Taip. Protonų terapija egzistuoja, bet mes ją siekiame padaryti kompaktišką ir patogią.
– Lietuva dažnai vadinama lazerių šalimi. Kaip taip susiklostė ir kas „kalčiausias“ dėl šios sėkmės?
– Turite dėkoti šalia mūsų sėdinčiam žmogui – profesoriui Algiui Piskarskui. Nuostabu matyti ir man didžiulį įspūdį daro jūsų sukurtas lazerių technologijų slėnis. Gerai, kad randate siaurų nišų. Lazeriai apima labai daug, tai labai plačiai pritaikomi dalykai. Labai gerai, kad profesorius A. Piskarskas susikoncentravo į siaurą pritaikymo sritį, vieną lazerių tipą. Taip galima pasiekti stulbinamų rezultatų.
– Jūsų komandoje dirba ir daugiau lietuvių mokslininkų. Ką galite apie juos pasakyti?
– Jie puikūs. Visi lietuviai, kuriuos sutikau, buvo nuostabūs profesionalai.
– Kaip lazeriai gali padėti spręsti problemas kosmose? Tai nauji komunikacijos būdai, kosmoso šiukšlių tvarkymas?
– Kosmoso šiukšlės yra milžiniška problema. Mažų, pavyzdžiui, centimetro dydžio, šiukšlių itin daug. Nors jos neatrodo didelės, tačiau skrieja milžinišku greičiu.
Jų skriejimo greitis dešimt kartų lenkia greičiausios kulkos, gali siekti 15 km/s.
Jos jau dabar kelia pavojų, tačiau į kosmosą paleidžiame vis daugiau įvairių palydovų. Mažyčių palydovų kasmet pakeliama tūkstančiai. Juos paleisdami, didiname ir kosmoso šiukšlių kiekį.
– Ar lazerių technologijos, jei bus taip sparčiai tobulinamos, nepradės kelti grėsmės? Juk jas galima panaudoti ir ginklus kuriant?
– Tai priklauso nuo žmonių. Bet kurį įrankį galima panaudoti siekiant ir blogų tikslų. Bet savo darbais siekiu naudos visai žmonijai. Energijos gamyba neišskiriant anglies dvideginio yra labai svarbi.
Jei neišspręsime energijos gamybos klausimų, būsime pasmerkti.
Tai itin svarbu, jei norime, kad mūsų civilizacija išliktų.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, gavus Nobelio premiją?
– Tapau profesionaliu keliautoju. Tai gerai, nes nuolat stengiuosi perduoti savo susižavėjimą kitiems žmonėms, įkvėpti studentus, sužadinti jų aistrą mokslui.
Žinoma, tai atima laiko, vargina, bet iš esmės tai teigiamas dalykas.
Dar vienas svarbus dalykas yra tai, kad, gavus Nobelio premiją, visada atsiranda žmonių, kurie tau padės, be to, daug lengviau gauti finansavimą. Užtenka pristatyti idėją. Kai ką nors sakai, tavęs visi klausosi, prieš tai klausė toli gražu ne visada.
– Šį klausimą užduodu mokslininkams, kuriais žaviuosi. Jei aš apie lazerius žinočiau tiek, kiek žinote jūs, būčiau gavęs Nobelio premiją, skaityčiau paskaitas geriausiuose pasaulio universitetuose, ko dar aš turėčiau jūsų paklausti?
– Tai labai geras klausimas. Gaila, šiuo metu negaliu į jį atsakyti, nes reiktų daugiau laiko pagalvoti.
