Išradėjas, kurio kurti kompiuteriai jau paliko Saulės sistemą: apie NASA, pirmąjį atlyginimą ir KTU rektoriaus plagiatą

Su Kauno miesto garbės piliečiu ir vienu iš žinomiausių lietuvių mokslininkų pasaulyje susitinkame prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje. Algirdo Antano Avižienio sukurti save pataisantys kompiuteriai jau paliko Saulės sistemą, tačiau ir toliau į Žemę siunčia pranešimus, leidžia mums geriau suvokti, kaip mes atrodome iš labai toli. Simbolinis jų pavadinimas – STAR (angl. Self-Testing And Repairing) tarsi sufleruoja – priešais mane, į sieną atrėmusi medinę lazdelę, sėdi tikra Lietuvos mokslo žvaigždė, spindinti jau 87 metus.

„Voyager 1“ ir „Voyager 2“ yra toliausiai nuo mūsų planetos nutolę žmogaus pagaminti daiktai. Koks jausmas, kai dalelė tavęs yra taip toli? Koks yra Avižienio sėkmės algoritmas? Ar šiandien, žiūrėdamas į Vytauto Didžiojo universitetą, profesorius laimingas?

Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume dalyvavęs inovatorius LRT.lt papasakojo apie pirmąjį darbą, kodėl teko atsisakyti svajonės merginas pavežioti automobiliu ir kaip už 10 dolerių pavyko išvengti Korėjos karo.

– Prisimenate pirmąsias dienas JAV? Ar tikrai Čikagoje radote Lietuvą?

– Išlipone Niujorke iš laivo, kuris anksčiau buvo naudojamas kareiviams iš JAV į Europą transportuoti. Lovos kajutėse išdėliotos trimis aukštais. Čikagoje jau buvo mūsų giminių. Reikėjo, kad kiti padėtų apsigyventi, rasti darbą. Lietuvių organizacija jau buvo gana stipri, todėl dėl to didesnių problemų nekilo. Čikaga atrodė labai paprastai, palyginti su Europos miestais. Čikagos dalys, kur gyveno lietuviai, buvo labai paprastos. Malonu, kad aplinkui visur galėjai susikalbėti lietuviškai, tai buvo labai svarbu mano tėvams, kurie anglų kalbos nemokėjo.

Buvo lietuviška bažnyčia, parduotuvės, baras. Barus tuo metu vadindavo tavernomis. Buvo netgi lietuviška kepykla. Mažesniuose miesteliuose galėjo būti sunkiau, bet Čikagoje mes radome Lietuvą.

Tada man reikėjo susirasti darbą. Išeinu iš kuklaus buto, kuriame nebuvo net vonios, ir matau skelbimą, kad reikia darbuotojų. Užeinu ir klausiu, ką reikės daryti. Sako, kad daro matrasus. Reikia žmogaus, kuris juos suvyniotų. Paklausiau, ar galiu rytoj ateiti? Sako, kodėl rytoj? Dabar gali pradėti. Sutikau, tik paprašiau, kad leistų nubėgti tėvams pasakyti, kad jie nepamanytų, kad kur nors dingau.

Greitai pamatė, kad esu raštingas ir minimalų atlyginimą (0,75 dolerio už val.) padidino iki pusantro dolerio. Pradėjau gaminti matrasus. Tai buvo mano pirmasis darbas JAV.

Prasidėjo karas Korėjoje. Patikrino mano sveikatą ir nustatė, kad Avižienis tinkamas karo tarnybai. Pagalvojau, kad ką tik grįžom iš karo sugriautos Europos, o dabar mane išsiųs šaudyti korėjiečių. Bet buvo išeitis. Jei įstodavai į universitetą, karo tarnybą atidėdavo. Be to, su diplomu karo tarnyba jau būtų kitokia, dirbtum kaip specialistas. Inžinierių kariuomenėje labai reikėjo. Taip didelė dalis jaunų lietuvių nuėjo į universitetus.

Teko atsisakyti noro ir svajonės pirkti automobilį, kad galėtume mergaites pavežioti. Vietoje to ėjome į universitetą. Valstybiniame Ilinojaus universitete užteko sumokėti 10 dolerių registracijos mokestį ir tu jau studentas. Mūsų ten susibūrė koks šimtas, todėl jautėmės labai reikšmingi. Jau buvome daug matę, o Čikagos vaikai buvo paprasti. Universitete tuo metu studijuoti mums tikrai buvo lengva.

– Tada jau galvojote, kad kursite kompiuterius, kurie skries kosmose? Ar studentų mintys buvo kitur?

– Mano tėtis buvo karininkas Lietuvoje. Jis man siūlė būti inžinieriumi, statybos inžinieriumi, bet aš labai nemėgau braižyti. Būtent todėl pasirinkau elektronikos inžineriją, nes ten reikia piešti tik paprastas schemas. Mūsų universitete buvo vienas iš dešimties kompiuterių visoje šalyje. Vadinosi ILLIAC. Jis buvo kaip didelė spinta. Viduje daug elektroninių lempučių, kurias reikėjo vėsinti. Atmintis buvo maža. Programas reikėjo rašyti ant popierinės juostos išmušant skylutes. Bet jau buvo galima išmokti programuoti. Taip įgijau magistro laipsnį.

Vienerius metus išvykau padirbėti į JPL laboratoriją Kalifornijoje, kuri atliko tyrimus kariuomenei. Ten buvo kuriamos raketos su atominėmis galvutėmis. Kadangi dirbau karinės pramonės įstaigoje, nereikėjo tarnauti armijoje. Greitai pamačiau, kad visi vadovai yra mokslų daktarai. Pamaniau, kad ir aš norėčiau vadovauti. Grįžau į Ilinojaus universitetą. Jis jau buvo gavęs užsakymą kurti greičiausią pasaulyje kompiuterį. Jau buvo išrasti tranzistoriai. Ten parašiau disertaciją apie kompiuterių skaičiavimus ir grįžau į Kaliforniją.

Tuo metu prezidentas D. Eisenhoweris paėmė tą laboratoriją iš kariuomenės ir įsteigė NASA. Kai sovietai sukūrė ir paleido „Sputinik“, JAV nusprendė konkuruoti. Jie pradėjo projektuoti skrydžius iki Mėnulio. Reikėjo kurti erdvėlaivius be žmonių. Reikėjo patikrinti ne tik Mėnulį, bet ir visas Saulės sistemos planetas.

Man pasakė, kad ilgiausias skrydis truks dvylika metų, o kompiuteriai nesugenda savaitę. Tada ateina žmogus jų taisyti, bet juk erdvėlaivyje žmonių nebus. Kaip padaryti, kad kompiuteris nesugestų dvylika metų. Toks reikalavimas buvo pateiktas man. Tokį uždavinį gavau.

Po 8 metų pavyko. Laboratorijoje buvo pastatytas demonstracinis modelis. Parodėme, kad jis pats save pasitaiso. Gavau patentą. Pristatėme save pasitaisantį kompiuterį. Spaudos konferencijos metu netgi sakėme, paimkite žirkles ir nukirpkite bet kokį laidą, o kompiuteris toliau veiks. „Time“ žurnalas, turėjęs 7 mln. tiražą, paskyrė pusę puslapio aprašyti kompiuterį, kuris pats save pasitaiso.

Vėliau prasidėjo tam tikros nesėkmės. Išskridimo laikas buvo numatytas 1977 metais, nes buvo patogus planetų išsidėstymas. Bet prasidėjus karui, buvo sunku tokiam ilgam laikui (5 metai kompiuteriui kurti ir 12 skrydžio metų) gauti finansavimą. NASA nesugebėjo įtikinti Kongreso, kad skirtų pinigus 17 metų į priekį. Mums buvo labai liūdna.

Bet laboratorija nepasidavė, buvo sukurti du mažesni erdvėlaiviukai „Voyager 1” ir „Voyager 2”. Dar šiemet jie siunčia signalus ir parodo mums, kaip mes atrodome iš už Saulės sistemos. Jie jau 44 metai nesugedo. Svarbiausias mūsų sukurtas priemones jie panaudojo, siunčia pranešimus. Tiesa, energija baigsis, kai baigsis radioaktyvių medžiagų atsargos.

Taip, sakyčiau, beveik atsitiktinai man pavyko gauti įdomiausią pasaulyje darbą tuo metu. Vėliau jau buvo lengviau, saulaukiau dėmesio, pasiūlymų, finansavimo. Mano nedidelė laboratorija persikėlė į Kaloforniją, kur kūrėme kompiuterius įvairiems lėktuvams. Kūriau klaidoms atsparių kompiuterių teoriją, kurią iš esmės vis dar plėtoju. Skaičiau pranešimą apie tai, koks kompiuteris turėtų būti erdvėlaivyje, skrendančiame į Marsą, kad atsistatytų po intensyvios spinduliuotės poveikio dėl Saulės audrų.

– Kosmoso pažinimas, užkariavimas labai svarbus žmonijai?

– Padeda mokslinės fantastikos literatūra, filmai. Daug žmonių tikisi, kad tai taps ateityje realybe. Kitos Saulės sistemos planetos neatrodo labai draugiškai. Būtina žmonijos vaizduotę puoselėti, nes būtų labai liūdna, jei nutartume, kad esame čia uždaryti. Galbūt net kiltų daugiau konfliktų. Ta mintis, kad galbūt kada nors kažkur išsikraustysime, yra naudinga. Netgi yra Marso draugija, kuriai ir aš priklausiau. Jie populiarina tą mintį, kad Marsą galima paversti tinkama vieta gyventi. Juos remia ir NASA. Jie yra įsteigę net dvi laboratorijas: vieną Kanados Šiaurėje, o kitą Arizonos dykumoje, kur bando atkurti Marso aplinką.

Noras iškeliauti iš mūsų planetos yra naudingas, jis pakutena jaunų žmonių vaizduotę.

– Tikite, kad egzistuoja kitos gyvybės formos visatoje? Protaujančios būtybės.

– Manau, kad jos gali egzistuoti, tačiau ar mes jas mokėsime atpažinti. Labai sunku įsivaizduoti, kad esame vieni tokie unikalūs. Tikiuosi, kad jos yra, bet nėra piktos. O šiaip tai yra per sunkus klausimas man.

– Žmogaus smegenys visada išliks galingiausiu kompiuteriu?

Tai klausimas, susijęs su dirbtiniu intelektu. Yra dvi grupės žmonių: vieni sako, kad smegenų nebus galima imituoti, o kiti teigia, jog tai atsitiks gana greitai. Mano sūnus Audrius dirbo su profesoriumi, kurio siekis yra sukurti dirbtines smegenis. Audrius sako: sėdim prie didelių mikroskopų ir stumdom tas dalelytes bandydami padaryti taip, kad jos kažkaip susiorganizuotų. Tyrimų daroma labai daug. Bet tai tik pati pradžia.

Mąstymo perkėlimas į elektroninę sistemą ir savo egzistencijos pratęsimas yra labai žavi mintis. Mano nuomone, tai neįmanoma. Dirbtinis intelektas turės savo ribas.

– Lietuvos mokslo kultūra? Citavimas, plagijavimas, tarptautiniai žurnalai? Buvusio KTU rektoriaus pavyzdys išmokė mus ko nors?

– Vyresnieji kolegos sako, kad, deja, tai nebuvo vienintelis žmogus, kuris tai daro. Galbūt jis tiesiog iššaukė pasipriešinimą, nes kūrė tai, ką aš vadinu akademiniu kolchozu. Man atrodė, kad KTU rektoriaus idealas toks ir buvo, o jis būtų kolchozo pirmininkas. Man tada pasirodė, kad jam trūksta akademinio išsilavinimo, nusprendžiau pasižiūrėti, iš kur jis savo mintis gavo. Supratau, kad jis mokslinio darbo nėra dirbęs. Vokietijoje yra rinka dirbtinių disertacijų.

Yra ir kitas atvejis – VGTU įsteigė daugybę mokslinių žurnalų. Citatos pasidaro vienintelis būdas įrodyti, kad mokslininkas daro pažangą. Jei kiti naudoja tavo darbą, vadinasi, jis yra reikšmingas. Aš galiu pasidžiaugti, kad mano su kolegomis parašytas straipsnis jau surinko 5 tūkst. pacitavimų.

Šiuo metu dirbtinų citatų klausimas yra skaudus. Prikuri daugybę žurnalų ir cituoji, bet jei bus vienoje valstybėje, sistema neveiks. Tada susikuria tarptautiniai citavimo klubai, kurie tuos straipsnius spausdina ir turbūt net jų neskaito. Tai netgi tapo tyrimų sritimi, kaip atskirti tikras citatas nuo netikrų.

– Profesorius iš didžiosios raidės „P“. Kaip didinti mokslininkų prestižą?

– Manau, kad mokslininkai prestižą visada turėjo. Profesoriai buvo reikalingi žmonės. Tiesa, tas titulas skiriasi skirtingose vietose. JAV kolegijose dėsto profesoriai, o Vokietijoje, kad gautum tokį padagoginį vardą, reikia dirbti labai ilgai ir sunkiai. Lietuvoje profesorius įprastai yra gerbiamas.

JAV studijavau Ilinojaus valstybiniame universitete, o dirbau Kalifornijos universitete, laboratorijoje, kuri užsiima erdvėlaivių statymu ir siuntimu į kitas planetas. Kalifornijos universitetas Los Andžele turi daugiau kaip 40 tūkst. studentų. Jame yra 70 departamentų. Taigi profesoriaus vardo prestižas labiausiai priklauso nuo organizacijos, kurioje tu dirbi. JAV yra 4 ar 5 tūkst. institucijų, kurios save vadina universitetais. Nors kai kurios yra labai silpnos arba labai siauros specializacijos. Profesoriaus vardas labai plačiai naudojamas, praranda savo reikšmę.

– Atkūrėte VDU universitetą Kaune. Ko reikia geram universitetui? Kokį jį šiandien matote?

– Daryti norisi geriau ir geriau, bet grįždamas į Lietuvą padėti atkurti universitetą žinojau, kokia čia padėtis. Okupacijos laikais Matematikos institute lankiausi net 4 kartus. Mainų programos metu Lietuvoje teko praleisti 5 mėnesius. Su žmona Jūrate ir sūnumi Algiu. Žinojau, kur atvažiuoju. Pažinojau gabių ir lietuviškai nusiteikusių akademikų. Žinojau, kad galėsiu prašyti jų pagalbos.

Juk to meto Kauno politechnikos institutas (KPI) ir Medicinos institutas ne per daug norėjo, kad Kaune atsirastų universitetas. Jie galvojo, kad jie patys gali sulipdyti Kaune universitetą. Mums pavyko atkurti kokybišką universitetą. Turiu paminėti profesorius Zinkevičių, Norbertą Vėlių, Vanagą. Atkūrimas buvo suradimas žmonių, kurie gali padėti. O pačią programą atsivežiau iš Harvardo. Sakau, koks universitetas JAV geriausias? Harvardo? Tai jo programą ir atsivešiu.

Nereikia brangių įrenginių, reikia gerai pasiruošusių dėstytojų. Sovietų Sąjunga kompiuterių srityje buvo atsilikusi, dėl to gal negalėjome suteikti moderniausių mokymosi priemonių. Iš pradžių studentų nebuvo daug, bet mes ir galvojome, kad mums reikia 3–4 tūkst. studentų. Dabar studentų jau 12 tūkst.

– Nemanote, kad studentų skaičius dažnai per didelis? Laimi kiekybė, o ne kokybė?

– Dirbau universitete trisdešimt metų. Kai pradėjau dirbti, studentų buvo 25 tūkst., o dabar daugiau kaip 40 tūkst. Kol administracija yra stipri ir rūpinasi, kad sąlygos būtų geros, galima išlaikyti didelį universitetą, bet reikia tikrai talentingų administratorių.

– Kokia turi būti įstojimo į universitetą kartelė?

– Kartelė įvairiuose lygiuose, įvairiuose universitetuose turėtų būti skirtinga. Lietuvoje yra kolegijos, kur kartelė gali būti žemesnė. Svarbu, kad jaunas žmogus nepatektų ten, kur jam bus per sunku. Net ir tiems, kurie nėra labai stiprūs, reiktų sudaryti sąlygas, kad jie pasiektų tiek, kiek gali. Jaunas žmogus turi gauti galimybę.

Kalifornijos valstija yra puikus pavyzdys, kaip visa tai padaryti. Yra didelis stiprus Kalifornijos universitetas, susidedantis iš dešimties universitetų. Tai federacija. Pusę laiko mokslininkai dirba mokslinį darbą, kitą pusę dėsto.

Antram lygyje yra 25 universitetai, kuriuose negalima apsiginti daktaro disertacijos. Jie rengia daug mokytojų, inžinierių. Trečias lygis yra dvejų metų kolegijos (angl. Community college). Čia mokosi medicinos seselės, inžinierių padėjėjai ir t. t. Sukūrus tokią piramidę, aukštojo mokslo paragauti galėtų beveik kiekvienas jaunas žmogus. Žinoma, visada bus ir tų, kuriems aukštasis mokslas yra per sunkus.

– Jaučiate Lietuvos aukštojo mokslo krizę?

– Man nemalonu, kad tikrų universitetų turime tik kelis. Sovietinė sistema, kai mokslininkai buvo „gaminami“ tarsi prekės pagal planą, greitai dingo, reikėjo greitų sprendimų. Didžiausia klaida, kad technikumai buvo paversti kolegijomis. Čia buvo nesuvokiamas sprendimas. Reikėjo daryti tai, ką daro Kalifornija. Kinija, Indija naudoja Kalifornijos universiteto sistemą. Baigę gimnaziją, ne visi gali pasigirti tokiais pažymiais, kokių reikia stojant į universitetą. Bet yra kolegijos (koledžai), kurie turi sutartis su universitetais, moko, ko reikia universitetui. Taip kolegijos tampa tuo tarpininku.

Mano sūnus buvo aktyvus, mokykloje dirbo laikraštyje fotografu, žaidė futbolą, bet jo pažymių eiti tiesiai į universitetą nepakako. Bet po kolegijos jis universitete jau galėjo mokytis, baigė universitetą sėkmingai. Lietuvoje trūksta tokios sistemos. Miestuose vyksta varžybos tarp kolegijų ir universitetų. Tiesiog liūdna žiūrėti į jas. Studentų mažėja ir dar vyskta kautynės. Kolegijų pristeigta, o kas ten dėsto? Technikumo dėstytojai?

Galvoju, jog reikia skelbti mano tezę, kad studijų kolegijose laiką sumažintų iki 2 metų. Padaryti jas kaip laiptą, pereinamąjį etapą iki universiteto.