Dviejų mažamečių vaikų mama Rūta žino, kad informacinės technologijos vaikams nėra gerai, kad sukelia bendravimo ir daugelį kitų problemų, tačiau dažnai yra bejėgė – kai nori pailsėti po darbų, kai vaikai serga arba tenka važiuoti automobiliu, taip pat kavinėse ar suaugusiųjų susibūrimuose, kai vaikams nėra ką veikti – mažųjų rankose atsiduria ir telefonai, ir planšetės.
Taip gyventi tapo įprasta ir nors apie pasekmes vaikams Rūta sako susimąstanti, kartu pateisina savo elgesį, matydama, kad dauguma tėvelių šiose situacijose yra panašūs ir kad jeigu technologijomis naudojasi suaugusieji, vaikai taip pat gali. Tiesa, Rūta stengiasi riboti jų naudojimo laiką ir kad filmukai bei žaidimai, kuriuos žaidžia jos vaikai, būtų mokomojo pobūdžio, tačiau atvirai pripažįsta, kad toli gražu ne visada pavyksta be kaprizų paimti iš vaiko telefoną ar sukontroliuoti gaunamos vaikui informacijos turinį.
Asociatyvi nuotr.
Priklausomybė išsivysto greitai
Kokiame amžiuje vaikai gaus į rankas telefoną ar galimybę naudotis kompiuteriu bei kitomis šių laikų technologijomis, individualiai sprendžia patys tėvai. Seniai kalbama apie priklausomybę nuo informacinių technologijų ne tik tarp suaugusių, bet ir vaikų. Specialistų nuomonė griežta.
Amerikos psichologės ir priklausomybės nuo interneto ekspertės Kimberly Young (technologyandsociety.org) nuomone, iki trijų metų vaikams išvis nereikia jokių technologijų. Nuo 3 iki 6 metų vaikams galioja 1 valandos taisyklė, 6–9 metų naudojimas apribojimas iki 2 valandų, bet su vyresniųjų priežiūra. 9–12 metų vaikams vis dar galioja 2 valandų taisyklė, tačiau tai patikima jų pačių atsakomybei. Jei susitarimas sulaužomas, visos priemonės konfiskuojamos 24 valandoms ar ilgesniam laikui. Maždaug nuo 12 iki 18 metų yra periodas, kurį vadiname paauglyste – laikmetis, kai kyla noras laužyti taisykles ir maištauti. Piktnaudžiavimo technologijomis priešnuodis yra paauglio dienos struktūra. Svarbu aptarti, kokius darbus jaunas žmogus sutinka atlikti ir taip padėti šeimai, kiek laiko bus skiriama pamokoms, būreliams ir t. t. Tuomet laiko technologijoms kaip ir lieka, bet saikingai.
„Tai savotiškas skaitmeninės dietos planas, kuris paremtas ne draudimais, o kitų veiklų intarpais – namų, pamokų ruoša, sportas ir t. t. Suprantama, jog svarbus teigiamas emocinio ryšio puoselėjimas, pagarbus dialogas, švietimas, kad jaunuoliai justų, kad po visu tuo slypi gera suaugusiųjų valia, o ne susierzinimas, pyktis dėl prarastos kontrolės, bejėgiškumo, baimės ar diskomforto“, – sako psichologas Edvardas Šidlauskas.
Pasak psichologo, virtuali tikrovė yra fizinės tikrovės simuliacija, pakaitalas, patobulinimas, o vaikas, savo raidos etape, išsyk neriantis į skaitmeninį pasaulį, tarsi prašoka pažintį su pirmine tikrove. To pasekmes pilnai dar sunku prognozuoti, bet jau dabar akivaizdu, kad tada vaikai vietoje futbolo kieme, „spardo“ kamuolį kompiuteryje ir bent jau fiziologijos vystymuisi tai tikrai nieko gero neduoda.
Tėvai turi prisiimti atsakomybę ir pasekmes
„Jeigu norime užauginti fiziškai stiprų, gebantį atpažinti ir valdyti savo emocijas, socializuotą ir intelektualų žmogų, vadinasi, jam reikalingi įvairiapusiški potyriai. Jeigu vaikas nuolat leidžia laiką prie šiuolaikinių technologijų, jis bus mygtukų spaudymo virtuozas ir puikiai įvaldys kompiuterinius žaidimus. Jeigu tėvai mano, kad šie dominuojantys ir puikiai išlavinti gebėjimai padės jam gyvenime pasijusti laimingu žmogumi, tada gali nekontroliuoti ir leisti savo vaikui tuos įgūdžius ir toliau tobulinti. Bet tokiu požiūriu besivadovaujantys tėvai turi prisiimti ir atsakomybę už būsimas skaudžias pasekmes, kurias vaikas jaus visą likusį gyvenimą. Vaikai per maži, kad galėtų numatyti tolesnes galimas tokio savo elgesio pasekmes, bet tėvai juk turi didesnę gyvenimo patirtį ir puikiai gali nuspėti, kas laukia jų vaiko, jeigu jis neskiria laiko bendravimui su bendraamžiais žaisdamas įvairius žaidimus lauke, jeigu neturi laiko panuobodžiauti ar užsiimti fizine veikla“, – sako Pozityvios tėvystės laboratorijos įkūrėja, VšĮ „Vaikų ugdymas“ direktorė dr. Sigita Burvytė.
Taip, pasak pozityvios tėvystės propaguotojos, ugdosi vienpusiškas žmogus, kuris, susidūręs su kitais žmonėmis, nemokės bendrauti ir jausis nelaimingas, jeigu teks užsiimti fiziniu krūviu, jam tai bus didelė kančia, jeigu reikės atpažinti savo emocijas ir jausmus, kurie užplūsta skirtingose situacijose, jis nemokės jų pozityviai valdyti. Visur reikalingas saikas ir proporcinga dienotvarkė, paskirstant laiką skirtingoms ir įvairiapusiškoms veikloms. Technologijų naudojimas turėtų būti skirtas vaiko kūrybiniams tikslams įgyvendinti, kai reikalinga informacija, siekiant užsibrėžtų tikslų, kaip priemonė tikslui pasiekti, o ne kaip vienintelis laiko leidimo būdas.
„Technologijų naudojimas tiesiogiai susijęs su vaiko amžiumi. Rekomenduočiau iki 3 metų vaikams technologijų nenaudoti, leisti laiką gamtoje, sudaryti vaikams sąlygas aktyvinti visus penkis receptorius: uoslę, regą, klausą, lytėjimą, skonį. Natūralioje gamtoje tų pačių garsų ir vaizdų nebūna, kvapų įvairovės gausa, skonių paletė ir lytėjimo objektų įvairovė kūdikiams ir vaikams sudaro galimybę aktyvinti smegenų veiklas, o tai žadina vaikų pasaulio pažinimo smalsumą. Žinoma, į akmens amžių negrįšime, negalime visiškai atriboti vaikų nuo technologijų, tad nuo 1,5–2 metų vaikams nereikėtų leisti piktnaudžiauti IT prietaisais daugiau nei 30 min. per dieną, o 3–5 metų vaikams – ne daugiau kaip 1 val. per dieną“, – pataria S. Burvytė, suprasdama, kad tėveliams po sunkios darbo dienos ar savaitgaliais informacinės technologijos yra nemokama vaikų auklė ir norint juos nuo to atitraukti, patiems tenka keisti gyvenimo įpročius ir eiti kartu su vaikais į lauką, užsiimti smagia darbine ar žaidybine veikla, kai tuo tarpu galėtų pailsėti prie TV ar kitų IT prietaisų.
„Bet juk ne tam vaikus gimdėme, kad paleistume į pasaulį nepasiruošusius jame gyventi, tad tenka aukotis ir įprasminti savo būtį gyvenant su vaikais. Nieko nėra prasmingesnio nei užauginti laimingą žmogų“, – įsitikinusi S. Burvytė.
Nuolatinis telefono naudojimas gali kainuoti gyvybę
Paklausta, kaip specialistai žiūri į galimybę visiškai atimti iš vaiko mobilųjį telefoną, S. Burvytė atsako, kad tik teigiamai, nes vaikai, kad ir vėliau pradėję naudotis telefonu, tikrai išmoks tai daryti, o tam tikru raidos etapu neįgiję reikiamų įgūdžių, kurių negali įgyti naudodamiesi telefonu, gali ir nebeįgyti arba tam patirti pareikalaus didesnių tėvų, pedagogų ir kitų suaugusių žmonių pagalbos. Pvz., jeigu ankstyvoje vaikystėje vaikas daug laiko leidžia prie telefono žaisdamas žaidimus ar žiūrėdamas filmukus, jis susikoncentruoja į ekraną ir girdi telefono garsus, mato ekrano vaizdus, šitaip visiškai atsiribodamas nuo aplinkos tyrinėjimo ir pažinimo. Tai ateityje jam gali kainuoti net gyvybę, jeigu eidamas gatve žiūrės į telefoną, girdės tik jo skleidžiamus garsus ir nepastebės bei neišgirs atlekiančios mašinos.
Šių įgūdžių – įvertinti pavojų ir analizuoti aplinką jis negali įgyti nebūdamas šioje aplinkoje, jos netyrinėdamas savo receptoriais. Jis turi pažinti supantį realų pasaulį, kad galėtų ugdyti įgūdžius, padėsiančius jam išgyventi šiame pasaulyje. Jeigu tėveliai vadovaujasi šiuo požiūriu ir neduoda vaikui telefono arba pagal tarpusavio susitarimą jį paima, turėtų nepamiršti, kad reikia stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, kad jis bendraamžių rate nesijaustų blogai, nes visi turi telefonus, o jis ne. Tik pasitikintis savimi vaikas gali nereaguoti į kitų pašaipas, kad neturi telefono, nes vis didesnė dalis gyvo bendravimo persikelia į virtualų ir vaikas tarsi netenka bendravimo su bendraamžiais instrumento.
Tad tik pasitikintis savimi vaikas nepriims pašaipų asmeniškai, bet ieškos būdų, kaip susirasti draugų, kaip būti įdomiam, kad su juo draugautų, arba ras kitos įdomios veiklos, kuri nukreipta į aplinkos pažinimą ir tyrinėjimą.
„Reikia pasitikėti vaikais ir leisti jiems patiems mokytis pasirūpinti savo laime per patyrimines gyvenimo situacijas. Jeigu vaikai yra įgudę informacinių technologijų vartotojai, neskubėkite drastiškai atimti technologijų, nes galite neatlaikyti jų spaudimo ir vėl jiems jas grąžinti, o tada kitą kartą jau reikės dar daugiau pastangų, kad jas paimtumėte. Atriboti nuo technologijų reikia pamažu mažinant praleidimo laiką. Bet jeigu vis dėlto apsispręsite drastiškai paimti, turite būti nusiteikę, kad tikrai jiems jų neduosite iki sutarto laiko“, – pataria S. Burvytė.
Svarbu ugdyti vaikų savikontrolę
Telefoną, pasak specialistės, vaikui galima nupirkti tada, kai jis yra reikalingas, norint su juo susisiekti, kai reikia paimti iš mokyklos ar nuvežti į būrelius, kai jis pasitarnauja šeimos narių gerovei ir padeda greičiau tarpusavyje komunikuoti. Kiekvienoje šeimoje yra skirtingos taisyklės ir vadovaujamasi skirtingomis nuostatomis dėl telefono naudojimo. Ikimokyklinio amžiaus vaikams telefonai nėra būtini, nes tėvai turi nuvesti ir paimti vaikus, o mokyklinio amžiaus vaikams telefonas gali būti reikalingas kaip susisiekimo su jais priemonė.
„Ugdykite pasitikėjimą vaikais ir padėkite suprasti, kad telefonai yra komunikacijos priemonė, ir padėkite jiems ugdytis savikontrolę naudojantis telefonais, venkite būti ta išorinė kontrolė, mokykite pačius vaikus savikontrolės. Pvz., yra paprasti, bet labai svarbūs edukaciniai momentai, siekiant stiprinti vaikų saviugdą ir savikontrolę, naudojantis telefonais. Kai baigiasi sutartas laikas, paprašyti, kad vaikai patys išjungtų ir atiduotų jums telefoną. Tai valios ugdymosi pradžiai. Rekomenduojama tai daryti jau su keturmečiais“, – teigia Pozityvios tėvystės laboratorijos įkūrėja.